Siūlome prof. Eugenijaus Jovaišos kalbą, pasakytą vasario 2 d. Signatarų namų susitikime „Metai be Romualdo Ozolo“, skirtą paminėti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, ilgamečio Lietuvos Seimo nario filosofo Romualdo Ozolo (1939–2015) atminimą.
„Aš bijau apsakyt, kaip tave aš myliu“, – šie žodžiai kaip niekas geriau nusako Romualdo Ozolo santykį su Lietuva. Ir ne tik su ja. Nusako jo santykį ir su laisve. Laisve žmogui, laisve Lietuvai. Iš čia ir jo santykis su viskuo, kas nors kiek apriboja Lietuvos ir lietuvių santykį su laisve, nes, anot Romualdo, „Geriausia vieta lietuviui gyventi yra Lietuva“.
Taip jis pasakė 2004-aisias, kai kūrėme Įdomiąją Lietuvos istoriją, kuriai jis parašė du įsimintiniausius tekstus apie Didžiąsias lietuvių revoliucijas. Didžiąsias. Iki tol aš niekur kitur neradau tokio vertinimo. Vadiname, kaip norime, bet ne Didžiausiomis. Ir ko gi čia stebėtis, jei nebėra, ko stebėtis, kad savo 1918–1940 metų istoriją mes pavadinome „tarpukariu“. Specialus sovietmečio istorikų ir ideologų surastas terminas, kuris visiškai nuasmenino valstybingumą ir Nepriklausomybę tapo Nepriklausomos Lietuvos istorikų mėgstamiausiu 1918 metų ir vėlesnių nepriklausomybės įvykių apibūdinimu.
Kokia sąmonės praraja skiria „tarpukarį“ ir „Didžiąją revoliuciją“, turime atsakyti kiekvienas sau ir Istorijai. Kiekvienas ir be pamokymų turime apsispręsti, ar mes su Didžiosiomis, ar su kažkokiu efemerišku ir beveidžiu tarpukariu. Tai tiesiog yra kiekvieno mūsų tų laikų įvykių ir tų įvykių veikėjų vertinimo atskaitos taškas. Apie tai mudu dažnai kalbėjomės keliaudami pristatyti naujos Romualdo knygos ar mano skaitmeninės Istorijos. Tai buvo seniai, pirmajame šio šimtmečio dešimtmetyje, kai Lietuva artėjo prie Europos Sąjungos, kuri, kaip manė Romualdas, ypatingai suvaržys Lietuvos valstybingumą. Ar jis buvo teisus – atsakykime kiekvienas sau, bet vėlgi – valstybinės lietuvių kalbos išsaugojimo pastangos po 25 Nepriklausomybės metų kelia minčių, kurios vargu ar suderinamos su normaliai tekančia valstybingumo upe, kuriai negresia pavojingi slenksčiai ar net užtvankos.
Tad ką mums paliko Romualdas Ozolas? Be viso to, ką jis pavadino Didžiąja 1987–1991 metų lietuvių revoliucija. Be viso asmeninio ir milžiniško indėlio, kad ji įvyktų ir vyktų. Unikalią ir nepakartojamą revoliucijos autentiką ir NERIMĄ. Nerimą dėl Lietuvos ateities. Dėl lietuvių kultūros ir kalbos ateities. Ir dėl istorinės atminties. „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ tapo reikšmingiausiu jo indėliu gaivinant ir įtvirtinant autentišką įvykių ir kartais vertinimų seką. Nuo 2012 metų leidžiamų Sąsiuvinių medžiaga prilygsta valstybinės reikšmės šaltinių publikacijoms.
Apie išskirtinį Sąsiuvinių vaidmenį autentiškai nagrinėjant Didžiosios mūsų revoliucijos realijas liudija mirgančios Sąsiuvinių paraštės – „Kodėl ne vėliau kaip kovo 11-ąją?“, „1944–1952 m. Lietuvos TSR buvo areštuota, nužudyta ir ištremta daugiau kaip 270 tūkst. žmonių“, „Galvojame štai ką pasiūlyti! Realizuojant Sąjūdžio rinkimų platformos idėją, kad pereinamuoju laikotarpiu Lietuvai reikalingas kolegialinis prezidentas“. „Aš nematau tragedijos tame, kad mums nuvykus bus užtrenktos durys. Tai reikštų, kad mūsų nepripažįsta esant TSRS sudėtyje, bet tai nereiškia, kad mes negalim belstis į duris, reikalaudami derybų…“, „Žvelgiant į visumą, šio regiono pokyčiai, įvykę po 1989-ųjų, yra bene sėkmingiausi revoliucinės transformacijos pavyzdžiai pasaulio istorijoje“, „Europoje yra menkai integruotų imigrantų, kurių daugumą sudaro musolmonai, ir tai opi problema, tačiau manyti, neva jie užvaldys Europą arba amžiams liks neasimiliuota, yra kvaila“, „Dideli prezidento įgaliojimai negalimi ir vyriausybės sąskaita. Jeigu taip bus – parlamentas turi būti dar stipresnis. Kitaip ateisime į autoritarizmą“. Kiekvienas suprantame, kad kalbame apie valstybei svarbius dalykus, kurie, kaip regis, neprarado savo aktualumo ir šiandien. Gal sekdami Sąsiuviniais, mes galime įvertinti tai, kas yra padaryta, ir šia patirtimi pasiremdami projektuoti ateitį? Klausimas, į kurį nėra atsakymo.
Tai valstybinės reikšmės sprendimų ratas, kuris užvaldė Lietuvos sostinę Vilnių ir didmiesčius. Bet Lietuva nėra vien didmiesčių visuma. Tą puikiai žinojo R. Ozolas. Jam Lietuva – klonių ir kalnelių kraštas, kiekviena vieta, kur girdisi lietuviška šnekta, ir ypač gimtinė. Regioninės istorijos išskirtiniu reiškiniu tapo „Padubysio kronikos“. Tenka žavėtis leidėjų užmoju – krašto priešistorė, viduramžiai ir modernūs laikai. Visa tai, kas sudaro mūsų istoriją ir stiprina jos atmintį kiekvieno krašto gyventojo ir apskritai lietuvio sąmonėje.
Tad ką paliko R. Ozolas lyg ir krištolaiškai aišku. Bet jis paliko ir ateitį, į kurią tiltus tiesia jo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Tikėkimės ir tikėdami dirbkime, kad tokių atminties gaivintojų atsirastų kiekviename Lietuvos krašte.