Etgaras Keretas. Kitas Izraelio karas

Bernardinai.lt

Pastarąją savaitę aš vis dažniau regėjau ir girdėjau populiarų šūkį „leiskite Izraelio karinėms pajėgoms nugalėti“. Jis mirgėjo socialiniuose tinkluose, galėjai jį pamatyti išpurkštą ant sienų ar išgirsti per demonstraciją. Daug jaunų žmonių kartoja šį šūkį „Facebook“ socialiniame tinkle ir atrodo, kad jie mano, jog ši frazė gimė kaip atsakas į dabartinę karinę operaciją Gazos ruože. Tačiau aš esu pakankamai senas, kad prisiminčiau, kaip šis šūkis išsivystė. Pradžioje jis kaip lipdukas atsidūrė ant automobilių bamperių, o vėliau tapo mantra.

Savaime suprantama, kad šis šūkis yra skirtas ne „Hamas“ ar tarptautinei bendruomenei. Jis yra sukurtas izraeliečiams ir savyje turi iškreiptą pasaulio vaizdą, kuriuo pastaruosius dvylika metų vadovavosi Izraelis.

Pirma klaidinga šio šūkio prielaida yra ta, kad esą Izraelyje yra tokių žmonių, kurie neleidžia kariuomenei nugalėti. Tarp šių tariamų sabotuotojų galiu būti aš, gali būti mano kaimynas ar bet koks kitas asmuo, kuris kvestionuoja šio karo prielaidas ir tikslą. Visi šie keistuoliai, drįstantys užduoti klausimus ar reikšti susirūpinimą dėl mūsų vyriausybės elgesio, visi tie, kurie suriša mūsų galingos kariuomenės rankas priekabiais redakciniais straipsniais ir defetistiniais raginimais parodyti daugiau žmogiškumo ir empatijos, tariamai yra ta vienintelė kliūtis, skirianti Izraelio karines pajėgas nuo tobulos pergalės. Antroji, žymiai pavojingesnė idėja, kurią skelbia šis šūkis, yra ta, kad mes iš tikro galėtume nugalėti. „Mes esame pasirengę be perstojo taikstytis su ant mūsų krentančiomis raketomis, jei tik viena kartą ir visam laikui galėsime visą tai užbaigti“, – per žinias skelbia daugelis pietinio Izraelio gyventojų.

Dvylika metų, penkios operacijos prieš „Hamas“ (keturios iš jų – Gazos ruože) ir mes vis dar kartojame šį suveltą šūkį. Jauni vyrai, kurie operacijos „Gynybinis skydas“ metu buvo tik pirmaklasiai, dabar dalyvauja sausumos invazijoje į Gazą. Kiekvienoje iš šių operacijų būta dešiniųjų politikų ir karinių komentatorių, kurie vis kartodavo, kad „šįkart mes tikrai viską užbaigsime ir keliausime iki pat pabaigos.“ Stebėdamas juos televizijoje, aš pats savęs klausiu, koks gi yra tas tikslas, kurio jie taip siekia? Jei ir būtų pašalinti visi „Hamas“ kovotojai, ar kas nors iš tikro tiki, kad kartu su jais išnyks ir visi palestiniečių siekiai dėl nacionalinės nepriklausomybės? Prieš „Hamas“ mes kovėmės prieš PIO (Palestinos išlaisvinimo organizaciją), o po „Hamas“, jei tik darysime viltingą prielaidą, kad vis dar išliksime, mes veikiausiai kovosime su kokia nors kita palestiniečių organizacija. Izraelio kariuomenė gali laimėti mūšius, tačiau taika ir ramybė Izraelio piliečiams gali ateiti tik politinio kompromiso dėka. Tačiau tai, remiantis dabartinį karą vykdančiomis patriotinėmis jėgomis, yra kažkas, ko mes neturėtume sakyti, nes būtent tokios kalbos kaip tik ir neleidžia Izraelio karinėms pajėgoms nugalėti. Galiausiai, kai ši operacija baigsis ir mūsų bei jų pusėje bus suskaičiuoti visi žuvusieji, kaltinamasis pirštas vėl bus nukreiptas į mus, sabotuotojus.

2014 metais Izraelyje legitimaus diskurso apibrėžimas visiškai pakito. Visos dalyvaujantys diskusijoje yra skirstomi į tuos, kurie yra „už Izraelio karines pajėgas“, ir tuos, kurie yra prieš. Dešiniųjų smogikai, Jeruzalės gatvėse skanduojantys „mirtis arabams“ ir „mirtis kairiesiems“, ar užsienio reikalų ministras Avigdoras Liebermanas, kuris ragina boikotuoti arabų ir izraeliečių verslus, pasisakančius prie operaciją Gazoje, yra laikomi patriotais. Tuo tarpu reikalavimai nutraukti operaciją ar paprasčiausias empatijos išreiškimas dėl Gazoje žuvusių moterų ir vaikų yra traktuojami kaip mūsų vėliavos ir šalies išdavystė. Mes susiduriame su klaidingu, antidemokratišku sulyginimu, kuris teigia, kad agresija, rasizmas ir empatijos stoka reiškia tėvynės meilę, o tuo tarpu visos kitos nuomonės, ypač tos, kurios neskatina jėgos panaudojimo ir karių gyvybių praradimo, yra niekas kita, kaip bandymas sugriauti tokį Izraelį, kokiame gyvename.

