Nusipirko Kvailys turguje Tiesą. Sėkmingai nusipirko, nieko nepasakysi. Davė už ją tris kvailus klausimus, gavo dar du niuksus grąžos ir nuėjo sau.
Bet lengva pasakyti – nuėjo. Su Tiesa vaikščioti ne taip jau ir paprasta. Kas bandė, tas žino. Didelė ji, Tiesa, ir sunki. Joti ant jos nepajosi, o pačiam ją nešioti – ar toli nuneši?
Velka Kvailys savo Tiesą, vargsta. Ir mesti gaila. Kaip bebūtų, už ją jau sumokėta.
Grįžo namo vos gyvas.
– Kur tu, Kvaily, buvai dingęs? – užsipuolė jį žmona.
Papasakojo Kvailys jai viską, kaip yra, tik vieno negalėjo paaiškinti: kam ji, ta Tiesa, reikalinga ir kaip ja naudotis.
Tįso Tiesa vidury gatvės, pro jokius vartus ji netelpa, o kvailys su žmona tariasi: ką su ja dabar veikti, kaip ūkyje pritaikyti.
Ir taip dėliojo, ir kitaip sukiojo, bet nieko nesugalvojo. Ką darysi – nėra kur dabar tą Tiesą dėti.
– Eik, – sakė Kvailiui žmona, – parduok savo Tiesą. Daug neprašyk: kiek duos, tiek ir gerai. Vis tiek jokios naudos iš jos nėra.
Nuvilko Kvailys ją į turgų. Atsistojo matomiausioje vietoje ir šaukia:
– Tiesa! Tiesa! Kam reikia Tiesos – griebkite: štai ji!
Tačiau niekas jos nesistveria.
– Ei, žmonės! – rėkia kvailys. – Pirkite Tiesą – pigiai atiduosiu!
– Tai kad ne, – atsako žmonės. – Mums tavo Tiesa nerūpi. Mes turime savo, nepirktą.
Bet štai prie Kvailio priėjo Gudrutis. Pasisukiojo aplink Tiesą ir klausia:
– Ką, žmogau, Tiesą parduodi? Ar daug prašai?
– Nedaug, visai nedaug, – apsidžiaugė Kvailys. – Atiduosiu už ačiū.
– Už ačiū? – ėmė skaičiuoti Gudrutis. – Ne, man tai per brangu.
Tačiau tada priėjo dar vienas Gudrutis ir taip pat ėmė apie kainą klausinėti. Derėjos, derėjos ir nusprendė nusipirkti vieną Tiesą dviese. Taip visi ir sutarė.
Perpjovė Tiesą į dvi dalis. Pasidarė dvi pusiautiesos – kiekviena iš jų ir lengvesnė, ir patogesnė, nei buvo visa. Tokios pusiautiesos – tiesiog šventė akims.
Eina Gudručiai per turgų ir visi jiems pavydi. O tada ir kiti Gudručiai jų pavyzdžiu ėmė meistrauti sau pusiautiesas.
Pjausto prekijai tiesą, pusiautiesų atsargas kaupia.
Dabar ir tarpusavyje kur kas lengviau susikalbėti.
Ten, kur reikėtų sakyti: „Jūs niekšas!“ – galima pasakyti: „Jūs sunkaus charakterio“. Akiplėšą galima pavadinti išdykėliu, melagį – svajotoju.
Ir net mūsų Kvailio dabar kvailiu niekas nevadina! Apie kvailį dabar sako: „Savitai mąstantis žmogus“.
Štai kaip dalijasi Tiesą!
Iš rusų kalbos vertė Ramutė Bingelienė