Visuomeninė komisija 2012 m. gegužės 17 d. smurto aktui Garliavoje ištirti vasario 20 dieną viešu laišku kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę. Ministro Pirmininko pavedimu trys ministerijos – Socialinės apsaugos ir darbo, Teisingumo ir Vidaus reikalų – buvo įpareigotos išnagrinėti ir atsakyti pareiškėjams. Dvi iš jų atsiuntė atsakymą. Šiuos atsakymus paprašėme pakomentuoti Visuomeninės komisijos narių.
Šiandien skelbiame komisijos pirmininko dr. Sauliaus Arlausko, Mykolo Riomerio universiteto profesoriaus, ir Kęstučio Milkeraičio, buvusio Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojo ir buvusio Seimo kontrolieriaus, komentarus.
Saulius Arlauskas: „Manęs toks atsakymas neįtikino“
Galėčiau pakomentuoti tik vieną Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakymo į mūsų kreipimąsi aspektą „dėl jėgos panaudojimo perduodant mergaitę teisėtumo“. Visuomeninė komisija tokio teisės akto, kuris leistų panaudoti prievartą ar jėgą perduodant mergaitę, nerado.
Ir Vidaus reikalų ministerija, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija komisijai pakartojo tai, kas buvo surašyta Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro A. Giniočio nutarime. Jėga perduodant mergaitę galimai galėjo būti panaudota, bent jau aš taip supratau iš atsakymo, remiantis Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio nuostatomis. Ir tai, jų manymu, neprieštarauja Konstitucijai.
Bent manęs toks atsakymas neįtikino.
Kęstutis Milkeraitis: Kad ir kur mergaitė šiandien būtų, ją reikia saugoti
Tiesos.lt paprašytas pakomentuoti pasirodžiusius Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) ir Vidaus reikalų ministerijos (VRM) raštus, atkreipsiu dėmesį, kad Visuomeninė komisija 2012 m. gegužės 17 d. smurto aktui ištirti, kreipimąsi adresavo LR Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei. Kreipimosi turinyje yra ir siekis atskleisti pažeidimus, padarytus iškreipiant JT Vaiko teisių apsaugos konvencijos reikalavimus teisinio reguliavimo subjektams matyti vaiką, išklausyti vaiką ir atsižvelgti į vaiko norus. Būtent taip ir turėjo būti elgiamasi apsprendžiant ir D.K. paauglystę. O tai nebuvo padaryta: klykiantis vaikas išvežtas kaip priklausinys.
Vainauskinė žiniasklaida teigia, kad įvykiai Klonio gatvėje Lietuvą padalijo į dvi stovyklas.
Aš manau – padorioji Lietuva jau supranta, kas vyksta mūsų Tėvynėje.
Prezidentė D. Grybauskaitė pasakė: „Mergaites interesai yra svarbiausia vykdant priimtą teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Prievartos naudojimas netoleruotinas“.
Tokia pozicija visiškai atitinka minėtos konvencijos nuostatas.
Bet Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas Vytautas Nekrošius Prezidentės poziciją įvertino blogai. Jis teigė: „Jeigu vadovausimės tokia pozicija, tas vaikas niekada nebus perduotas“. Šis teisininkas išsakė nuomonę, kad Prezidentės pareiškimą jau privalėtų vertinti rinkėjai.
Daug su D.K. likimu susijusių straipsnių parašęs Aloyzas Sakalas juose yra net kategoriškesnis. Jis ne kartą užsiminė (Prezidentei?), kad virš Prezidentės dar yra Konstitucinis Teismas.
Taigi, čia ir prasideda vadinamasis „visuomenės skilimas“. Nemanau, kad šie du ir dar daug kitų, šio vaiko likimą lėmusių asmenų būtų neskaitę konvencijos, kuri po to, kai buvo ratifikuota, tapo valstybės vidaus norminiu aktu. Manau, jog tiesiog yra savas požiūris į vadinamąją „nacionalinę teisinę sistemą“. Jeigu taip yra, jie (kitaminčiai) apie savąjį požiūrį į vaikus ir turėtų pradėti kalbėti.
