alkas.lt
Taigi, gerbiamieji, tęsiame „Propagandos žodyną“. Ačiū už nuomones. Vardan aiškumo patikslinu: yra demokratinės bendravimo su sava valdžia ar vyriausybe priemonės ir nedemokratinės. Praeitame straipsnyje turėjau omenyje tuos ragintojus „eiti į gatves“, kurie kursto naudoti būtent nedemokratines. Taip pat noriu šį tą priminti. Kažkada minėjau, kaip vienas iš Estijos priešiškos propagandos specialistų, doc. dr. Linaras Priimagis (Linnar Priimagi), apibūdino provokatorių veiksmus pasirinkto taikinio atžvilgiu, kai siekiama taikinį diskredituoti ir tuo pačiu priversti jį/ją kaip nors reaguoti į provokaciją: „[…] tai tarsi eitumėt imtynių purvyne su paršiukais. Paršiukams tenka visas malonumas, o Jums tiktai purvas“. Sapienti sat*.
Manau, kad po pastarųjų savaičių įvykių, kai net NATO pagerbtų mūsų partizanų kovotojų atminimas yra diskredituojamas ir šmeižiamas tarptautiniu mastu, į kitą mano tada išsakytą mintį auditorija šiandien taip pat reaguotų jau rimčiau? Citata: „Lyginant su mūsų šiaurės kaimynų [estų] patirtimis, gerbiamieji, patikėkit, Lietuvoje tie propagandiniai „paršiukai“ dar tik porąsyk kriuktelėjo…“
Kadangi tie menami „propagandiniai paršiukai“, manau, kriuksės dar ne kartą, ne du ir net ne dešimt, pats laikas pasimokyti, kaip su jais elgtis. Jūsų dėmesiui, ponios ir ponai…
29. Bendravimo su kontraversiškais žurnalistais principai
Šie principai tinka politikams, oficialiesiems valstybės sektoriaus atstovams ir panašiai. Tačiau lygiai taip pat yra naudingi ir visiškai paprastiems žmonėms.
Pirmiausia Jūs turite visiškai, absoliučiai, visada atsisakyti bendrauti su šios rūšies žurnalistais. Dėl ko? Todėl, kad šios rūšies žurnalistai turi įprotį iškreipti ir klaidingai interpretuoti Jūsų žodžius arba juos pateikti tokiame kontekste, koks yra tinkamas jų užmačioms ir tikslams. Jiems Jūsų pirminis tikslas – kokie nors geri norai, siekis pateikti savą, teisingesnę kokių nors įvykių versiją ar tai, ką Jūs galvojate, – yra visiškai antraeilis ir nesvarbus; jų užduotis – kaip nors ištraukti iš Jūsų žodžius, kurie parankūs ir tinka tiktai jų tikslams. Išimčių, deja, nebūna.
Jeigu dėl kokių nors priežasčių Jūs vis dėlto turite bendrauti su jais arba duoti jiems interviu, venkite duoti interviu prieš televizijos kamerą. Paprastai mes galvojame, kad viskas, ką mes sakome prieš kamerą, yra tiesu, iš dalies saugu ir negali būti kaip nors ypatingai iškraipyta. Realybė, deja, yra visiškai kitokia: nepatyrusiam tokių žurnalistų pašnekovui būtent TV kamera yra patys didžiausi spąstai. Dėl to, kad atsidūrus prieš TV kamerą, yra daug sunkiau kontroliuoti savo žodžius ir / ar išraiškas (ir apskritai visą neverbalinę, t.y., nežodinę kalbą), interviu su Jumis foną ir kontekstą. Rašytiniame interviu tai daryti daug lengviau. Be to, tuo atveju daug lengviau apgalvoti atsakymus iš anksto. Taip pat tai suteikia Jums bent šiokį tokį rašytinį įrodymą, kurį, jeigu reikės, Jūs galėsite naudoti ateityje, apginti save.
Jei Jums tenka duoti interviu garso įrašo forma: jeigu turite galimybę, įsirašykite šį savo interviu ir patys – į diktofoną, telefoną ar kitaip. Šiuo atveju Jūs vėl, jei prireiktų, turėsite savo žodžių įrodymą. Tiems atvejams, jei minėti žurnalistai iškraipys Jūsų žodžius arba specialiai sumontuos interviu kaip nors specifiškai.
