Šis kaltinimas yra konflikto Europos Sąjungoje esmė: ar ES valstybės narės turėtų visada laikyti savo sienas atviras? Ir ar Frontex darbas yra užtikrinti, kad ES valstybių narių sienos visada būtų atviros?
Kai Europos Sąjunga kalba apie „pagrindines teises“, diskutuojama apie migrantų teisę laisvai judėti. Niekada nesvarstomos šalies šeimininkės gyventojų teisių. Šiame kontekste „atstūmimas“ suvokiamas kaip rimtas nusikaltimas.
Vien Frontex iliustruoja Europos Sąjungos dilemą: priimti pabėgėlius ir grąžinti nelegalius migrantus, ieškančius ekonominių galimybių, ar priimti visus migrantus, bijant grąžinti tikrus pabėgėlius?
Atsistatydinimo laiške Leggeri rašė: „Atrodo, kad Frontex mandatas, kurį vykdyti buvau išrinktas ir kuris buvo atnaujintas 2019 m. birželio mėn., buvo tyliai, bet veiksmingai pakeistas“. Tai buvo būdas pasakyti, kad Frontex misija nebėra sienų apsauga, o tik migrantų teisės apsigyventi ten, kur jie nori, apsauga.
Išėjus Leggeri‘ui, Frontex oficialiai tampa migrantų turizmo agentūra, o ne Europos sienų apsaugos agentūra.
Už migraciją pasisakantys lobistai Europos Sąjungoje laimėjo: Europos agentūros Frontex, kuriai pavesta saugoti ES sienas, generalinis direktorius Fabrice’as Leggeri 2022 m. balandžio 28 d. buvo priverstas išsiųsti atsistatydinimo laišką. Jo atsistatydinimą valdyba priėmė.
Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra Frontex buvo įkurta 2004 m., siekiant padėti ES valstybėms narėms ir su Šengeno erdve asocijuotoms šalims – šalims, kurios leidžia tarp jų judėti be pasų – apsaugoti ES išorines sienas.
2021 m. Frontex biudžetas buvo 544 milijonai eurų (pusė milijardo dolerių), joje dirbo 1000 Europos pareigūnų. Iki 2027 metų jų (pakrančių ir sienų apsaugos pareigūnų) skaičius padidės dešimteriopai. Taip pat planuojama, kad Europos pakrančių apsaugos pareigūnai bus ginkluoti.
Svarbu tai, kad Frontex agentūra nėra tiesiogiai prižiūrima Europos Komisijos. Frontex vadovas yra pavaldus direktorių valdybai, kurią sudaro 27 Europos valstybių narių vidaus reikalų ministrai. Tačiau Europos Komisija Frontex valdyboje turi du atstovus.
Santykinis Frontex institucinis nepriklausomumas paaiškina priemonių, naudojamų siekiant atleisti generalinį direktorių, pobūdį: jo veiksmai buvo suvokiami kaip priešiški Komisijos atvirų sienų politikai.
Fabrice’as Leggeri, paskirtas į šias pareigas 2015 m. ir pakartotinai į jas paskirtas 2019 m., pastaruosius dvejus metus buvo daugelio negailestingų išpuolių taikinys. Švedijos vidaus reikalų komisarė Ylva Johansson (socialdemokratė), daugybė migrantams palankių NVO (Sea Watch, Front-Lex ir Progress Lawyers Network, Graikijos Helsinkio stebėtojas…), Europos Parlamento nariai – visi apkaltino Frontex ir Leggeri dėl Europos Sąjungos pavertimo „tvirtove“ ir kenkimu migrantų žmogaus teisėms.
Reikia suprasti politinių konfliktų, susijusių su migracijos problemomis Europoje, intensyvumą, taip pat jų ryšį su Antruoju pasauliniu karu. Europiečiai niekada nepagijo nuo to, kad buvo uždarę sienas nacių persekiojamiems žydų pabėgėliams. Todėl Europos Sąjunga įsipareigojo prižiūrėti „pabėgėlių“ iš viso pasaulio teises; nesvarbu, ar šie „pabėgėliai“ yra tikri pabėgėliai, bėgantys nuo persekiojimo, ar tiesiog ekonominiai migrantai, ieškantys turtingesnio gyvenimo. Nenuostabu, kad ta Europos kaltė šiandien dažnai išnaudojama įvairių politinių, ekonominių ir žiniasklaidos lobistų. Tarptautinių korporacijų gynėjai mato masinę imigraciją kaip būdą sumažinti darbo sąnaudas; save pasiskelbę „progresyviais“, kurių gausu žiniasklaidoje, saugo privalomą multikultūrinį modelį, kuris bet kokią imigracijos kritiką laiko rasizmo gynimu.
