Pro Patria
Nepaisant atkaklaus architektūros elito pasipriešinimo ir viešo protesto prieš siūlomą vykdomąją tvarką, pavadinimu „Padaryti vėl gražius federalinius pastatus“, kurią „Architectural Record“ pirmą kartą paviešino prieš vienuolika mėnesių, prezidentas Trumpas gruodžio 21 d. pasirašė vykdomąjį nutarimą pavadinimu „Skatinimas Federalinės Pilietinės Architektūros“. Nutarimas skelbia, kad „tradicinė ir klasikinė architektūra yra pageidaujama federalinių viešųjų pastatų architektūra“.
Pripažįstant galimybę statyti naujus pastatus, kurie neatitinka pageidaujamos kategorijos, tačiau vis tiek puošia viešąją erdvę, vykdomoji tvarka – didelei įstaigos nuostabai – daro išimtį. Tai leidžia šiuolaikinius dizainus, „kurie reikalauja pagarbos plačiajai visuomenei ir aiškiai perteikia jai Amerikos savęs valdymo sistemos orumą, verslumą, energingumą ir stabilumą“. Šie dizainai vertinami atrankos būsimiems federalinių viešųjų pastatų projektams procese, kurį prižiūri Generalinių paslaugų administracija.
Prisimenant senovės išmintį, vykdomasis įsakymas prasideda ištrauka iš 1309 m. Sienos miesto konstitucijos, kurioje rašoma: „Kad ir kas valdo, miestui svarbiausia yra miesto grožis, … nes jis turi suteikti Sienos piliečiams pasididžiavimą, garbę, turtus ir augimą, taip pat malonumą ir laimę atvykėliams iš užsienio“. Įsakyme taip pat yra britų architekto sero Christopherio Wreno žodžiai, kad „viešieji pastatai yra šalies puošmena. [Architektūra] sukuria tautą, pritraukia žmones ir komerciją, priverčia žmones mylėti savo gimtąją šalį … Architektūra siekia amžinybės“.
Nepraėjo nė viena diena po pasirašymo, kol Amerikos architektų institutas paskelbė pranešimą spaudai, kuriame pasmerkė Trumpo vykdomąjį įsakymą „įpareigoti federalinę architektūrą teikti pirmenybę klasikiniam dizainui“. AIA (American Institute of Architects) vadovas Robertas Ivy pastebėjo, kad „Bendruomenės turėtų turėti teisę ir atsakomybę pačios nuspręsti, koks architektūrinis dizainas geriausiai atitinka jų poreikius, ir mes tikimės, kad tai užtikrinsime kartu su išrinktuoju prezidentu Bidenu“. Tikintis tokio išskirtinės organizacijos, kuri teigia atstovaujanti žmonėms, atsakymo, vykdomojoje nutartyje skelbiama, kad „GSA (Bendrųjų paslaugų administracija) prieš pasirinkdama turėtų ieškoti būsimų taikomų viešųjų pastatų naudotojų ir plačiosios visuomenės, kurioje tokie pastatai bus, indėlio“.
Be to, pabrėždamas įsipareigojimų šiuolaikinės kairės šventajai trejybei (lygybė, įvairovė ir įtrauktis) trūkumą, Torey Carter-Conneen, Amerikos kraštovaizdžio architektų draugijos generalinis direktorius, pareiškė: „Pilietinės erdvės, nesvarbu, ar jos būtų federaliniai pastatai, ar parkai, ar nacionaliniai parkai, paminklai, turėtų atspindėti lygybės, įvairovės ir įtraukties vertybes, kurių siekiame mes, kaip tauta“. Jis jau reikalauja, kad „ateinanti administracija atšauktų šią tvarką, pradėdama eiti pareigas“.
Susidūrus su šiomis neigiamomis reakcijomis, galima paklausti, kodėl progresyvieji kairieji, įskaitant minimą architektūros įstaigą, prieštarauja vykdomajai tvarkai. Remiantis Nacionalinės pilietinio meno draugijos užsakymu atlikta nauja apklausa, kurioje dalyvavo du tūkstančiai piliečių iš visų visuomenės sluoksnių (įskaitant rasę, lytį, pajamas, išsilavinimą ir priklausomybę partijoms), daugiau nei 72 procentai dalyvių teikia pirmenybę tradicinei architektūrai.
Kaip tauta liudijo per 2020 metų „taikių protestų“ ir „meilės vasaros“ įkarštį, protestuotojai kelias savaites iš eilės ne tik griovė istorines statulas, vadovaudamiesi impulso varomais neracionaliais motyvais ir bandos instinktu, bet ir niokojo visos valstybės bei atskirų valstijų sostinių pastatus, palikdami milijonų dolerių vertės žalą. 1890-aisiais pastatytas neoklasikinio stiliaus Kolorado valstijos kapitolijus buvo vienas iš tų pastatų, kuriuos be perstojo gadino revoliucinis avangardas. Po protesto graffiti buvo matomi kiekvienoje pastato pusėje ir ant laiptelių, vedančių į pagrindinius koridorius. Naujai pakeisti langai buvo išdaužyti ir užkalti, o gatvių žibintai išdaužyti. Nė vienas akmuo neliko nenuverstas.
Tiems žmonėms, kurie niokojo istorinius federalinius ir valstybinius pastatus, klasikinės ir tradicinės architektūros formos reiškia viską, ką jie griežtai atmeta ir priešinasi savo asmeniniame gyvenime. Meninė disciplina, reikalinga pastatui pastatyti neperžengiant masto ir proporcingumo ribų, marmuro kolonadų išreikšta tvarka ir stabilumas bei mūsų vakarietiško paveldo – graikų ir romėnų antikinės architektūros – visa tai yra velniškai nesuderinamas su šiuolaikinio žmogaus nepasotinama meile pažangai dėl savęs, jo absoliučiu dorybės ir transcendentinio dėmens nepaisymu, o ypač – tvarkos trūkumu žmogaus sieloje. Neliberaliems kairiesiems geriausiai tinkantis architektūros stilius būtų „dekonstruktyvizmas“, kuris „pakerta tradicines architektūros vertybes tokiais bruožais kaip fragmentacija, netvarka, nepertraukiamumas, iškraipymai, iškreipta geometrija ir nestabili išvaizda“.
Knygoje „Nostalgija: grįžimas namo į benamių pasaulį“ Anthony Esolenas pastebi, kad šiuolaikinis žmogus yra kultūrinis benamis, išsiskyręs iš didžiulės mūsų Vakarų kultūros paveldo giminystės ir todėl yra vienišas atskiras praeities, dabarties ir ateities atžvilgiu.
„Tie, kurie gyvena kultūros namuose, – rašo Esolenas, – gyvena tame, kas apima kartas ir jas atnaujina, metant tiltus per klasės, lyties ir amžiaus skirtumus“. Kai įeiname į garsiąsias Kongreso sales arba einame granito laiptais, vedančiais į didžiulį Linkolno memorialą, mes – žmonės – suprantame Amerikos politinio projekto gravitas; mums primenama apie mūsų tautos tęstinumą su didžiąja Vakarų tradicija.
„[Tėvai įkūrėjai] siekė vizualiai susieti mūsų šiuolaikinę Respubliką su klasikinės senovės demokratijos ankstesniais laikais, – rašoma vykdomajame įsakyme, – „primenančiais piliečiams ne tik jų teises, bet ir jų pareigas palaikant ir įamžinant savo senąsias institucijas“.
Ir atvirkščiai, kas nutiks žmogui, neturinčiam namų, kultūros ar praeities? Kadangi visi žmonės yra gimę turėdami tikslą ir laisvą valią siekti šio tikslo, kokį kelią tiesia revoliucingas, kultūriškai neraštingas žmogus ir kokia yra jo filosofinė sąranga? Thomas Molnaras knygoje „Kontrrevoliucija“ atsako:
Revoliucinės doktrinos pažadas grindžiamas stabilių formų, nesvarbu, meno, institucijų ar žodžių prasmės, paneigimu ir laiko neigimu… Taigi senosios tvarkos sunaikinimas tampa neatidėliotinu klausimu, istorine pareiga. Šios pareigos vengimas, jau nekalbant apie trukdymą pažangos keliui, yra didelis nusikaltimas, iš tikrųjų vienintelė nuodėmė, kurią pripažįsta revoliucionierius.
Nors vykdomasis įsakymas turės minimalų poveikį kasdieniam daugumos amerikiečių gyvenimui, o federaliniams biurokratams, dirbantiems iš siaubingo J. Edgar Hooverio pastato, poveikio nebus visai, vis dėlto jis sukels labai norimą renesansą naudojant klasikinę architektūrą statant naujus federalinius visuomeninius pastatus. Lygiai taip pat, kaip šventasis Augustinas jautėsi suvokdamas savo naujai įkainojamą neįkainojamą meilę Dievui, mes sušuksime tuos pačius žodžius, matydami tokį dievišką grožį, atsispindintį mūsų architektūroje: „O grožis vis senoviškas, vis naujas“.
Būkime dėkingi už nuolatines Nacionalinės pilietinio meno draugijos pastangas ir atsidavimą, kurie leido Prezidentui pasirašyti vykdomąjį įsakymą „Gražios federalinės pilietinės architektūros skatinimas“. Be to, tikėkimės, kad ši vykdomoji tvarka išliks ir atliksime gyvybiškai svarbų vaidmenį pagražinant mūsų respubliką ateinantiems amžiams.
Versta iš crisismagazine.com