Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos kalba, pasakyta lapkričio 22 dieną Vilniaus arkikatedroje bazilikoje po šv. mišių laidojant Lietuvos žemės didžiavyrius –1863–1864 m. sukilimo vadus ir dalyvius.
Ekscelencijos,
Gerbiami svečiai,
Šventajame Rašte sakoma, kad „nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn“. Beveik prieš trejus metus brangus kiekvieno lietuvio širdžiai Gedimino kalnas atidengė mums ilgai slėptą paslaptį – masinę 1863-ųjų metų sukilimo vadų ir dalyvių kapavietę. Šiandien mes atliekame savo pareigą – deramai palaidoti palaikus tų, kurie seniai užbaigė žemiškąją kelionę, tačiau nesiliauja mums skleisti tiesą ir šviesą.
Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui. Šie žmonės buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Tai buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su jos pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę.
Šių žmonių apsisprendimą imperinis režimas paniekinamai vadino maištu. Kaip laukinius žvėris juos medžiojo miškuose, laukuose ir miestų gatvėse. Teismo akivaizdoje jie nerado teisingumo, o po mirties daugumą jų priglaudė nežymėta duobė ant Gedimino kalno viršūnės. Mūsų akyse juos iki šiol vienija budelių noras paslėpti aukštesnę tiesą – tai, kad jie mirė ne veltui.
Sukilimo dalyvių kūnai buvo slepiami, kad netaptų pavyzdžiu ir įkvėpimu naujoms kovotojų už laisvę kartoms. Tačiau mes jų niekada nepamiršome. Atėjus metui, jų palaikai buvo iškelti, kad prabiltų apie nutrauktą laisvės žygį.
Šiandien mes galime pagrįstai didžiuotis Lietuvos archeologais, istorikais, menotyrininkais ir kitų sričių specialistais. Jų dėka atgavome vertingą savo istorinio palikimo dalį. Kruopštūs tyrimai mums atskleidė sudėtingas ir dramatiškas sukilimo dalyvių gyvenimo istorijas.
Simboliška, kad pirmasis ženklas, leidęs nedvejojant atpažinti palaikus, buvo amžinos meilės simbolis – aukso žiedas su įrašytais jaunųjų vardais bei vestuvių data. Taip Lietuva iš naujo atrado tragiško likimo sukilėlių vadą Zigmantą Sierakauską, o žiedas įgavo naują – meilės ir ištikimybės ne tik moteriai, bet ir Tėvynei simbolio – reikšmę.
Šis radinys skatina mus kitomis akimis pažvelgti į savo praeitį. Lietuvoje 1863-ųjų metų sukilimas ilgą laiką buvo sudėtinga tema. Nebuvome tikri, kaip moderniąją Lietuvą suderinti su istorinės Lietuvos palikimu. Tačiau sukilimo dalyvių laidotuvės leidžia mums iš naujo permąstyti XIX amžiaus Lietuvos ir viso regiono istoriją, geriau suprasti jos sudėtingumą ir rasti deramą vietą sukilimui mūsų istorinėje atmintyje.
Mūsų ryšys su 1863-ųjų metų sukilimo dalyviais ir jų idealais niekada nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis. Šiandien jau geriau suprantame, kad sukilimo dalyvių keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo mūsų tautų atsivėrimą modernybei. Šiandien galime įvertinti, kad patriotizmo, ištikimybės, kilnumo ir ryžto temos nepriklauso vienai kuriai tautai ar kuriam nors istoriniam laikmečiui.
Iš dabartinės Ukrainos teritorijos, Voluinės, kilęs Zigmantas Sierakauskas į kovą vedė daugiausiai lietuviškai kalbančių valstiečių būrius ir pateko į nelaisvę bandydamas sukilimą išplėsti Latvijoje. Prie pat dabartinės Lenkijos ir Baltarusijos sienos gimęs Konstantinas Kalinauskas „Laiškus iš po kartuvių“ Vilniuje rašė baltarusių kalba, ragindamas tautą kovoti už teisybę ir laisvę. Dabartinėje Lietuvoje, Šalčininkų rajone, gimęs Boleslovas Koliška buvo priverstas emigruoti, tačiau po karo mokslų Italijoje sugrįžo, kad ginklu mestų iššūkį carinei valdžiai.