Tai buvo Vokietijos televizijos kanalo ARD reportažas, nufilmuotas paslėpta kamera, kuriame buvo užfiksuota ši paskutinė parako statinė. 2021 m. spalį kanalo ARD žurnalistai nufilmavo „išstūmimą atgal“, graikų pasieniečių taikomus griežtus metodus, skirtus sugrąžinti migrantus, taip pat šunų naudojimą jiems susekti. Pirmiausia žiniasklaidos priemonės – Didžiosios Britanijos Guardian ir Vokietijos ARD – kritikavo tai, kad Frontex, kaip pranešama, užmerkė akis į šiuos piktnaudžiavimus.
Būtent dėl tokio Frontex agentų pasyvumo OLAF (Europos kovos su sukčiavimu tarnyba), Europos Sąjungos vidaus tyrimų tarnyba pradėjo tyrimą. 2022 m. vasario mėn. OLAF parengta ataskaita – 129 puslapiai ir 700 puslapių priedų – sukritikavo Leggeri. Jam suformuoti trys kaltinimai: procedūrų nesilaikymas, nelojalumas Europos Sąjungai ir prastas personalo valdymas. Tačiau pasiūlymas pradėti jam drausminę bylą buvo atmestas 22 nariams balsavus prieš, 5 – už ir vienam susilaikius.
Trys kaltinimai Leggeri susiveda į vieną: Frontex būtų padėjusi kai kurioms ES valstybėms narėms „išstumti“ migrantų srautus už savo sienų. Nebuvo taip, kad Leggeri asmeniškai pasirinko požiūrį prieš migrantus. Tiesą sakant, jo priešai atsisakė atsižvelgti į tai, kad tam tikrais atvejais migrantai buvo naudojami Europai priešiškų jėgų, tokių kaip Turkija ar Baltarusija.
Pavyzdžiui, 2020 m. vasario–kovo mėn. Turkija į Graikiją nukreipė kelis tūkstančius nelegalių migrantų – tai buvo priešiškas gestas, kurį net Vokietijos kanclerė Angela Merkel laikė „nepriimtinu“. „Niekas negali šantažuoti ES“, – rėžė ir už migraciją atsakingas Europos Komisijos narys Margaritis Schinas.
Po metų, 2021-ųjų lapkritį, Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, keršydamas už Vakarų sankcijas, įsivežė migrantų iš Artimųjų Rytų ir paleido juos prieš Lenkijos ir Lietuvos sienas.
OLAF tyrėjai, deja, neatsižvelgė į politinį šių migracijos srautų aspektą ir apkaltino Leggeri išduodant savo misiją „stebėti“ Europos valstybes nares.
Šis kaltinimas yra konflikto Europos Sąjungoje esmė: ar ES valstybės narės turėtų visada išlaikyti savo sienas atviras? Ir ar Frontex darbas yra užtikrinti, kad ES valstybių narių sienos visada būtų atviros?
OLAF ataskaitoje Leggeri kritikuojamas už tai, kad jis vilkino įdarbindamas „dvidešimt pagrindinių teisių stebėtojų“ – politinių komisarų, atsakingų už pagarbos migrantų teisėms užtikrinimą, ir vilkino „pagrindinių teisių“ stebėjimo sistemos kūrimą.
Kai Europos Sąjunga kalba apie „pagrindines teises“, diskutuojama apie migrantų teisę laisvai judėti. Niekada nekalbama apie priimančios šalies gyventojų teises. Šiame kontekste „išstūmimas“ suvokiamas kaip rimtas nusikaltimas.
Šie už pagrindines teises atsakingi „stebėtojai“ nepavaldūs generaliniam direktoriui, todėl jau vien Frontex iliustruoja Europos Sąjungos dilemą: priimti pabėgėlius ir grąžinti nelegalius migrantus, ieškančius ekonominių galimybių, arba priimti visus migrantus, bijant sugrąžinti atgal tikrus pabėgėlius?
Atsistatydinimo laiške Leggeris rašė: „Atrodo, kad Frontex mandatas, kurį vykdyti buvau išrinktas ir kuris buvo atnaujintas 2019 m. birželio mėn., buvo tyliai, bet veiksmingai pakeistas“. Tai buvo būdas pasakyti, kad Frontex misija nebėra sienų apsauga, o tik migrantų teisės apsigyventi ten, kur jie nori, apsauga. Šią nuomonę patvirtino europarlamentarė iš Nyderlandų Tineke Strik, Europos Parlamento darbo grupės Frontex klausimais vadovė. Pašiepiančiame Tviterio įraše Strik paaiškino, kad Frontex niekada nesikeitė. Tikrovė, pasak jos, yra tokia, kad Leggeri „niekada nesuprato, kad Frontex privalo ginti pagrindines teises visais savo veiksmais“. Ji pridūrė: „Kitas direktorius turi paversti tai svarbiausiu prioritetu“.
Išėjus Leggeri‘ui, Frontex oficialiai tampa migrantų turizmo agentūra, o ne Europos sienų apsaugos agentūra.
Šaltinis: gatestoneinstitute.org