Galutinis teismo sprendimas: A.Kentra ir „Miško broliai” iškeldinami iš jų pačių statytų pastatų

Justina Gafurova | respublika.lt

Lietuvos Aukščiausiasis teismas šiandien paskelbė galutinį sprendimą byloje, kurioje su valstybe teisiasi partizanas Albinas Kentra, bandydamas išsaugoti savo rankomis kurtą „Miško brolių” draugijos pastatą Vilniaus centre. Teismas nepakeitė anksčiau buvusių teismų sprendimų ir pritarė, kad bendrija tik statė pastatus, o kadangi bendrijos veiklą rėmė valstybė, pastatai jai ir priklauso. Bendrija ir A.Kentra iškeldinami.

Tai galutinė ir neskundžiama nutartis, kuria nebuvo pakeisti anksčiau teismų priimti sprendimai. Tai reiškia, kad valstybė pripažįstama bendrijai patikėtų pastatų savininke, o pati „Miško brolių” bendrija kartu su A.Kentra privalo palikti patalpas.

Išnagrinėjęs bylą kasacinis teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra siejamas su naujo daikto pagaminimu, o ne jo pagerinimu ir ši teisės norma neturi būti aiškinama plačiai. „Todėl CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas pastačius daiktą negali būti aiškinamas kaip suteikiantis nuosavybės teisę į svetimą daiktą, kai kitas asmuo, naudodamasis juo, tą daiktą pagerina (pavyzdžiui, suremontuoja, atstato) nesant daikto savininko sutikimo dėl nuosavybės teisės perleidimo ar teisinio reglamentavimo, nustatančio tokią valdytojo teisę”, – nurodo teismas.

Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pritarė bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad nustatytos aplinkybės, susijusios su valstybės skirtu finansavimu Pastatams atstatyti ir remontuoti, leidžia teigti, jog valstybė turėjo tikslą ne remti atsakovę, kaip organizaciją, o vykdyti valstybės funkcijas – tvarkyti Vilniaus miesto senamiestį ir ugdyti pilietinę visuomenę. Spręsdama dėl Pastatų statytojo teisinio statuso, išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad, sprendžiant dėl Pastatų statytojo, turi būti vertinamas lėšų, kuriomis finansuota Pastatų rekonstrukcija, pobūdis, jų skyrimo ir panaudojimo tikslai. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad ginčą nagrinėję teismai teisingai aiškino Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje įtvirtintą statytojo sąvoką.

Šias patalpas be elektros, vandentiekio ir šildymo sistemos „Miško brolių” draugijai dar 1992 m. perdavė Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė. Nuo to laiko A.Kentra su bendraminčiais sugebėjo pakeisti 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurti 44,36 proc. naujo bendrojo ploto. 2011 m. neskundžiama nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad „Miško brolių” draugija pakeitė didžiąją dalį pastato ir iš esmės sukūrė naują daiktą. Tačiau 2012 m. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė patalpas perdavė Turto bankui, o šis 2017 m. pareikalavo išsikelti. Šiuose rūmuose, kur šildomas tik vienas mažas kambarėlis, ne vienerius metus glaudžiasi ir pats A.Kentra. Partizanas visą gyvenimą regėjo, kaip šiuose rūmuose ateityje duris visuomenei atveria istorinės atminties centras su vaizdo ir dokumentų archyvu, biblioteka.

2021 m. sausio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė, kad pastatų rekonstrukcijai didžiąją dalį finansavimo skyrė Vyriausybė iš rezervo fondo, todėl galima traktuoti, kad valstybė ir yra pastato savininkė. Konkrečių įrodymų apie tai, kad darbai buvo vykdomi ir fizinių asmenų lėšomis, nenustatyta, vadinasi, draugija pastatu naudojasi neva neteisėtai ir turi būti iškeldinta.

Toks sprendimas buvo apskųstas Vilniaus miesto apygardos teismui. Tačiau ir jis sprendimo nepakeitė. Nors teismas ir nustatė, kad tiek valstybinės institucijos, tiek draugija, kuri visą laiką veikė patalpose, suprato, kad 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkiu patalpos buvo perduotos naudotis neatlygintinai, tačiau nebuvo pasirašyta jokia tai patvirtinanti sutartis. Todėl teismas, nepaisydamas susiklosčiusio neformalaus susitarimo santykių, priėmė sprendimą bendriją iškeldinti. Netgi teisme liudijęs Vyriausybės potvarkį pasirašęs G.Vagnorius patvirtino, kad „Miško brolių” bendrija, nors ir naudodama valstybės paramos ir kitas lėšas, atstatinėjo ir rekonstravo nekilnojamąjį turtą sau, savo ir valstybės reikmėms, nebuvo valstybės rangovu.