Prieš bet kokį savo veiksmą, dar prieš atsakydami į kokius nors klausimus, visada pirmiausia klauskite žurnalisto jo tikrojo ir pilno vardo ir pavardės, jo darbe užimamos pozicijos ir reikalaukite jo kontaktų – kaip su juo sukontaktuoti, esant reikmei. Taip pat visada būtinai išklauskite tikslų žiniasklaidos kanalo / portalo / leidinio, kuriam jis dirba, pavadinimą.
Reikalaukite, kad dar prieš tai, kai interviu bus paskelbtas, Jūs turėtumėte teisę jį peržiūrėti. Nepriklausomai nuo to, koks žiniasklaidos kanalas į Jus kreipėsi, visada reikalaukite teisės pamatyti tekstą, TV laidą, radijo interviu, akcentuoju: dar prieš tai, kai ši medžiaga pasieks viešą auditoriją. Griežtai reikalaukite, kad Jūsų interviu nebūtų paskelbtas prieš tai, kai Jūs pats su juo susipažinsite ir įsitikinsite, kad viskas gerai ir medžiaga yra pateikiama teisingai.
Atminkite, kad visi tokie susitarimai turi būti sudaryti ir griežtai apibrėžti ne tik iki paties reportažo, TV laidos, radijo interviu pateikimo viešai, bet dar iki Jūsų sutikimo bendrauti ir iš viso duoti interviu.
Dėl ko? Todėl, kad iškart po to, kai Jūs duodate interviu, šis interviu tampa žurnalisto nuosavybe. Nebe Jūsų. Ir toks žurnalistas/-ė daugiau nebeturi jokio poreikio ką nors su Jumis derinti ar nusileisti kokiems nors reikalavimams iš Jūsų pusės.
Jeigu vėliau aptikote, kad nepaisant visų šių principų laikymosi, Jūsų žodžiai ir teiginiai vis dėlto buvo iškraipyti, nedelsdami kreipkitės į kitus žiniasklaidos kanalus ir leiskite jiems tučtuojau paskelbti Jūsų turimus įrodymus. Tiesos atskleidimui ir klastos demaskavimui tinka net ir teismas. Bet nepamirškite, kad būtent viešumas tokiais atvejais turi didžiulę galią.
O kita mūsų šio susitikimo tema – sovietų režimo propagandos triukai, t.y., SSRS Gynybos ministerijos kadaise jų propagandistams ir agitatoriams suformuluoti patarimai. Argumentuoju: kaip jau aišku net ir daugeliui anksčiau trumpalaike Putino Rusijos atseit „demokratija“ (N.Medvedevo prezidentavimo laikotarpiu) naiviai tikėjusių Vakarų politikų, šiandieninė Putino Rusija iš esmės taiko tuos pačius, tik šiek tiek adaptuotus XXI a. informacinei aplinkai, ideologinius informacinio karo metodus. Ir, nors tiek sovietų režimas, tiek ir Putino Rusija laikosi pozicijos savų klastų jokiu būdu neatskleisti, turėtume padėkoti amerikiečiams. Tai jų priešiškos propagandos analizės specialistai prieš keletą dešimtmečių sugebėjo gauti šias gan slaptas sovietų instrukcijas. O prieš gerą dešimtmetį, kad supažindintų savo visuomenę su priešiška propaganda, JAV specialistai šią informacinio karo medžiagą išslaptino ir paviešino. Taigi, ponios ir ponai…
30. „Patarimai propagandistams ir agitatoriams“: SSRS ideologinės doktrinos specifika
Šie patarimai prasideda paprastomis bendrosiomis taisyklėmis: antai juose pažymima, kad gabių, talentingų propagandistų yra mažai ir kad tikras propagandistas „privalo žinoti, kaip kalbėti paprastai, suprantamai ir aiškiai; jis turi nuolat tobulinti savo politines ir savo (…) specialybės žinias“. Viena iš pagrindinių sovietų propagandistams diegtų nuostatų buvo: kad jie privalo nuolat mokytis, gilinti ir plėtoti savo politines žinias ir propagandinius įgūdžius. Kas nepatingėsite, pabandykite susirasti J.Dauliaus (tikr.: Stasys Yla) knygą „Komunizmas Lietuvoje“, 1937 m. išleistą Kaune. Palyginę joje pateiktas slapto marksistų pogrindžio priešiškos propagandos sklaidos technikas ir būdus Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu su žemiau pateikiamomis XX a. 7-ojo dešimtmečio sovietų instrukcijomis, turėtumėte aptikti tam tikrų panašumų.
Patogumo dėlei pamėginsiu tuos „patarimus sovietų propagandistams“ pateikti kuo aiškiau ir suprantamiau. Ir atsiprašau už savo juodą humorą ir ironiją – kaip tik lapkričio mėnesį Putino Rusijoje, sprendžiant iš spaudos, pradedama su didžiausia pompastika švęsti Spalio perversmo jubiliejų. To paties bolševikinio perversmo, kuris 1917 m. paskandino kraujyje pačią Rusiją, kainavo Holodomoro tragediją Ukrainai, kurio pasekmė buvo Baltijos valstybių, Vengrijos, Rumunijos okupacijos… Todėl tegul būna šių nelemtų instrukcijų demaskavimas ir paviešinimas mūsų informacinėje erdvėje – mano sarkastiškas „pasveikinimas“ ton pusėn. Kaip sakoma: tepasiuntie** ! Atsiprašau už ironiją, žinoma.
„Keli patarimai [SSRS] propagandistams ir agitatoriams
„Sek spaudą. Visada būk pasirengęs pakomentuoti daugumą svarbiausių, aktualių straipsnių, esė, viešos korespondencijos, susijusios su tavo šalies, tavo [čia nurodoma konkreti sritis, kurioje propagandistas „dirba“] gyvenimo ir tarptautiniais įvykiais. Tu visada skaitysi apie iškiliausius, garsiausius įvykius, nurodytus šių laikraščių [šioje patarimų vietoje kruopščiai išvardijami tipingi leidiniai, pradedant „Pravda“. – E.V.] vedamuosiuose straipsniuose. (…) Jie nušviečia svarbiausias politikos, ekonomikos, kultūros ir partinio politinio darbo problemas. Laikraščiai ir žurnalai [čia išvardijami kiti propagandistui privalomi nuolat skaityti leidiniai, tokie, kaip „Bloknot Agitatora“*** ir panašūs. – E.V.] pristato [Komunistų] partijos [daromus] problemų sprendimus, reikalavimus, įsakymus, nutarimus ir direktyvas.“
Toliau propagandistams primygtinai nurodoma sekti įvairių SSRS ministerijų (jos išvardijamos priklausomai pagal sritį, kurioje propagandistas veikia) nurodymus, įsakymus ir taip toliau. Taip pat – nuolat organizuoti diskusijas, skirtas minėtiems straipsniams sovietiniuose laikraščiuose ir žurnaluose aptarti. Prašyčiau dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad šiandienės Putino Rusijos ideologinė doktrina vis labiau panašėja į sovietinę. Todėl jei lyginsite, galite lyginti ir su šiandienos Kremliaus politrukų skelbiamomis ideologinėmis, politinėmis ir panašiomis nuostatomis.
„Padaryk diskusijas prievartines (privalomas) ir įdomias. Agitacijos formos yra skirtingos, bet svarbiausia yra (…) gyva, nuoširdi diskusija (…).“
„ Diskusijos tema visada bus pasiūlyta (…) politinio darbuotojo, partijos ir komjaunimo organizacijos lyderių. Bet agitatorius visada privalo rodyti ir savo iniciatyvą. Juk pagaliau tu esi arčiausiai [čia nurodoma sritis, kurioje propagandistas dirba] atstovų ir tu žinai, kuri sritis juos domina labiausiai.“
„Po subjekto pasirinkimo, apgalvok diskusijos planą – kokias problemas nušviesti, kokius preliminarius (pradinius, išankstinius) skaitinius parengti.“
„Straipsnius, knygas ir žurnalus skaityk tokius, kurie yra susiję su diskusijų subjektu ir leidžia pateikti autoritetingų patarimų, naudoti patrauklius, meniškus modelius, kurie vestų naujų idėjų link ir padėtų giliau įsisavinti aktualius [čia vėl nurodoma konkreti sritis, kurioje propagandistas „dirba“] srities pavyzdžius ir faktus.“
