LRT.lt
Kai praėjusių metų gruodį Europos Sąjunga pareiškė ketinanti pradėti drausminę procedūrą prieš Lenkiją už tai, kad ji esą nesilaiko teisinės valstybės principų, lenkų europarlamentaras, politikos filosofas Ryszardas Legutko teigė Briuseliu visiškai nusivylęs. Jo nuomone, eurokratus Lenkijos atžvilgiu yra apėmusi beprecedentė manija, straipsnį portale nationalreview.com pradeda apžvalgininkas Michaelas Brendanas Dougherty.
Prieš pat Kalėdas Europos Komisija nusprendė imtis sankcijų prieš Lenkijos vyriausybę: šiuo tikslu ji paskelbė inicijuosianti procedūrą pagal Lisabonos sutarties 7 straipsnį. Iš esmės tai reiškia, kad Lenkija gali prarasti teisę balsuoti sprendžiant Europos Sąjungai svarbius klausimus. Kad ir kaip peikęs 2011 m. Vengrijoje inicijuotus pokyčius, su kuriais dabar mėgstama lyginti Lenkijoje vykdomas reformas, Briuselis nė nemėgino iš Vengrijos atimti balsavimo teisės. Jokių konkrečių veiksmų jis nesiėmė ir prieš šalį kandidatę Turkiją, nepaisant, kad Recepo Tayyipo Erdogano režimo polinkis į autoritarizmą nerimo kelia kur kas daugiau.
Dvejopi standartai
Vengrų rašytojas Tiboras Fischeris neseniai parašė straipsnį apie naujai užgimusį Habsburgų imperijai savo laiku priklausiusių šalių politinį atkaklumą ir visiškai sumišusią, paklaikusią Vakarų Europos reakciją į jį. Pasak T. Fischerio, visos Višegrado ketverto šalys – Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovakija – jaučiasi taip, tarsi ES galiotų dvejopi standartai. „Jei esi buvusi sovietinio bloko narė, tau nuolat tikrins net ir kūno ertmes, o senosioms ES narėms nei kišenių išversti nereikalauja“, – rašo jis.
Norint suprasti, ką T. Fischeris turi omeny, pakanka kiek atidžiau pažvelgti kad ir į migracijos reikalus. Vienas iš pagrindinių klausimų, dėl kurių pastaruoju metu kyla nemažų nesutarimų, – ES reikalavimas, kad Lenkija sutiktų priimti tiek pabėgėlių, kiek numatyta pagal europinę kvotą. O štai Lenkija nurodo, kad, taip elgdamasi, ji pažeistų pačios ES nustatytas taisykles. Angelos Merkel kvietimas, kuriuo 2015-aisiais ji paragino į Vokietiją atvykti milijoną migrantų ir pabėgėlių, ir kelių kitų Europos šalių vyriausybių veiksmai kilus pabėgėlių krizei pažeidžia valstybių narių pasirašytą Dublino susitarimą. Maža to, jokia Višegrado šalies vyriausybė, sutikusi su tokiomis kvotomis, valdžioje ilgai neužsibūtų.
Veiksnys, paskatinęs Europos Sąjungą imtis 7 straipsnyje numatytos procedūros, buvo Lenkijos vyriausybės siekis reformuoti šalies teismų sistemą. Autoriaus teigimu, iki šiol veikusi Lenkijos teismų sistema priminė viduramžius. Pagal galiojusią tvarką teisėjai patys turėdavo skirti sau įpėdinius. Būta atvejų, kai esamų teisėjų sūnums pasisekdavę labiau negu kvalifikuotiems teisės profesoriams. Teisėjams niekas netrukdė vieniems kitus prireikus užstoti, ginti ir saugoti, tarsi jie būtų kokios nors savarankiškai veikiančios organizacijos nariai. Per rinkimų kampaniją žadėjusi užbaigti praėjusio tūkstantmečio pabaigoje pradėtą vykdyti, bet taip ir nebaigtą Lenkijos teismų sistemos reformą, valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ ėmėsi agresyvių reformų, sugriežtinusių demokratinę teismų sistemos kontrolę ir privertusią kai kurios teisėjus išeiti į pensiją.
Didžioji Lenkijos nuodėmė
Žymi komunizmo istorikė Anne Applebaum apie Europos ir Lenkijos kivirčą dėl reformų savo straipsnyje neseniai rašė: „Prieš dvejus metus demokratiškai išrinkta Lenkijos vyriausybė, vadovaujama partijos, kuri save vadina „Teise ir teisingumu“, ėmėsi neteisėto savo šalies konstitucijos ardymo. Procesas pajudėjo, kai į Lenkijos Konstitucinį Tribunolą buvo neteisėtai paskirta naujų narių; Europos Komisijos tyrimas atskleidė, kad per šį procesą išleista 13 įstatymų, ribojančių šalies teismų sistemos nepriklausomumą. Šią savaitę Lenkijos vyriausybė pasirašė įstatymą dėl plataus masto reformos, kurią įgyvendinus, be kita ko, maždaug pusė vyresniųjų teisėjų turės atsistatydinti, o dabartiniam teisingumo ministrui bus suteikti precedento neturintys įgaliojimai naujus narius pasirinkti savo nuožiūra.“
Tame pačiame straipsnyje A. Applebaum pavartoja klišę, rašiniuose apie dabartinius Lenkijos reikalus besikartojančią kone dažniausiai: esą iki paskutinių rinkimų Lenkija buvo „vertinama kaip pavyzdinė demokratija“. Tokiomis sąvokomis, pasak straipsnio autoriaus, kuriamas Lenkijos politinės istorijos priešbiblinis mitas. Iki 2015-ųjų viskas mat buvo gerai, o tada „Teisė ir teisingumas“ atsikando obuolio.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale LRT.lt