pozicija.org
Lietuvoje dvigubos pilietybės klausimas pasižymi tam tikru „sezoniškumu“ – jis paaštrėja prieš kiekvienus Seimo, Prezidento ar savivaldos rinkimus.
LR Konstitucijoje įtvirtinta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis.
2017 m. spalio 20 dieną Konstitucinis Teismas dar kartą patvirtino, kad pilietybės išplėtimas galimas tik referendumu pakeitus Konstituciją. Todėl Seimo valdyba gruodžio 22 d. nusprendė sudaryti darbo grupę referendumui pasirengti. Ji turi numatyti galimą referendumo datą, referendumui teikiamas Konstitucijos pataisas, referendumo organizavimo planą, parengti reikalingų įstatymų projektus ir kt. Preliminariai referendumą ketinama surengti drauge su Prezidento rinkimais 2019 metais.
Iš pirmo žvilgsnio siūlymas įtvirtinti šalies Konstitucijoje dvigubą pilietybę atrodo logiškas ir patrauklus, ypač įvertinant dabartinę situaciją, kai už Lietuvos ribų gyvena daugiau kaip trečdalis piliečių. Tačiau referendumo iniciatoriai rinkėjams nepasako, kad įgyvendinti keliamą užduotį, t.y. pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, pagal šiuo metu galiojantį Referendumo įstatymą, tiesiog nerealu.
Referendumo įstatymo 7 str. 1 dalis skelbia, jog <privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus>.
Vadinasi, kad privalomasis referendumas būtų laikomas įvykusiu, prie balsadėžių turi ateiti ne mažiau kaip pusė Lietuvos rinkėjų. 2016 m. duomenimis, turinčių rinkimų teisę piliečių buvo apie 2,526 mln. Tad referendumas bus laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvaus daugiau kaip 1,263 mln. rinkėjų.
Tačiau mūsų šalies piliečių politinis aktyvumas žemas. Pvz., referendume dėl naujos atominės elektrinės statybos dalyvavo 52,58 proc. visų rinkėjų. Ne ką daugiau, o kartais ir mažiau (nuo 45 iki 53 proc.) rinkėjų dalyvauja Europos Parlamento, Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo bei savivaldybių tarybų rinkimuose. Pastaruosiuose Seimo rinkimuose dalyvavo 49,9 proc. rinkėjų. Pažymėtina, kad iš dvylikos Lietuvos respublikoje surengtų referendumų keturi neįvyko dėl nepakankamo dalyvių skaičiaus.
Be kita ko Referendumo įstatymo 7 str. 3 dalis skelbia, jog <sprendimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus>.
Ši įstatymo formuluotė dažnam praslysta pro akis. Jos esmė ta, kad nors privalomasis referendumas būtų laikomas įvykusiu, tai negarantuoja, kad bus priimtas referendumui teiktas sprendimas, nes jam priimti būtina, kad pritartų daugiau kaip pusė rinkėjų sąrašuose įrašytų rinkėjų. Kitaip tariant, reikia, kad ne tik daugiau kaip pusė rinkėjų referendumo dieną ateitų prie balsadėžių, bet kad atėjusieji kone vienbalsiai pritartų referendume teikiamam siūlymui (šiuo atveju panaikinti dvigubos pilietybės draudimą).
Ar tai realu, tesprendžia skaitytojas. Primename, kad iš visų Lietuvoje surengtų referendumų tik trečdalyje pakako balsų priimti siūlomus sprendimus. O turint omenyje būsimą kandidatų į Prezidentus reklamą bei politinių partijų agitaciją (bus raginančių priešintis dvigubos pilietybės įteisinimui) vargu ar absoliuti dauguma Lietuvos rinkėjų solidariai balsuos už dvigubos pilietybės įtvirtinimą.
Todėl suprantamos Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) abejonės ir būgštavimai dėl būsimojo referendumo rezultatų. „Šiuo metu gresia prarasti dešimtis tūkstančių mūsų piliečių. Manome, jog Lietuvai reikia jų visų, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena“, – teigia PLB pirmininkė Dalia Henkė. Nuspėdama būsimus referendumo rezultatus, PLB siūlo keisti Referendumo įstatymą.