„ Nesvarbu, kokia yra diskusijos rūšis ir kokia forma ji yra organizuojama, ji [visais atvejais] privalo būti siejama su [čia vėl nurodoma konkreti propagandisto darbo sritis]. Atmink, kad [čia vėl nurodoma konkreti sritis, akcentuojamas sovietų režimo nuolat deklaruotas ideologinis tikslas, vadinamoji „komunizmo statyba“ ir panašiai] visi mūsų žmonės yra viena draugiška šeima.“
„Stenkis organizuoti kiekvieną diskusiją taip, kad ji būtų įdomi, gyva ir kad ji skatintų kiekvieną jos dalyvį geriau tarnauti [ SSRS ideologiniams tikslams].“
„Papasakok [kokią nors] įdomią istoriją, bet, žinoma, tokią, kuri būtų tiesiogiai susieta su diskusijos subjektu, pasiremk kokiu nors spalvingu plakatu, pateik žemėlapį ar diagramą, pacituok kokį nors charakteringą palyginimą, jeigu manai, kad būtina – pasakyk juokingą priežodį ar anekdotą, ir tu pajusi, kad tavo žodžiai yra lengvai suprantami ir daro būtiną, reikiamą įspūdį.“
„Bandyk nekalbėti tiktai vienas pats, įtrauk į diskusiją jos dalyvius. Dažnai uždavinėk jiems klausimus ir teiraukis jų nuomonės.“
„Pasiek kiekvieno [čia patarimuose nurodomas konkrečios srities atstovas] širdį ir protą.“
„Kiekvieną kartą kovok dėl kuo platesnės, didesnės auditorijos.“
„Bandyk diskutuoti aktualias politines (…) ir kitokias temas su vienu, dviem, trimis bičiuliais. Individualus [propagandinis] darbas, jeigu organizuojamas išmintingai, yra ypatingai efektyvus.“
„Tiktai vienintelis [propagandistas] privalo iš tikrųjų pažinoti [čia nurodomas konkrečios srities, kurioje propagandistas „dirba“, atstovas/-ai] ir žinoti jo (jos; jų) gebėjimus, moralę, laimėti jo (jų) pasitikėjimą ir draugiškumą naudodamasis nuoširdumu, tiesumu ir dėmesiu jo (jų) poreikiams ir interesams.“
„Nuoširdaus, draugiško pašnekesio su [čia nurodomas konkrečios srities atstovas/-ai] metu, kai jis (atstovas/-ai/ -ės) metu, kai jis (jie, jos) ima tikėti agitatoriumi ir vertina jį kaip autoritetingą asmenį, bet kokios abejonės yra išsklaidomos ir yra suformuojami tvirti teisingi įsitikinimai ir požiūriai į gyvenimą.“
„Tokių įdomių pašnekesių subjektas gali būti bet koks klausimas, kylantis jiems [čia nurodomas konkrečios srities, kurioje propagandistas „dirba“ atstovas/-ai]; bet koks jam (jiems) svarbus įvykis ar netgi amoralus veiksmas ar drausmės [darbo ar kitokios] pažeidimas.“
„Aišku, prastas agitatorius būtų tas agitatorius, kuris piktnaudžiautų pažeidimais ir vertintų juos pernelyg atlaidžiai. Žinoma, individuali diskusija pasieks savo tikslą tuo atveju, jei pažeidimas sulauks atitinkamo įvertinimo [komunistų] partijos interesų požiūriu ir iš komunistinės moralės (…) pozicijų.“
T.y., jei kalbant paprasčiau: turima omenyje, kad bet koks įvykis, blogas jis būtų ar geras, sovietinės ideologinės doktrinos požiūriu yra vertintinas išimtinai tik iš ideologinių politinių pozicijų ir tiktai ideologiniais politiniais tikslais. Tai didžiulis skirtumas, palyginus su mūsų praktikuojamomis demokratinėmis, žmogiškosiomis, etinėmis vertybėmis. Nes mes suvokiame savo pačių ir kitų mus supančių asmenų ideologines ir politines pažiūras kaip vieną iš sudedamųjų normalaus demokratinės valstybės piliečio pasaulėžiūros dalių, bet jokiu būdu ne privalomą būtinybę.
