Galima ir kitaip: ką tokie tekstai kaip „Už vienkartinį puodelį – euras“ sako apie Lietuvos žiniasklaidą?

Pirmadienį Lietuvos informacinę erdvę užpildė žinia, jog paskirtasis aplinkos ministras Kęstutis Navickas turįs planų apmokestinti vienkartinę tarą – dėl to tektų brangiau mokėti už gėrimus, pilamus į vienkartinius plastiko ar popierinius puodelius (skaityti ČIA).

Tai, kaip šią žinią pristatė informacijos rengėjai ir skleidėjai, o svarbiausia – ką nutylėjo, tapo ne vieno aplinkosaugininko komentaro Veidaknygėje tema. Keletą jų siūlome ir Tiesos.lt skaitytojų dėmesiui.

Aplinkos ministras Kęstutis Navickas: Dar kartą dėl vienkartinių puodelių mokesčio – džiaugiuosi, kad žinia buvo išgirsta ir prasidėjo diskusija

Viskas kaip ir teisinga, bet trūksta konteksto.

Šią mintį išsakiau šiandien, per TS-LKD frakcijos posėdį, pristatydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą.

Kalbėdamas apie atliekų tvarkymo prioritetus paminėjau, kad labiausiai pageidautinas atliekų tvarkymo būdas – atliekų vengimas. Ir kaip galimą pavyzdį nurodžiau, kad atliekų vengimui skatinti galėtų atsirasti realus mokestis, pavyzdžiui, už vienkartinius kavos puodelius.

Puodeliai čia nekalti, kaip nekalti ir verslininkai, kurie pilsto kavą. Bei vartotojai, kurie ją geria kasdien – ir ne po kartą. Tačiau puodelis yra geras pavyzdys, kuriuo galima perteikti žinią, kad vartojimas, kuris nesusijęs su gyvybinių funkcijų užtikrinimu, turi poveikį aplinkai. Kad aplinkosauga kainuoja, ir nėra sąžininga, kad už madingų įpročių diktuojamo poveikio rezultatą bei jo sutvarkymą mokėtų visi, tarp jų – ir socialiai jautrios visuomenės grupės.

Kaip bebūtų, galiu nuraminti ir patikinti, kad nei rytoj, nei po savaitės ar mėnesio vienkartinių puodelių niekas neapmokestins. Kavos mėgėjai – būkite ramūs. Tokie sprendimai nėra ir nebus priimami štai taip: sugalvojau ir padariau. Eisime diskusijos, dialogo, argumentų pateikimo, aiškinimo bei viešinimo keliu.

O iš esmės tai aš džiaugiuosi, kad žinia buvo išgirsta. Diskusija jau prasidėjo. Iš vieno kavinių tinklo šiandien išgirdau puikią žinią, kad jie jau pilsto kavą į savo tarą ir yra pasirengę ieškoti socialiai atsakingų sprendimų.

Liutauras Stoškus: Reikia pereiti prie „apmokestink blogą ir remk gerą“ principo

Labai teisingą kryptį ima Kęstutis Navickas. Lietuva nuolat yra linksniuojama ES vertinimuose kaip prasčiausiai diegianti aplinkosauginius mokesčius. Ir jų tikslas – ne biudžetą papildyti. Jų tikslas – užduoti kryptį rinktis labiau aplinką ir išteklius tausojančius sprendimus.

Tokie dalykai, kaip 5 minučių naudojimo pakuotės, kurios po to išmetamos net nesusimąstant, kad mes tiesiog gaminame šiukšles, turi kada nors baigtis. Pamažu reikia pereiti prie „apmokestink blogą ir remk gerą“ principo.

Iš tiesų – tokie sprendimai neturi būti daromi greitai. Turi būti leista rastis naujiems aplinkai draugiškiems sprendimams. Reikia skirti laiko tiksliam idėjos išviešinimui, bet ir neturi būti leidžiama tokias idėjas iškreipti tiek, kad galutinis sprendimas mažai ką beturėtų bendro su tikslu.

Žodžiu, palaikom ir sėkmės!

Linas Vainius: Kartais informacinis šlamštas žalingesnis už kavos puodelių atliekas

Vakarais miegoti trukdo ne tik kava, bet ir jos puodeliai. Vienpusiškai, iš konteksto ištrauktomis citatomis apkaišytas BNS pranešimas užvirė diskusijas Delfyje ir FB.

Naujasis aplinkos ministras Kęstutis Navickas pasidalino platesne įžvalga. O man įdomiau pasirodė, kaip tokiom „informacijom“ konstruojama mūsų tikrovė. Apie viską, ne tik apie kavos puodelius.

Kokie komentarai būtų, jei bauginimas naujais mokesčiais būtų papildytas informacija (ir bauginimais?) apie nuolat augančius atliekų kiekius ir mums žalingą gamtos taršą? Įsivaizduokime tą patį „kavos puodelių tekstą“, papildytą faktais apie kavos puodelio ekologinį poveikį: nesuyra 20 metų, nes puodelis pagamintas iš 95% popieriaus, 5 proc. plastiko, dangtelis visas plastikinis. Atskirai nesurenkami ir neperdirbami, nors kasdien susidaro dideli kiekiai. Vienam žmogui per metus kasdien geriant iš tokio puodelio kavą, atliekomis pavirsta 1 medis – milijonai medžių kasmet į atliekas.

Jei žurnalistas(-ė) dar būtų sugaišęs truputį laiko ir gūglėje suradęs daugybę info apie diskusijas dėl kavos puodelių perdirbimo kitose šalyse ir, pavyzdžiui, pacitavęs skandalą apie Jungtinėje Karalystėje didžiausio tinklo „Costa“ apgaudinėjamus klientus dėl jų puodelio perdirbimo. Jei būtų įdėtas, pavyzdžiui, „Starbucks“ tinklo pavyzdys dėl nuolaidų kavos gėrėjams, kurie naudoja normalius puodelius. Jei dar būtų pridėtas Prancūzijos pavyzdys, kur priimtas įstatymas dėl nesuyrančių plastikinių vienkartinių indų uždraudimo nuo 2020 m.

Būtų galima Lietuvą paminėti, kaip sekančią pažangiu keliu 😉 Jei toks straipsnis pasibaigtų ne bauginimu „1 euras už puodelį“, o pavyzdžiu (irgi bauginimu) apie augantį gamtos teršimą ir atliekų kiekį, pavyzdžiui, su įspūdinga nuotrauka apie šiukšlių salas vandenyne ar pan.

Kokie tada būtų komentarai ir reakcija?

Viskas priklauso nuo medijos požiūrio ir kokiu kampu norima pateikti. Kartais informacinis šlamštas žalingesnis už kavos puodelių atliekas.