Rimvydas Stankevičius | respublika.lt
Ar žmogaus laisvę bei visokeriopą toleranciją šiandien deklaruojanti ES savosioms visuomenėms išties garantuoja tikėjimo laisvę? Apie katalikų padėtį nūdienos Europoje kalbamės su iškiliu Lietuvos dvasininku, Panevėžio vyskupijos vyskupu emeritu Jonu Kaunecku.
Štai jau ketvirtį amžiaus gyvename ES sudėtyje, taikoje ir, iš pažiūros, net ne priespaudoje. Atrodytų – tik dėkoti Dievui reikėtų už tokį laimingą būvį. Tačiau visoje toje „laisvėje“ ir „laimėje“ gyvendami kažkodėl vis aštriau juntame, kaip naikinama mūsų lietuvybė, mūsų moralinės ir kultūrinės vertybės, kaip visuotinai diegiama „tolerancija“ brutaliai netoleruoja krikščioniškos pasaulėjautos, moralės ir pačių tikinčiųjų… Jaučiate tai?
Žinoma. Visa tolerantiškoji Europa tvirtai žino, kad užgaulioti musulmonų religijos ar įžeisti žydų tikėjimo – šiukštu – negalima, nes privalome gerbti jų įsitikinimus. O štai iš Kristaus ir iš katalikų tikėjimo krikščioniškąja save šimtmečiais vadinusioje Europoje tyčiotis šiandien ne tik leidžiama, bet ir visuotinai skatinama. Kodėl? Kodėl šiandien Lietuvą Marijos Žeme pavadinti priimta tik niekinamąja, pašiepiamąja prasme? Nejaugi ta tolerancija skirta visiems, išskyrus pačius mus?
Beje, dėl šito uždrausta net skųstis. Pasiskųs, pavyzdžiui, homoseksualai, kad jaučiasi diskriminuojami – tuojau bus griežtai nubausti visi „netolerantiškieji“, tačiau jei jūs arba aš pasiskųstumėte, kad yra niekinamas ir iš viešojo gyvenimo gujamas mūsų tikėjimas – patys ir būtume apšaukti Europos priešais.
Tačiau ir to negana – abortai, eutanazija, dirbtinis apvaisinimas, už kurio slypi prekybos žmonėmis legalizavimas – šiandien bandomi „nuginčyti“ kone visi iš Dešimties Dievo įsakymų. Net ir girtuoklystės skatinimo valstybiniu mastu, pasirodo, šiandien kritikuoti negalima. „Marijos radijuje“ pasisakiau prieš alkoholio reklamą, kurią seimūnai nusprendė leisti – kreipiausi į Lietuvos senjorus, sakydamas: „Paprašykite savo anūkų, kad pasižiūrėtų internete, kurie Seimo nariai balsavo už tokios reklamos įteisinimą. Kad žinotumėte, kuriems jų yra adresuotos mūsų visų ašaros dėl prasigėrusių sūnų bei dukrų“.
„Lietuvos ryto“ televizijos akimirksniu buvau apkaltintas propaganda prieš Seimo narius. Kur buvusios, kur nebuvusios tuojau pat mane pašiepė ir „Dviračio žynios“, parodžiusios kaip aš, neva, prie bažnyčios aukų dėžučių klijuoju Seimo narių nuotraukas… Tai laimė, kad vyskupas Sigitas Tamkevičius mane užstojo – tik tada buvau paliktas ramybėje.
O stodama į ES Lietuva žinojo, prie kokio bedieviško darinio prisijungia? Kodėl Tautos apie tai anuomet neįspėjo dvasininkai, valstybės kūrėjai, moraliai ir atsakingai gyventi siekiantys žmonės?
ES buvo sumanyta kaip tautų Europa, kurioje būtų gerbiamos krikščioniškosios vertybės. Į tokią Lietuva ir manė įstojusi. Juk net ir ES vėliava – dvylikos aukso žvaigždžių vainikas žydrame fone – tai juk švč.Mergelės Marijos simboliai.
Tačiau ES sumanytojai nuo proceso vairo buvo patraukti ir į jų vietą atėjo kito sukirpimo žmonės – tokie, kurie Dievo net į ES konstituciją neįsileido. Dabar akivaizdu – kodėl. Todėl, kad kuriama naujoji ES darinio filosofija bei moralė – net ne laisvamaniška, o atvirai antikrikščioniška.
Reikia argumentų? Antai vienas Italijos atstovas Europos Parlamente garsiai pasakė, kad homoseksualizmo praktikavimas yra nuodėmė. Kuo tai jam baigėsi? Kitų parlamentarų jis visuotinai buvo išvarytas iš Parlamento.
Ar tai reiškia, kad „tolerantiškoje“ Europoje ir vėl sulauksime laikų, kai bus šaukiama: „Krikščionis – liūtams“?
Jeigu klausiate, šią citatą vartodamas perkeltine prasme, tai tokių laikų jau sulaukėm. Ar žinote, pavyzdžiui, kad jeigu aš, vilkėdamas katalikų dvasininko drabužiais, Prancūzijoje išeičiau į gatvę – tuojau būčiau areštuotas ir už tokį elgesį nubaustas pinigine bauda? Lygiai tas pats galioja vienuoliams ir net paprastiems pasauliečiams, nešiojantiems ant kaklo kryželį ar kitą apie tikėjimą bylojantį simbolį. Medicinos seserys ir kavinių padavėjos už kryželį ant kaklo Prancūzijoje yra metamos iš darbo.