Mes esame įpratę, kad žmonės gali priklausyti skirtingoms politinėms partijoms ir tai mums nėra pagrindinis argumentas spręsti apie tų žmonių vertę, jų moralę, jų teisę siekti karjeros ar apskritai jų teisę egzistuoti. Mūsų požiūriu, asmeninių ideologinių politinių įsitikinimų turėjimas tol, kol tie įsitikinimai nėra pavojingi kitiems žmonėms ar nėra nukreipti prieš mūsų laisvas demokratines nepriklausomas valstybes, yra normalus reiškinys. Tuo tarpu tiek bolševikinėje Rusijoje, tiek sovietų okupacijos laikotarpiu SSRS ir sovietų okupuotose valstybėse, tiek ir šiandieninėje Putino Rusijoje žmonės gali būti ir dažniausiai yra vertinami remiantis išimtinai jų lojalumu vyraujančiai (režimo) ideologijai. Tos ideologijos nepripažinimas ar netoleravimas automatiškai lemia oficialų ir, neretai, net ir neoficialų tokio asmens pasmerkimą ir kitas iš to minėtam asmeniui kylančias problemas.
„Atmink, tu esi „politinis [partijos] karys“. Kai būtina, padėk bičiuliui šiltu žodžiu, veiksmu ar kokiu nors geru patarimu.“
Toliau propagandistams patariama, esant reikalui, sugėdinti padariusį kokį nors pažeidimą asmenį akis į akį, tačiau, jeigu tai būtina, pateikti faktus vadinamajame „viešosios nuomonės teisme“. Toks „viešas teismas“, gerbiamieji, buvo vienas iš tipinių, ir, mano asmenine nuomone, ypatingai žmones žeminančių ir žeidžiančių sovietinės visuomenės (vadinamojo „sovietinio kolektyvo“) reiškinių. Iš esmės tai buvo viešas pasmerkimas, t.y., speciali asmens „stigmatizacija“ už bet kokią individualizmo apraišką ar bet kokį nusižengimą sovietinei ideologijai.
„Viešų teismų“ formos būdavo įvairios, kaip ir jų organizavimo priežastys. Tokių viešų, asmenį žeminančių ir stigmatizuojančių „teismų“ auka galėjo tapti tiek, pavyzdžiui, mokinys, pamiršęs užsirišti mokyklose privalomą dėvėti sovietinį pionieriaus kaklaraištį ar užsiauginęs per ilgus plaukus, tiek ir koks nors kitas vadinamasis „nusižengėlis“. Šių „teismų“ specifika priklausė nuo srities, kurioje vadinamasis „nusižengėlis“ mokėsi, dirbo ir taip toliau.
„Pokalbiuose su [čia nurodomas konkrečios srities, kurioje propagandistas „dirbo“, atstovas/ -ai] visada būk taktiškas. Nerodyk ir neleisk pastebėti savo pranašumo, net jeigu jį ir jauti. Kuklumas yra palankiai vertinamas.“
„Naudok įvairias technines priemones propagandai skleisti.“
Čia norėčiau pastebėti, kad atsižvelgiant į aptariamų instrukcijų naudojimo laiką (XX a. 7 deš.), sovietų propagandistams būdavo primygtinai rekomenduojama propagandos sklaidai naudoti naujausią tų laikų „technikos žodį“. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas toms techninėms propagandos sklaidos priemonėms, kurias šiandien apibrėžtume kaip „vizualiąsias medijas“. Iš dalies tai logiška, nes, kaip rodo, pavyzdžiui, šiandienos švietimo srities metodologijų tyrimai, būtent vizualiosios medijos yra laikytinos paveikiausiomis, įsisavinant kokią nors naują mokymosi medžiagą.
„Agitatorius atlieka labai naudingą veiklą, jeigu jis organizuoja kultūrines keliones pamatyti naujus filmus, dalyvauti radijo ir/ar televizijos laidose, spektakliuose“.
Šioje vietoje taip pat pažymima, kad yra naudinga, jeigu agitatorius pasirūpina, kad geriausių [čia nurodomi konkrečios srities, kurioje propagandistas „dirba“, atstovai] kalbos „būtų transliuojamos per radiją“ ir panašiai. Galima teigti, kad toks pats propagandos diegimo ir sklaidos principas yra naudojamas šiandieninėje Putino Rusijoje. Antai viename straipsnyje apie neseniai įkurtą paramilitaristinę Rusijos jaunimo organizaciją teko aptikti štai tokią įdomią detalę, cituoju: „Nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio Rusijos jaunuoliai turi galimybę dalyvauti „Yunaya armiya” („Jaunimo armija“, rus.k.), „kariniame patriotiniame judėjime“, sukurtame remiant [Rusijos] Gynybos ministerijai.
