laikmetis.lt
Europoje didėja nepakantumas krikščionims. Pirmiausia auga pasaulietiškumo grėsmė. Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje stebėsenos centras (toliau OIDAC) 71 – ojo puslapio apžvalgoje aptaria saviraiškos laisvę, tėvų teises ir sąžinės laisvę penkiose Europos šalyse: Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
OIDAC direktorė Madeleine Enzlberger (Madelina Enzlberger) sakė, kad kai kuriose Europos šalyse nuolat stengiamasi panaikinti sąžinės prieštaravimo teisę, ypač dėl abortų.
Ataskaitoje teigiama, kad sąžinės prieštaravimo nuostatos pakeitimas Švedijoje jau paveikė krikščionis įvairių sričių profesionalus ir kad „panašūs pokyčiai Prancūzijoje ir Ispanijoje gali lemti visišką krikščionių pašalinimą iš tam tikrų profesijų“.
Švedijoje sveikatos priežiūros sistemoje dirbantys krikščionys gali būti atleisti iš darbo už tai, kad naudojasi sąžinės laisve. 2020 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas atsisakė nagrinėti dviejų akušerių Elijoros Grimark ir Lindos Steen, kurioms buvo nesuteiktas darbas dėl jų atsisakymo atlikti abortus, bylą.
Europos Parlamentas, Europos Sąjungos teisės aktų leidybos institucija, birželio mėn. balsavo už pranešimą, kuriame abortai apibūdinami kaip „būtinoji sveikatos priežiūra“ ir siekiama iš naujo apibrėžti sąžinės atsisakymą kaip „atsisakymą suteikti medicininę pagalbą“.
Ispanijoje Lygybės ministerija rugsėjo mėn. pristatė planus sukurti gydytojų, slaugytojų ir personalo, prieštaraujančio abortams, registrą, kad būtų užtikrinta „teisė nutraukti nėštumą“ valstybinėse ligoninėse.
Ispanijos lygybės ministrė Irene Montero pareiškė, kad „gydytojų teisė prieštarauti dėl sąžinės negali būti aukščiau už moterų teisę apsispręsti“, o tai paskatino 52 vietos medicinos kolegijų grupę pavadinti jos siūlomus pakeitimus „nepriimtinais, neteisėtais ir neteisingais“.
„Kalbėdami apie sąžinės laisvę, nuolat susiduriame su ideologinių judėjimų siekiu panaikinti medicinos darbuotojų sąžinės prieštaravimo sąlygą, ypač kai kalbama apie aborto procedūras“, – sakė Enzlberger. „Šiuo metu to siekiama, ypač Ispanijoje, bet tokių pastangų buvo ir Prancūzijoje“.
Pasaulietinė netolerancija dažnai išryškėja žiniasklaidoje. Tradicinės praktikuojančių krikščionių moralės sampratos atmetamos ir dažnai stigmatizuojamos. Atrodo, kad žurnalistai, kaip ir valstybės tarnautojai, dažniausiai yra religiškai neišprusę.
Ataskaita siekiama prisidėti prie geresnio religinės ir pasaulietinės visuomenės dalių supratimo. Labai svarbu vengti įstatymų, kurie bent netiesiogiai diskriminuotų religines grupes.
Radikalus sekuliarizmas visose šalyse yra skirtingas. Vienoje šalyje jis pasireiškia vandalizmu ir šventų vietų plėšimu. Pavyzdžiui, tokioje šalyje kaip Švedija, valdžios institucijos vis dažniau sudaro kliūčių krikščioniškoms mokykloms, teigiama pranešime.
Ispanijoje bendras priešiškumas religijai lemia tiek antikrikščioniškus neapykantos nusikaltimus, tiek šventvagystes meno srityje. Prancūzijoje vyriausybės sekuliarizmas darė didžiulį spaudimą krikščionims, ypač kalbant apie moralės klausimus.
Vienoje įsikūrusi OIDAC per pastaruosius dešimt metų užfiksavo 4 000 netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje atvejų, iš kurių daugiau kaip 70 proc. buvo prieš krikščionis nukreipti neapykantos nusikaltimai.
Remiantis naujausiais ESBO duomenimis, užfiksuota 980 incidentų prieš krikščionis 2020 m., įskaitant katalikų bažnyčių padegimus, eucharistinių vietų išniekinimą ir plėšimą, išpuolius prieš kunigus ir antikatalikiškus grafičius ant Bažnyčios nuosavybės, kuriuos sukūrė abortų aktyvistai.
„Prancūzijos vyriausybės 2019 m. statistiniai duomenys teigia, kad vidutiniškai kasdien įvyko beveik trys vandalizmo atvejai prieš bažnyčią ar krikščionišką pastatą“, – sakė Enzlberger.
Taip pat keičiasi religijos suvokimas viešojoje erdvėje. Anksčiau Vokietijoje studentams buvo lengva susiburti į religinę grupę ir gauti galimybę naudotis patalpomis universitete. Tačiau dabar religija laikoma įtartina.
Pavyzdžiui, Mainco universitete buvo priimtas nutarimas, kad grupės, visų pirma, neturėtų siekti religinės pasaulėžiūros. „Tačiau religija nėra privati“, – teigia advokatas Felix Böllmann (Feliksas Bolmanas). Religingi žmonės turi turėti laisvę praktikuoti savo religiją viešai.
Šaltinis: CNE