Kartais atrodo, kad vienu metu vyksta du karai. Viename fronte kariuomenė kaunasi prieš „Hamas“. Kitame vyriausybės ministras, kuris Knesete savo kolegas arabus pavadino „teroristais, ir taikos aktyvistus socialiniuose tinkluose gąsdinantys chuliganai kartu persekioja „vidinį priešą“ – tuos, kurie drįsta kalbėti kitaip. Nėra jokios abejonės, kad „Hamas“ kelia pavojų mūsų vaikų saugumui. Tačiau ar tas pats gali būti pasakytina apie tokias pramogų verslo atstoves kaip komikė Orna Banai, dainininkė Achinoam Nini ar mano žmona, filmų režisierė Shira Gefen, kurios visos buvo su neapykanta ir grasinant žeminamos dėl to, kad viešai išreiškė savo liūdesį ir nerimą dėl palestiniečių vaikų žūčių? Ar šie išpuoliai yra dar viena reikalinga gynybos priemonė siekiant mūsų išlikimo, ar visa tai yra tiesiog tamsus neapykantos ir įsiūčio proveržis? Ar iš tiesų mes esame tokie silpni ir išgąsdinti, kad bet kokia nuo konsensuso besiskirianti nuomonė privalo būti nutildyta, kad ir grasinant mirtimi ne tik jos reiškėjams, bet ir jų vaikams taip pat?

Daug žmonių bandė mane įtikinti neskelbti šio rašinio. „Tu turi mažą berniuką. Kartais yra geriau būti nuovokiam nei teisiam“, – praėjusį vakarą man pareiškė vienas bičiulis. Niekada nebuvau teisuolis, taip pat niekada nebuvau ir labai nuovokus, tačiau esu pasiryžęs kovoti už savo teisę reikšti savo nuomonę su tokiu pat nuožmumu, kokį Izraelio karinės pajėgos dabar demonstruoja Gazoje. Šis karas nėra dėl mano asmeninės nuomonės, kuri gali būti klaidinga ar beviltiška. Tai yra kova dėl šios vietos, kurioje gyvenu ir kurią myliu.

2006 metų rugpjūčio 10 dieną, artėjant Antrojo Libano karo pabaigai, rašytojai Amosas Ozas, A. B. Yehoshua ir Davidas Grossmanas surengė spaudos konferenciją, kurioje paragino vyriausybę nedelsiant skelbti paliaubas. Kai per radiją išgirdau pranešimą apie tai, kaip tik važiavau taksi. „Ko gi nori šitie mėšlo gabalai? Ar jiems nepatinka matyti, kaip kenčia „Hezbollah“? Tie subingalviai nenori nieko kito, kaip tik nekęsti mūsų šalies“, – pareiškė man taksistas. Po penkių dienų Davidas Grossmanas Herzlio kalno kapinių karinėje dalyje palaidojo savo sūnų. Akivaizdu, kad šis „mėšlo gabalas“ norėjo kai ko kito, o ne nekęsti savo šalies. Svarbiausia jis norėjo, kad jo sūnus, kaip ir tiek daug kitų jaunų vyrų, žuvusių per paskutiniąsias nereikalingas kovos dienas, būtų grįžę namo gyvi.

Siaubingas dalykas padaryti tokią tragišką klaidą, kuri kainuotų gausybę gyvybių. Dar baisiau yra kartoti ir kartoti tą klaidą. Per keturias operacijas Gazoje plakti nustojo tokia gausybė izraeliečių ir palestiniečių širdžių, tačiau mes vis iš naujo atsiduriame toje pačioje vietoje. Vienintelis dalykas, kuris iš tikro keičiasi Izraelio visuomenėje yra tolerancija kritikai. Šios operacijos metu pasidarė akivaizdu, kad dešinieji prarado savo kantrybę kalbant apie tokią sunkiai suprantamą sąvoką kaip „žodžio laisvė“. Per pastarąsias dvi savaites regėjome, kaip dešinieji muša kairiuosius lazdomis, „Facebook“ socialiniame tinkle grasina pasiųsti juos į dujų kameras ir pasmerkia kiekvieną, kurio nuomonė stabdo kariuomenę pakeliui į pergalę. Pasirodo, kad šis kruvinas kelias, kuriuo mes keliaujame nuo vienos operacijos prie kitos, nėra cikliškas, kaip kad kadaise galvojome. Šis kelias nėra apskritimas, o žemyn vedanti spiralė, kuria keliaujame į naujas žemumas.

Pagal „The New Yorker“ parengė Donatas Puslys

Bernardinai.lt