andriussvarplys.wordpress.com
Noriu vėl trumpai atkreipti dėmesį į lietuviškos politologijos specifiką. Vytauto Landsbergio kandidatavimas į partijos pirmininko postą absoliučiai visų pasisakiusiųjų politologų buvo komentuojamas iš galios pozicijų.
Pavyzdžiui, Algis Krupavičius, vienas pirmųjų, spėjo, kad tai gali būti taktinis manevras – V.Landsbergis kandidatuoja, kad savo autoritetu „atmuštų“ kitus kandidatus, o po to atsiimtų kandidatūrą ir taip pravalytų A.Kubiliui kelią: „Politologas Algis Krupavičius spėjo, kad V.Landsbergio sprendimas kandidatuoti – gudrus judesys siekiant, kad A.Kubilius liktų poste: „Kai reikia rinktis iš dviejų blogybių, paprastai renkamasi mažesnę.“
Lauras Bielinis prieš pirmąjį turą V.Landsbergyje matė tiktai praeitį bei iš jos ateinantį autoritetą ir tai nederėjo su racionalumu: „V. Landsbergis partijoje turi labai didelį autoritetą. Racionaliai mąstant, už jį daugelis partijos narių jau neturėtų balsuoti, tačiau dėl tos pagarbos ir autoriteto nemaža dalis gali pasielgti priešingai“.
Tiesa, po pirmo turo iškarto pasitaisė ir jau teigė: „Reikia pripažinti, kad V.Landsbergis iškėlė labai svarius argumentus, kalbėjo apie TS-LKD viršūnės nutolimą nuo visuomenės ir nuo partijos apačių. Tai yra rimta problema, kurią reikia svarstyti, V.Landsbergis yra teisus“.
Vytautas Dumbliauskas pareiškė, kad „V.Landsbergis išėjo į rinkimus, matyt, siekdamas, kad būtų tikri rinkimai. … būtų rinkimai be konkurentų… toks gestas simbolinis“ („Kauno diena“, 05.02d.). Dar išsakė mintį, kad V.Landsbergis dėl reklamos kalbėjo apie negerus dalykus partijoje, kad parodytų, jog partija švarinasi.
Apie tokius viešos erdvės uždarbiautojus kaip Vladimiras Laučius net neverta kalbėti. Užtenka jį tiesiog identifikuoti kaip Misteris „norėčiau atkreipti dėmesį, ką sako LiCS pirmininkas Algis Čaplikas“. Turiu omenyje atkaklų V.Laučiaus „atidirbinėjimą“ Liberalų ir Centro Sąjungai, prasidėjusį nuo FNNT skandalo ir akivaizdų per Seimo rinkimų kampaniją. Jeigu neatsimenate, galite peržiūrėti rinkimų debatų laidas, pamatysite. Dėl V.Landsbergio galite pasiskaityti šio autoriaus eilinį opusą ir rasti ten argumentų.
Politika tikrai yra kova dėl valdžios ir galios. Ir politikos mokslai privalo politiką nagrinėti ir iš šios perspektyvos. Bet ką daryti, kai lietuviška politologija, o tiksliau – viešieji politikos komentatoriai taip toli nueina į pievas?
Tuomet tiesiog reikia prisiminti, kad politika nėra vien tiktai galia ir valdžia. Kad kartais politikoje gali pasireikšti tiesos ir teisingumo apraiškos. Tiesą sakant, visa Vakarų politinės minties klasika (su retomis išimtimis) taip ir suprato politiką: kaip valdžios palenkimą tautos interesams tai laikydama teisingumu. Vytauto Landsbergio laikysenoje būtent taip ir atsitiko.
Lietuvos politikos apžvalgininkų reakcija į tokias rezonansines istorijas, kaip VSD skandalas 2006 m., FNNT istorija 2012 m. ar D.Kedžio byla, rodo, kas atsitinka, kai tiesa, teisingumas ir visuomenės interesas dingsta iš politikos analizės.
Tuomet kartu su galios politika prarandama realybė. Lieka tik galios žaidimai, manipuliacijos, reklamos, „gudrūs ėjimai“.
Kaip čia neprisiminus lietuvių tautos išminties: „Kuo pats kvepi, tuo kitą tepi“?