Vienas iš galimų kelių – pakeisti Referendumo įstatymą sumažinant balsuotojų skaičiaus „kartelę“, t.y. panaikinti reikalavimą, kad sprendimui dėl Konstitucijos 12 str. (dėl dvigubos pilietybės įteisinimo) pakeitimo pritartų ne daugiau kaip pusė visų Lietuvos, o tik daugiau kaip pusė referendume dalyvaujančių rinkėjų.
Tačiau minėtas 12 straipsnis patenka į Konstitucijos pirmąjį skirsnį, į kurį patenka ir kiti esminiai Lietuvos valstybingumą įtvirtinantys straipsniai (valstybinė kalba, suverenitetas ir kt.). Todėl buvo pripažinta, kad visi pirmojo Konstitucijos skirsnio straipsniai gali būti keičiami tik ta pačia tvarka, neišskiriant nė vieno straipsnio.
Tad optimizmo dėl referendumo baigties persvara yra dvigubos pilietybės priešininkų pusėje. Be kita ko, referendumu tikimasi pelnyti emigravusiųjų ir jų artimųjų Lietuvoje balsus kartu vyksiančiuose Prezidento rinkimuose.
Didžiausia bėda, kad kalbama tik apie referendumą ir beveik nekalbama apie dvigubos pilietybės sąvokos turinį. Nėra aišku, ar kalbama tik apie dvigubą pilietybę, ar apie pilietybių daugetą. Ar piliečiams bus leista turėti dvi pilietybes, bet draudžiama įgyti jų daugiau – tris ir t.t. Koks būtų pilietybės kontrolės ir jos atėmimo mechanizmas. Taip pat neaišku, kokios garantijos būtų suteiktos dvigubą pilietybę turinčių tėvų vaikams ir anūkams – ar kitoje šalyje gimę Lietuvos piliečių vaikai savaime įgytų teisę į Lietuvos pilietybę. Jei taip, tai iki kurios kartos? Kitaip tariant, ar Lietuvos pilietybė bus „tiražuojama“ be apribojimų, ar vis dėlto apribojimai numatomi.
Gal politikai atsakymus į šiuos klausimus turi, tik jų negirdėti. Minėtuose klausimuose slypi daug teisinių aspektų. Pvz., koks būtų Lietuvos piliečio teisių ir pareigų santykis. Kokias pareigas turėtų dvigubą (ar trigubą) pilietybę turintys Lietuvos piliečiai, nuolat gyvenantys ne Lietuvoje. Ir ar jie apskritai turėtų kokių nors pareigų Lietuvai.
Nekalbama ir apie teises. Pvz., ar dvigubą pilietybę turintis pilietis galėtų dalyvauti ir būti renkamas Lietuvos valdžios ir savivaldos rinkimuose.
Galimas įspūdis, jog dvigubą ar daugiau pilietybių turintys Lietuvos piliečiai taptų ypatingos svarbos asmenimis (VIP), turinčiais teises, bet nesaistomais pareigų. Tokie asmenys galėtų naudotis valstybės garantuojama sveikatos sistema, jos teikiamomis lengvatomis ar kita sukurta gerove, tačiau jie būtų atleisti nuo prievolės dalyvauti tos gerovės kūrime. Tad ar socialinėje atskirtyje Lietuvoje gyvenantys piliečiai, kartu būdami atsakingi už Lietuvos valstybės ir jos gerovės kūrimą bei išsaugojimą, netaptų antrarūšiais žmonėmis?
Kitas aspektas- šalies nacionalinis saugumas. Jeigu būtų įteisinta galimybė turėti kelias pilietybes, kokias galimybes įgyti Lietuvos pilietybę turėtų kitų šalių piliečiai? Ar leisdami turėti dvigubą pilietybę užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams, suteiktume teisę į dvigubą pilietybę ir Lietuvoje gyvenantiems kitos tautybės Lietuvos piliečiams.
