Bernardinai.lt
Birželio 18-ąją bus paskelbta nauja popiežiaus Pranciškaus enciklika, skirta ekologijos temai „Laudato sii“ („Būk pagarbintas“ arba „Tegarbina tave“). Tai žodžiai, paimti iš garsiosios šv. Pranciškaus Asyžiečio „Kūrinijos giesmės“, dar vadinamos „Saulės giesme“. Nors dokumentas dar tik pasirodys, tačiau viešojoje erdvėje jau kurį laiką vyksta aršūs debatai, ypač dėl „ekspertų“, kuriais, teigiama, remiasi popiežius.
Ypač daug kritikos sulaukė „tvaraus vystymosi“ guru laikomas Jeffrey Sachsas, kuris ne kartą lankėsi ir Vatikane, pasisakė Popiežiškosios mokslų akademijos kongresuose. Apie tai savo tinklaraštyje „Settimo cielo“ rašo italų apžvalgininkas Sandro Magisteris. J. Sachsas vadovauja Žemės institutui Kolumbijos universitete (Niujorke). 20 amžiaus paskutiniais dešimtmečiais jis išgarsėjo dėl savo „šoko terapijos“, kurią pritaikė kai kuriose Lotynų Amerikos ir Rytų Europos šalyse, kai buvo sparčiai pereita prie laisvosios ekonomikos rinkos, nepriklausomai nuo socialinių pasekmių.
Labiausiai J. Sachsas žinomas dėl savo drastiškos paramos mažinti gimstamumą ypač neturtingose šalyse, pasitelkiant kontracepciją ir abortus, kuriuos plačiai propaguoja visų pirma JT, kurių dabartinio generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono „specialusis patarėjas“ yra J. Sachsas. Kaip tik šis aspektas sužadino aštriausią daugelio katalikų, ekonomikos ekspertų kritiką.
Vienas iš jų – buvęs Vatikano banko (IOR) prezidentas Ettore Gotti Tedeschi – neseniai parašė atvirą laišką popiežiui Pranciškui.
Brangus Popiežiau,
leiskite man kreiptis tiesiai į Jus, aplinkosaugos ir plėtros tematika, girdint karštus debatus ir daugybę pareiškimų, tarp jų – ir Bažnyčios atstovų.
Manau, svarbu išsklaidyti visas dviprasmybes ir aiškiai pasakyti, kad tikroji atsakomybė už socialinį-ekonominį disbalansą, kuris daugybę žmonių įstūmė į skurdą ir sukėlė akivaizdžią aplinkos krizę, randama vadinamojoje Naujosios statiškų išteklių teorijos (Neo-Malthusian theory) tezėse ir siekiuose, kurie dabar, atrodo, yra siūlomi kaip pagalba net suteikti moralinių gairių aplinkos apsaugos ir ekonominėms problemoms spręsti. Juk gerai žinome, jeigu diagnozė yra klaidinga arba iškraipyta, prognozės bus lygiai tiek pat klaidingos.
Dabartinė ekonominė krizė ir aplinkos nualinimas, įvykęs per pastaruosius dešimtmečius, kilo dėl Statiškų išteklių teorijų taikymo (1970–1980 metais jas pirmiausia platino daugelis Amerikos universitetų), kurios įkvėpė ir „privertė“ sumažėti gimstamumą Vakarų pasaulyje.
Bet kaip gali realiai ir tvariai augti BVP (bendrasis vidaus produktas), jei populiacija neauga? Iš tikrųjų (atmetant iliuzijas) tai gali įvykti tik augant individualiam vartojimui. Todėl siekiant pataisyti ir kompensuoti galimo BVP sumažėjimo riziką, buvo priimtas vadinamasis „vartojimo modelis“.
Brandžioje visuomenėje, kurios moralė yra santykinė (nihilistinė), Vakarų žmogui nebuvo sunku pasiūlyti kaip tikrą ir pagrindinį pasitenkinimo šaltinį – materialų vartotojiškumą.