Vokietijoje jau net ir tarp tikinčių katalikų nėra įprasta eiti išpažinties. Daug kur važinėjau po Vokietiją ir nemačiau nė vienos klausyklos, kuri būtų naudojama pagal paskirtį – jose liturginiai rakandai sudėti. Tiesa, prie didesnių bažnyčių durų yra pakabinti skelbimai su kunigo telefono numeriu, skelbiantys, kad panorėjusieji prieiti išpažinties gali skambinti ir tartis su kunigu…
O štai Šveicarijoje kunigai jau iš sakyklų skelbia, kad Vatikano Antrasis susirinkimas išpažinties praktiką yra oficialiai panaikinęs. Įsivaizduojat?
Oho, tikrovė – išties šiurpi. O ar įmanoma ką nors pakeisti? Ką reikėtų mums visiems daryti, kaip gyventi, kad švč. Mergelės Marijos simbolių prasmės ir vėl sugrįžtų į Europos vėliavą?
Manau, kad to norinčių žmonių įvairiose Europos šalyse daugėja – žmonės tiesiog pavargsta nuo seklaus, beprasmio, bedieviško gyvenimo ir ima grįžti prie klasikinių vertybių. Daug vilčių teikia Lenkija. Ypač dabar, kai valdžią ten laimėjo dešinieji, pasisakantys už krikščioniškąsias vertybes. Taip pat tikėjimo dvasia dar teberusena Airijoje, Italijoje, Ispanijoje, nors jau ir šios krikščioniškos šalys jau yra žiauriai sužalotos laisvamaniškojo, „tolerantiškojo“ modernizmo.
Daugelyje Vakarų šalių gausėja lefebristų – senąją tradiciją atstovaujančių, naujųjų liturginių reformų nepripažįstančių tikinčiųjų gretos. Mano draugas, vokiškai kalbančiųjų kraštų Gyvojo Rožinio bendruomenės dvasios vadas daktaras Adolfas Fugelis Šveicarijoje buvo mane nusivedęs į nedidukę koplyčią, įrengtą po namu, – kietai prisigrūdusią žmonių. Keista, prieš tai vaikščiodamas po Šveicarijos bažnyčias užtikdavau jas vien pustuštes, o čia – vienos po kitų laikomos klasikinės lotyniškos mišios, būriai žmonių eina išpažinties, o mišiose patarnauja penkiolikos–šešiolikos metų paaugliai, sklandžiai kunigui atsakantys lotyniškai.
Ėmiau ir paklausiau po mišių tų jaunuolių. O kodėl jūs einate melstis būtent čia? Juk kitos bažnyčios erdvesnės, be to, patarnauti mišioms ten galima ir vokiškai. Paaugliai man atsakė: „Bet ten nėra Dievo“. Štai taip. Pasirodo, žmonės netiki modernia, lanksčia morale ir liturginėmis improvizacijomis pasižyminčia bažnyčia – ilgisi griežtos, kompromisų su morale neieškančios.
Visi šie ženklai byloja, kad bręsta apsivalymo ir atgailos laikas. Jėzus yra pasakęs Petrui: „Tu esi uola, ant kurios aš pastatysiu bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“. Tikiu, kad šitaip ir bus, tačiau juk nepasakyta, kad pragaro vartai jos nenugalės Italijoje, nenugalės Vokietijoje ar Lietuvoje. Visaip gali nutikti. Galimas daiktas, kad katalikybės atgimimas ateis net ne iš Europos, o iš Afrikos. Ten, žinokit, gyvuoja labai gausios ir tvirtos katalikų bendruomenės, iš ten ateina nemažas būrys tikrų Dvasios Ganytojų, vyskupų, kardinolų… Todėl visai galimas dalykas, kad Europai išsižadėjus krikščionybės jos gyvybiniai židiniai persikels kitur.
O kokia gi mūsų – Lietuvos dvasinė būklė?
Gal artėjančios Kalėdos, gal beprasidedantys Gailestingumo metai, o gal tiesiog neramūs laikai šitai lemia, bet pastaruoju metu išties pastebiu, kad Lietuvos bažnytėlės akivaizdžiai pilnėja, daugėja žmonių, norinčių prieiti išpažinties… Nepaisant to, praktikuojantys katalikai Lietuvoje, deja, jau seniai yra virtę absoliučia visuomenės mažuma.
Lietuvos liga – formalus, atsainus santykis su tikėjimu ir jo praktika. Reikia pripažinti, žmonės negyvena ir net nesistengia gyventi pagal tą moralę, kurią formaliai išpažįsta.
Daugelis man sako: „Aš mokau vaikus tikėjimo, reikalauju doros, o jie manęs neklauso“. Tada aš ir klausiu tokio žmogaus: „O ar tavo vaikai mato tavy tikėjimo pavyzdį? Ar jūsų pačių darbai patvirtina tuos mokymus, kuriuos stengiatės vaikams perduoti? Ar mato vaikai, kaip jūs nuoširdžiai atgailaujate, padarę nuodėmę, ar pastebi, kaip išgyvenate ir graužiatės, jei praleidžiate sekmadienio mišias“?..
Tikėjimas juk laikosi praktika. Kaip ir bet koks auklėjimas. Tik savo pačių pavyzdžiu, bet ne žodžiais moralę vaikuose įmanoma išugdyti.
Na, štai, kad ir tikinčiųjų santykis su Kalėdomis. Atrodytų – visi be išimties jas švenčia, tačiau argi stalas ir dovanos yra šios šventės esmė?
Kalėdos mums ateis ne gruodžio 25-ąją, o tik tuomet, kai pagaliau ištiesime vieni kitiems rankas, kai kiekvienas savy kalčių paieškosime, atsiprašysime vieni kitų, imsime pastebėti vargstantį, alkstantį, nuliūdusį šalia savęs, rasime jam duonos kąsnį ir paguodos žodį… Tik tada.