Jeigu taip, ar Vilniaus krašto lenkakalbiai gyventojai turės teisę dvigubą Lietuvos ir Lenkijos pilietybę? O Visagino gyventojai – į Lietuvos ir Rusijos? Ar gausėjanti ukrainiečių bendruomenė galės pasinaudoti šia teise?
Rimtos diskusijos viešojoje erdvėje šia tema nėra. Yra emocinis fonas, neva reikia gelbėti Tautą, neva neįteisinus dvigubos pilietybės, dešimtys tūkstančių Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse gyvenančių lietuvių bus priversti atsisakyti Lietuvos pilietybės ir priimti tų šalių pilietybes. Graudenama tuo, kad lietuvių tauta greitai tirpsta ir jau pasmerkta išnykti.
Galimas dalykas, kad išnyks, bet ne dėl dvigubos pilietybės nebuvimo. Gelbėti Lietuvos valstybę ir jos piliečius reikėtų ne nuo to, kad būdami svetur jie nepasirinktų kitos šalies pilietybės, o dėl to, kad jie apskritai nebėgtų iš Lietuvos.
Paradoksalu, bet esamoje situacijoje atrodo, jog šalies valdančiajam elitui masinė gyventojų emigracija mažai rūpi. O kartais susidaro įspūdis, kad ji netgi naudinga: gyventojams emigruojant, iš šalies „emigruoja“ ir visos socialinės problemos – nedarbas, žmonių sveikatos priežiūra, socialinis aprūpinimas ir kt. Emigrantai netgi dosniai siunčia į mūsų šalį pinigus savo artimiesiems ir giminaičiams išlaikyti, tuo gausiai papildydami valstybės biudžetą.
Bet ir šiuo atveju optimizmas blėsta. Pastarojo meto statistika rodo, kad siunčiamų pinigų srautai ėmė sparčiai mažėti. Jei anksčiau iš Lietuvos masiškai emigruodavo tik darbo ieškotojai, tai pastaruoju metu jie pas save kviečiasi šeimas, artimuosius ir giminaičius, todėl ilgainiui siųsti pinigų į Lietuva nebereikės. Tai tik patvirtina, kad trumpalaikiu laikotarpiu emigracija valdžiai gali būti naudinga, bet ilgalaikėje perspektyvoje ji pražūtinga, nes pasibaigus pinigų srautams ir mažėjant darbingų žmonių skaičiui, Lietuvoje liks neproporcingai gausėjanti socialiai remtinų žmonių ir imigrantų bendruomenė.
Taigi dviguba pilietybė tėra šios problemos sprendimo panacėja. Be to emigrantai mažai besidomi mūsų vietinėmis problemomis – jiems tiesiog patraukli pati dvigubos pilietybės idėja. Tad turėdami teisę balsuoti, jie balsuos už tuos, kurie siūlo tą idėją.
Šiuo atveju referendumo iniciatoriai neapsirinka – trumpuoju laikotarpiu tai iš tikrųjų yra jų politinis „gelbėjimosi ratas“. Bet jie nesupranta akivaizdžios tiesos, jog šiuo gelbėjimosi ratu jokiomis aplinkybėmis nepasieks saugaus kranto: gausėjant šalyje imigrantų bendruomenėms, be savo valstybinės kalbos (jos statusas uoliai naikinamas), be valstybingumo simbolių (juos pamažu keičia Lukiškių aikštės „kalvelės“) Lietuvos valstybei nepaliekama jokių šansų išlikti. Nekyla abejonių, kad suirusiai valstybei – ES pakraščio provincijai– ilgainiui nebereikės ir parlamento, premjero bei prezidento – tam pakaks gero provincijos administratoriaus.
Skamba ciniškai, tačiau, anot Levo Gumiliovo, gaištant šuniui, kartu nugaišta ir jį kamavusios blusos – pats to nesuvokdamas šalies valdantysis elitas pjauna šaką ant kurios sėdi – galiausiai jis nebebus VALDANTYSIS ir taps niekam nereikalingas.