Organizatoriai sako, kad į ją jau užsirašė 140 000 Rusijos piliečių, nuo 8 iki 18 metų amžiaus. (…) Kazanėje „Jaunimo armija“ į savo sudėtį priverstinai įtraukė visą klasę, tėvus informuodama tik po to. (…) Mokyklos direktorius atsisakė kalbėti [su spauda], bet dviejų mokinių tėvai patvirtino incidentą, tačiau daugiau komentuoti jie atsisakė, teigdami, kad nenori pritraukti viešo dėmesio. (…) Vyksta žygių treniruotės, istorijos pamokos, šaudymo praktika ir kiti pratimai. (…) Iš pradžių vaikai buvo truputį išsigandę, kai visa tai pamatė. Jie buvo labai drovūs ir jiems nepatiko dėvėti uniformą. Bet po savaitės berniukai ėmė jausti pasididžiavimą tuo, kad jie yra „Jaunosios Armijos“ kadetai. Juos parodė per televiziją, ir jie pradėjo treniruotis karinių mokymų srityje. Jie yra berniukai; jiems patinka tokie dalykai. Jie svajoja gauti automatinius ginklus ir išmokti jais naudotis.“ ****
Taigi, kaip sakoma, „nauja yra užmiršta sena“: šiandienos Putino Rusijos ideologinė doktrina, mano nuomone, laikytina tiesiogine SSRS doktrinos anūke. Mažų mažiausiai. Todėl siūlyčiau atkreipti dėmesį į paskutinįjį „Patarimų sovietų propagandistams ir agitatoriams“ punktą. Jis iš dalies atskleidžia šios propagandos mašinerijos lankstumą ir greitą prisitaikymą prie kintančių aplinkos ir kitokių sąlygų.
„Viskas, ką turi, viskas, kas pakliūva į tavo rankas, privalo būti naudojama darbui“. (T.y., propagandai skleisti).
Tiek šįkart, ponios ir ponai.
Iki kito susitikimo Alkas.lt!
Paaiškinimai:
*„Protingas supras“; „Protingam pasakyta pakankamai“ (lot.k.).
**Tepasiuntie, tepasiunta – tegul pasiunta.
*** „Agitatoriaus užrašų knygelė“ (išvertus iš rusų k.)
**** Kam įdomu, straipsnio anglų kalba nuorodą apie šią gana keistą Putino Rusijos „jaunimo organizaciją“ įtraukiau į šaltinių sąrašą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pavyzdžiui, Vokietijos vyriausybei labai nepatiko šios akivaizdžiai karinės (kiek joje „patriotizmo“, didelis klausimas…) Putino Rusijos jaunimo organizacijos naudojimas tokiuose renginiuose, kaip kad garsusis „Vokietijos Reichstago šturmo“ vaidinimas per vieną iš gegužės 9-osios švenčių. Manoma, kad šios organizacijos idėja kilo S.Šoigu, ją asmeniškai parėmė V.Putinas ir kad ji formuojama ir vystoma remiantis liūdnai pagarsėjusių Rusijos Suvorovo mokyklų modeliu. Pats straipsnio pavadinimas, užuomina jame, kad atseit šitaip „vaikai verčiami vyrais“, yra visiška nesąmonė, nes tie vaikai, deja, tėra grubiai ir neleistinai naudojami šiandieninės Putino Rusijos režimo tikslams. Kitaip tariant, mano asmenine nuomone – Putino Rusijos režimas intensyviai auginasi sau klusniai dresuojamą, ideologiškai „išplautais smegenimis“ (angl. brain-washed) būsimą „patrankų mėsą“.
Parengta pagal:
Daulius J. (tikr. Stasys Yla). Komunizmas Lietuvoje. Kaunas, 1937.
www.propastop.org
Handbook for Propagandists and Agitators of the Army and Navy: USSR, JPRS 47699, publication of the Military Publishing House of the Ministry of Defense; Moscow [in Russian]. 1968.
U.S. Joint Publications Research Service, Washington, D.C., 24 March. 1969.
https://meduza.io/en/feature/2017/10/06/making-real-men-out-of-schoolchildren
https://en.wikipedia.org/wiki/Suvorov_Military_School