Tačiau siekiant patenkinti plačiai pasklidusio vartotojiškumo poreikį, susikūrė ir skurdo bei aplinkos eikvojimo prielaidos. Tai įvyko Vakarų šalis deindustrializuojant, per brangias produkcijai, ir delokalizuojant, tai yra perkeliant gamybą į šalis, turinčias pigios darbo jėgos, dar neapsirūpinusias apsauginėmis aplinkos technologijomis.
Tam, kad būtų daugiau suvartojama, buvo skatinama taupymą transformuoti į vartojimą, atitraukiant iš bankų sistemos piniginę kredito bazę ir ypač paliekant šeimas be savisaugos. Nulinis gyventojų skaičiaus augimas, kurio troško Naujosios statiškų išteklių teorijos šalininkai (du vaikai porai), vėliau lėmė gyventojų senėjimo fenomeną ir iš to kylantį augimą pastoviųjų sąnaudų (sveikatos ir pensijų), kurias kompensavo atitinkamai padidinti mokesčiai, – pastarieji sukėlė pajamų ir investicijų sumažėjimą bei skolos augimą. Norint išvengti ekonominio augimo sulėtėjimo buvo nuolat didinamas vartojimas, gyvenant vis labiau į skolą. Tačiau tuo pat metu buvo skatinama delokalizuota gamyba, mažiau dėmesinga aplinkos alinimui. Ekonominės krizės, skurdo ir aplinkos eikvojimo kilmė yra šios Naujosios statiškų išteklių doktrinos rezultatas.
Kaip galėtų būti, kad dabar ta pati doktrina išspręstų problemas, kurias pati sukūrė? Lieka pavojus, kad jai nerūpi paremti tikrą ekonominį augimą: tai yra šeimą ir subalansuotą bei sąmoningą vaikų skaičiaus didėjimą. Tad dar labiau trūks išteklių subalansuoti globalias gamybos strategijas ir investuoti į aplinkai draugiškas technologijas. Vis labiau trūks išteklių išlaikyti senus žmones, kurti darbo vietas jaunimui ir apsaugoti silpniausiuosius.
Bet kaip galima manyti, kad Naująją statiškų išteklių teoriją ir abortus palaikanti kultūra, – neigianti žmogaus gyvybės šventumą ir žmogų laikanti protingu gyvūnu, bacilos evoliucijos rezultatu, tačiau vėžiu gamtai ir orientuotu vien į vartojimą, – gali sukurti projektus aplinkai ir žmogui? Kaip galima galvoti remtis aplinkosaugos sprendimais, kuriuos siūlo tie, kurie pseudoekonominius aplinkosaugos sprendimus laiko prioritetiniais, lyginant su tikru sprendimu, kylančiu iš žmogaus moralinio sąmoningumo per dvasinę ir intelektualinę brandą?
Toleruodami Statiškų išteklių gamtosaugos sprendimus rizikuojame ir tuo, kad „ambientalizmas“ gali įsitvirtinti kaip universali religija visame pasaulyje, kur gyvuoja įvairios religinės kultūros. Ši Statiškų išteklių gamtosauga kelia grėsmę sukurti dar daugiau skurdo, daugiau socialinės ir ekonominės pusiausvyros sutrikimų ir mažiau realios aplinkos apsaugos.
Šventasis Pranciškus mylėjo kūrinius ir aplinką, sukurtą jo mylimo Kūrėjo rankų, atsižvelgiant į Jo numatytą paskirtį. Tad, aš pasitikiu jumis, Šventasis Tėve, su sūnaus atsidavimu,
Ettore Gotti Tedeschi
Pagal La Nuova Bussola Quotidiana parengė S. Žiugždaitė
Daugiau šia tema skaitykite kitoje Bernardinai.lt publikacijoje M. S. Sorondo: „Kritiką žeria gyvenantieji iš naftos“.