Eugenija Albac. Kova už Putiną, arba Elitas pagaliau turi suvokti, jog šalis atsidūrė ties riba

newtimes.ru

Dar niekuomet posovietinėje Rusijos istorijoje šalis nebuvo atsidūrusi tokioje siaubingoje padėtyje, kokioje ji yra šiuo metu.

Visi variantai – nuo didelio karo iki chuntos Kremliuje – viskas tapo įmanoma.

Ir kaip tik todėl – kaip niekad anksčiau posovietinėje istorijoje – didžiulė atsakomybė tenka elitams.

Būtent jiems – tai yra, tiems, kas disponuoja tiesiogine prieiga prie Putino ausies. Nes nei pilietinė visuomenė, nei žiniasklaida, nei visuomeninės nuomonės lyderiai tokios prieigos neturi.

Būtent toji prieiga yra šiandien būtina ir būtent prie Putino ausies.

Todėl, kad ir naktinis Putino pranešimas dėl lėktuvo MH-17 tragedijos, ir skubus bei plačiai išreklamuotas Saugumo tarybos posėdis byloja apie tai, jog Putinas ėmė suvokti, į kokią aklavietę, o tiksliau – košmarą jį atvedė čekistinės aplinkos žmonės, suinteresuoti geležine uždanga ir tokiu karu, kur kariauja visi ir su visais. Putinas pradėjo suvokti, jog istorija jį prisimins kaip žmogų, ant kurio rankų – tiesiogine prasme – nekaltų kūdikių kraujas. Ir kraujas žmonių, buvusių Malaizijos lėktuve.

Istorijos atminty neišliks nei „vyriausiasis Donecko vadas“ Strelkovas-Girkinas, įsakęs – jei nemeluoja internetas – atiduoti į vadinamosios Donecko liaudies respublikos fondą vertingus daiktus, pagrobtus iš žuvusiųjų bagažo, nei girtas banditas, vienoje rankoje laikantis vaikišką žaislą, kurį, krentant lėktuvui, turėjo mažylis, o kitoje – cigaretę. Istorijos atmintis neišsaugos ir tų, kurie žuvusiųjų palaikus į sunkvežimį svaidė lyg mėsos gabalus skerdykloje – visus juos istorija pamirš.

Tačiau Putino – ne, nepamirš. Ir lėktuvą MH-17 – su juo susijusį – taip pat.

Ir iki gyvenimo pabaigos tai taps jo košmaru.

O taip pat ir mūsų.

Jeigu nenutiks dar kas nors baisesnio.

Todėl tam, kad šitai nenutiktų, su Putinu tiesiogiai bendraujantys žmonės, nepaisydami savo smulkmeniškų baimių (gali atimti verslą), privalo prezidentui paaiškinti, jog atėjo diena „X“, pasirinkimo diena – jo asmeninio pasirinkimo.

Putinui būtina paaiškinti, kad jau pats laikas atsisakyti tokių kiemo vaikigalių įpročių, kaip „savų neišduodu“, ir jam priminti, jog yra svarbesnis rūpestis – šalies likimas. Ir kad nuo šito pasirinkimo priklauso ir jo paties likimas. Nes tie „kiemo draugeliai“ vis tiek jam neatleis už, jų manymu, minkštakūnišką pasidavimą Vakarams ir todėl anksčiau ar vėliau įsikibs jam į gerklę.

Šiandien Putinas dar turi šansą neperžengti ribos.

Ir šiandien yra kaip tik tas momentas, kai elitas turi įrodyti esąs elitas, o ne godžių ir bailių žmonių sambūris. Sambūris žmonių, kuriems mergiščios ir nulių skaičius bankuose – sėkmės horizontas, už kurio jau nieko nebėra.

Ir nebus. Jeigu šiandien jie liks nuošaly. Su savo sąskaitomis ir mergiščiomis. Tačiau be šalies.

newtimes.ru

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas