Europos laukia fundamentalūs pokyčiai: kaip atrodys ateities žemynas ir kas laukia Lietuvos?

Romualdas Bakutis | Alfa.lt

Europos Sąjungos viršūnėse po britų rinkėjų sprendimo palikti Senąjį žemyną vienijančią sąjungą jau kuris laikas pasigirsta užuominų, kad netrukus gali būti pristatytas naujas šio Europos politinio projekto modelis.

Praėjusį ketvirtadienį Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris Belgijos mieste Levene išdėstė savo simpatijas vadinamajam kelių greičių ES modeliui, kuris reiškia, kad visiškai suvienytos būtų tik branduoliui priklausančios bloko valstybės, o visos likusios galėtų prisijungti prie tiek iniciatyvų, kiek joms atrodytų tinkama.

Taip atrodanti Europos Sąjunga, pasak J.-C. Junckerio, leistų toms valstybėms, kurios nori forsuoti vienijimosi procesą, jungtis sparčiau, o kitos šalys galėtų pasilikti dabartinius įsipareigojimus arba net jų atsisakyti, kaip pasielgė Didžioji Britanija.

„Ar visada turime žengti į priekį kaip 28 valstybių narių grupė? Ar neturėtų būti taip, kad norinčios žygiuoti greičiau galėtų tai daryti nepaveikdamos kitų narių?“ – per konferenciją Levene sakė Europos Komisijos pirmininkas, taip leisdamas suprasti, kad dviejų greičių Europos modelis nebūtų taikomas tik būsimoms ES valstybėms, tačiau galėtų leisti platesnius skirtumus ir tarp dabar esančių narių.

Europa – tarp Scilės ir Charibdės

Dabartinė Europos Sąjungos padėtis atrodo nepavydėtina. Šiuo metu egzistuojantis ES vienijimosi modelis, atrodo, niekur neveda ir kuria vieną krizę po kitos. Pastarąjį dešimtmetį Briuselis nesugebėjo pasiūlyti efektyvių sprendimų ekonominės ir euro zonos krizių akivaizdoje, nesustabdė radikalios dešinės partijų stiprėjimo, neužkirto kelio Didžiajai Britanijai išstoti iš ES, neprivertė Rusijos sustabdyti savo agresijos Ukrainoje ir grąžinti užgrobtas ukrainiečių teritorijas.

Tačiau jei daugmaž visi sutinka, kad dabartinę ES būklę būtina keisti, tai tuo pat metu egzistuoja ir nemažų problemų dėl galimų pokyčių scenarijų. Europos integracijai forsuoti dabar tiesiog nėra palankus metas – tam nepritars nemaža dalis pačių ES narių, o ypač vadinamosios Višegrado šalys – Vengrija, Lenkija, Slovakija, Čekija. Tikėtina, kad bandymas pradėti dar vieną Europos vienijimo iniciatyvą tik dar labiau sustiprintų euroskeptiškų politikų pozicijas, kurie turėtų puikią galimybę kritikuoti Briuselį dėl europinės biurokratinės imperijos kūrimo.

Analogiškai vargiai įmanomas ir ES sugrįžimas į ankstesnes, mažiau politikos sričių vienijančias pozicijas – tam taip pat nepritartų nemaža dalis Sąjungos narių, tik šįkart iš Vakarų Europos. Be to, toks kelias nespręstų, o tik sustiprintų vieną iš pagrindinių ES problemų – nesugebėjimą suderinti pernelyg skirtingus valstybių narių interesus. Susilpnėjus centriniam ES aparatui bei valstybėms atgavus laisvę šiuo metu Briuselio kontroliuojamose politikos srityse, konkurencija dėl skirtingų nacionalinių interesų įgyvendinimo tik paaštrėtų, o ne susilpnėtų.

Kam būtų naudingas Frankų imperijos modelis?

Siekdama išvengti šių kraštutinumų, ES vadovybė ir Vakarų Europos politikai jau kuris laikas svarsto apie kelių greičių Europos modelį, kuris šiek tiek primintų nemažą dalį Europos projekto šalininkų įkvepiančią Karolio Didžiojo Frankų imperiją. Ji buvo nukalta VIII–IX a. ir pirmąsyk tamsiaisiais amžiais po Romos žlugimo į bendrą politinę erdvę suvienijo susiskaldžiusios Vakarų Europos monarchus bei apėmė dabartinės Prancūzijos, Vokietijos, šiaurės Italijos ir Beniliukso teritorijas.

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.