Į viešą visuomeninės komisijos kreipimąsi nė vienas iš adresatų kol kas nieko neatsakė. Gal kad jie jau visai nutolo nuo sąjūdinio mąstymo apie visuomenės vietą valstybės gyvenime, apie iš ano laikmečio išlikusį reikalavimą negražbyliaujant atsakyti, kad ir į sudėtingiausius tautos bendrabūvio klausimus. Tad tikėkimės – gal dar atsakys.
Jau minėjau – komisiją pasiekė tik SADM ir VRM viceministrų pasirašyti raštai. Galima juose įžiūrėti vien įprastu tapusį vyriausybinių įstaigų atsirašinėjimą. Nors… nors tarp ilgo ir įmantraus plepėjimo yra ir dalis tiesos. Pavyzdžiui, juose neteigiama, kad mergaitė buvo išklausyta ir kaip nors atsižvelgta į tai, ką ji mąsto (kaip to reikalauja konvencija). Ir kad „mergaitės atžvilgiu jėga panaudota tiek, kiek reikėjo patraukiant mergaitę nuo globėjos ir perduodant motinai“. Nekalbama ir apie kažin kokias antklodes, užmestas ant jos galvos, ar skausmingai užlaužtas kojytes skubiai išnešant iš senelių namų. Žodžiu, pasielgta kaip rekomendavo profesorius V. Nekrošius: „gražu ar negražu, o sprendimai turi būti vykdomi“.
Galvoju, ten vis tik nebuvo jau taip gražu, nes prokuratūra nesiryžta net Seimo komisijai rodyti to, ką nufilmavo patys policininkai.
Įdomu ir tas faktas, kad atsakymą į Visuomeninės komisijos kreipimąsi rengusi VRM sistemos (kuri gali būti atsakinga už kreipimesi nurodytus pažeidimus) specialistė, tik jau su kiek pakeista pavarde, nurodoma ir kaip SADM rašto rengėja.
Kyla ir daugiau klausimų. Ką gali reikšti įvairūs pranešimai apie jos naujausius liudijimus teisinėse bylose? Ir ar tik ne iš teisėjo lūpų nuskambėję žodžiai apie „ištrintą mergaitės atmintį“? Ir nuolat rodomas videoklipas su laiminga Stankūnaite, nelabai tvarkingo ūkininko pievoje svaidančia šieno gniūžtes?
Bet toks „atminties ištrynimo“, kaip ir kitoks teisinių institucijų elgesys su vaikais – jau būtų atskira tema. Čia reikėtų pradėti nagrinėjimą, ką valstybės teisinės institucijos išdarinėjo su Egle Kusaite nuo trylikos metų, gal ir su „Grozno angelų“ augintiniais. Bet apie nesiliustravusios Lietuvos psichiatrijos sąveikas su teismine valdžia tikriausiai savo nuomonę turėtų profesorius Dainius Pūras. Neliks juks amžiams įslaptintos ir VSD vidinių tyrimų medžiagos.
Pažįstami ne kartą klausė mano nuomonės, nuo ko už mokesčių mokėtojų pinigus Kriminalinės policijos tarnyba slepia Stankūnaitę su dukra. Bet kai a.a. Ūso draugužė viešai pareiškė nepasitikėjimą jas saugančiais asmenimis ir pareiškė ketinimus išvykti į užsienį pas neįvardintus asmenis, pasitvirtino pačios blogiausios prognozės. Aišku tik viena – kad ir kur D.K. šiandien būtų, ją reikia saugoti.
Tiesos.lt skelbia Socialinės apsaugos ir darbo bei Vidaus reikalų ministerijų atsiųstus atsakymus.