Tai tik dalis pasakojimų, skatinančių ne vien lietuvius, bet ir lenkus, baltarusius, ukrainiečius, latvius iš naujo atsigręžti į 1863-ųjų metų sukilimą, gėrėtis jo dalyvių drąsa ir semtis iš jų įkvėpimo. Tiesa, bent vienas pasakojimas – kunigo Stanislovo Išoros, kurio palaikų iki šiol nepavyko surasti – mūsų dar laukia ateityje.
Kaip ir tais tolimais laikais, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ šiandien išlieka aktualus, nes yra daugiaprasmis. Galime linkėti laisvės vieni kitiems, siaurai suprasdami „mus“ ir „jus“, kaip bendros valstybės tradiciją menančias ir gerbiančias šiuolaikines nacijas. Tačiau lygiai taip pat galime linkėti laisvės ir kitoms tautoms, kurioms jos vis dar stinga.
Iki šiol mes girdime kalbas, kad žmogiškasis orumas ir laisvė mažai ko verti, kad valios primetimas kitam geriau negu dialogas, kad pragmatizmas turi nusverti vertybinę politiką. Tačiau tai nėra ta tiesa, kuriai atstovavo ir kurią su savimi nešė mūsų šiandien laidojami didvyriai.
Jie stojo į kovą, nes buvo išaugę bajoriškosios demokratijos kultūroje ir jautė nepakeliamą Rytų tironijos nukaltų grandinių svorį. Jie stojo į kovą, nes troško būti laisvi tiek kūnu, tiek ir dvasia. Jie stojo į kovą, nes negalėjo įsivaizduoti jokios kitos išeities – tik pasipriešinimą priespaudai.
Numalšintas sukilimas ir žiaurios represijos turėjo išsklaidyti visas viltis dėl Abiejų Tautų Respublikos valstybės atgimimo. Tironija ketino gyvuoti amžinai, remdamasi prievarta, klasta ir paperkančiomis malonėmis.
Tai ir yra ta lemtinga klaida, kurią vis iš naujo kartoja šio pasaulio despotai. Permaininga XX-ojo amžiaus istorija, su visais pakilimais ir nuosmukiais išgyventa mūsų tautų, rodo: kol gyva žmonių atmintis ir kol gyvas jų laisvės troškimas, saugus negali jaustis nė vienas priespaudos režimas. Tereikia vienos kibirkšties, kad įsipliekstų galinga liepsna. Tereikia grupės beprotiškai drąsių, besiaukojančių žmonių, kad istorijos ratas pasisuktų. Tereikia palankiai susiklosčiusių aplinkybių, kad iš pažiūros beviltiškas sumanymas taptų realybe.
Lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai – visi mes patyrėme visokių negandų, atlaikėme daugybę išbandymų, tačiau galiausiai sugebėjome atkurti valstybingumą. Galbūt jis įgavo naujas formas, kitokias, nei įsivaizdavo 1863-ųjų metų sukilimo vadai ir dalyviai, tačiau mūsų bendra praeitis tebėra gyva ir kalba su mumis senose kapinėse ir bažnyčiose, mūsų miestuose, laukuose ir miškuose. Ji įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus.
Tai yra tikrasis triumfas. Tai yra tikroji pergalė tų, kurie štai jau netrukus atguls amžinojo poilsio. Jų aukos nenuėjo veltui – mūsų laisvė tebešviečia ryškiausia liepsna. Branginkime ją!
Už Mūsų ir Jūsų laisvę!
Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas
Šaltinis: lrp.lt