Jau esame rašę, kad kaltinamasis aktas vadinamajai „Garliavos organizuotai grupei“ buvo tikslintas du kartus, tačiau visos jo versijos liko neaiškios, painios, o kaltinimai deklaratyvūs, nepagristi aiškiais įrodymais.
Todėl portalo redakcija ir pateikia visą autentišką Ramintos Baltuškienės liudijimą kaip akivaizdų įrodymą, kad ne tik šiai atsakingai savo pareigas vykdžiusiai moteriai, bet ir kitiems, kuriuos į mistinę grupę „sugrūdo“ ikiteisminio tyrimo pareigūnai, kaltinimai, panašu, yra iš piršto laužti, tačiau suteikia galimybę teismui valstybės vardu laužyti pilietiškų žmonių likimus.
2 dalis. Ramintos Baltuškienės liudijimo tęsinys
Pirmąją dalį skaitykite ČIA.
1.10. Kaltinimo suvokimą itin apsunkina ir tai, jog nors jame nurodomi man inkriminuojami veiksmai kvalifikuojami pagal du atskirus baudžiamuosius įstatymus, t.y. nors esu kaltinama padariusi mažiausiai du nusikaltimus (dėl tų inkriminuojamų nusikalstamų veikų kiekio neaiškumus jau išdėstėsčiau), tačiau patikslintame kaltinime tų tariamų nusikalstamų veikų joks atskiras apibūdinimas nėra prokurorės pareiškime kaip nors pateiktas, o tik pateikiamas vientisas tariamos veikos aprašymas ir toliau nurodomas vertinimas pagal du atskirus, savarankiškus baudžiamuosius įstatymus. Manau, jog tokio kaltinimo išdėstymo ydingumo vis tik negalima pateisinti kokia nors tariama inkriminuojamų nusikaltimų sutaptimi ar pan.
1.11. Yra ir daugiau neaiškumų minėtame Kaltinamajame akte ir jame išskirtajame mano atžvilgiu kaltinime, o taip pat ir prokurorės „Prašyme patikslinti kaltinimą“, nekalbant jau apie pastarųjų procesinių dokumentų gana sudėtingą ir klaidingą išpildymą. Jau minėjau, jog Kaltinamasis aktas mano atžvilgiu suformuluotas itin painiai. Itin painiai, vienu ilgu sakiniu, išdėstytu per visą standartinį mašinraštinį puslapį suformuluota ir rezoliucinė kaltinimo dalis man prokurorės Prašyme dėl kaltinimo patikslinimo. Tai dar labiau apsunkina to kaltinimo suvokimą. Juo labiau, kad pats tas kaltinimas išpildytas su atskiromis rašybos, skyrybos ir stiliaus klaidomis. Vertinant jau paminėtuosius kitus, kokretesnio pobūdžio, kaltinamojo akto neaiškumus, visa tai taip pat daro tą kaltinamąjį aktą, man pareikštą kaltinimą ne iki galo aiškiais ir suprantamais, o tai itin ženkliai bei nepelnytai apsunkina mano, kaltinamosios, gynybą šioje baudžiamojoje byloje, be to, manau, jog nepelnytai apsunkina ir teisingą šios bylos išnagrinėjimą.
Ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų įtariamajam asmeniui gintis. Per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, suprantami, logiški, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-01-16 d. nutarimas). Gi kaltinamasis aktas yra vienas svarbiausių baudžiamojo proceso dokumentų, jame išdėstomi svarbiausi šios stadijos rezultatai, suformuluojamas kaltinimas, kuris ir nustato tolesnes bylos nagrinėjimo ribas.
Kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytų reikalavimų ir tuomet, kai, tame tarpe: jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai ne tik veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, bet ir kitos svarbios aplinkybės); kai jame tariamos nusikalstamos veikos aplinkybės išdėstytos neaiškiai ir netiksliai; ir kt. Taigi kaltinamasis aktas turi būti surašytas be esminių trūkumų tiek turinio, tiek formos prasme, jame turi būti išsamiai aiškiai ir tiksliai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (su pakeitimais ir papildomais protokolais) 6 straipsnio (Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 3 dalies „a“ punkte nurodyta, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti išsamiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Ši nuostata atsispindi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 str. 7 dalyje, iš kurios seka, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto įtarimo pobūdį bei pagrindą. Be to, Baudžiamojo proceso kodekso 10 str. įtvirtinta teisė į gynybą ir nurodyta, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų, kaltinimų, o taip pat imtis reikiamų priemonių užtikrinti to traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens asmeninių teisių apsaugą. Tuo tarpu, jeigu kaltinamasis aktas surašytas neaiškiai, tai laikytina kliūtimi kaltinamajam asmeniui realizuoti pastarojo teisę į gynybą. Būtent taip yra mano atveju šioje byloje, vertinant kaltinamąjį aktą bent jau mano dalyje, o taip pat ir prokurorės Prašymą dėl kaltinimo pakeitimo. Kaltinamojo akto atitikimas vien tokio pobūdžio aktų formai visiškai nereiškia, kad tas aktas yra aiškus, suprantamas ir kad pagal jį kaltinamasis gali pilnavertiškai gintis.
Tokiu būdu ir dėl jau nurodytųjų aplinkybių yra pagrindas šią baudžiamąją bylą perduoti prokurorui dėl joje surašyto kaltinamojo akto (bent jau mano dalyje) neatitikimo Baudžiamojo proceso kodekso normoms.
Ikiteisminio tyrimo metu aš ir mano gynėjas prašėme atitinkamame Pranešime apie įtarimą išdėstytą įtarimą patikslinti taip, kad jis atitiktų Baudžiamojo proceso kodekso normas, būtų aiškus ir suprantamas įtariamajai ir tokiu būdu pastaroji galėtų pilnavertiškai realizuoti savo teisę į gynybą šioje byloje (Baudžiamojo proceso kodekso 21 str.) arba šį ikiteisminį tyrimą iš karto nutraukti reabilituojančiu mane pagrindu. Prokurorė atsisakė nurodytąjį pranešimą apie įtarimą man (tuometinei įtariamajai) patikslinti, ištaisyti to pranešimo trūkumus.
Prokurorė, nepaisydama mano ir mano gynėjo pagrįstų priekaištų dėl pranešimo apie įtarimą neatitikimo baudžiamojo proceso reikalavimams, pabaigė šioje byloje ikiteisminį tyrimą ir surašė Kaltinamąjį aktą, kuris didžiojoje dalyje (ir būtent neaiškioje dalyje) atitinka minėtąjį ydingą Pranešimą apie įtarimą, ir tą Kaltinamąjį aktą kartu su visa bylos medžiaga perdavė nagrinėti teismui. Tokiu būdu dėl visų jau išdėstytųjų aplinkybių su gynėju savo laiku kreipėmės į teismą dėl nurodytojo Kaltinamojo akto (patikslinto prokurorės 2015-02-12 d. prašymu dėl kaltinimo patikslinimo, man įteiktu 2012-12-08 d., bei prokurorės 2016-03-15 d. prašymu dėl kaltinimo patikslinimo) neatitikimo Baudžiamojo proceso kodekso normoms ir kitiems teisės aktų reikalavimams.
Nors teismas mano gynybos tokio pobūdžio prašymą jau svarstė ir savo laiku to prašymo netenkino, tačiau teismas bet kurioje proceso stadijoje turi įgalinimus perduoti kaltinamąjį aktą prokurorui to akto trūkumų ištaisymui.
2. Dėl kaltinimo nepagrįstumo.
Nors kaip minėjau, ir šioje baudžiamojoje byloje man pareikštas patikslintas kaltinimas nėra iki galo aiškus ir suprantamas, dėl ko jis riboja mano teisių į gynybą realizavimą ir todėl nepilnai atitinka ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimams, tačiau sąlygojama toliau besitęsiančio bylos proceso pateikiu tokius sekančius savo parodymus.
Aš, Raminta Baltuškienė, jokių nusikalstamų veikų nepadariau ir nedariau, o taip pat nesitariau ir su kokiais nors kitais asmenimis daryti kurias nors nusikalstamas veikas, niekam nebendrininkavau kokių nors nusikalstamų veikų padaryme.
Toliau pateikiu savo parodymus pagal man pareikšto, nagrinėjamo šioje byloje kaltinimo teiginius.
Apie jokią kaltinime tariamą „Audronės Skučienės ir asmens N. V., kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas, suburtą organizuotą bendrininkų grupę“ man nebuvo, o ir iki šiol nėra žinoma. Taip pat, priešingai kaltinimo teiginiams, nei Audronė Skučienė, nei „asmuo N. V., kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas“ man niekada ir niekaip nevadovavo – nei oficialiai, nei neoficialiai. Mano darbo vadovas buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys Rytas Kupčinskas.
Iš kaltinime aiškiau paminėtųjų tariamų mano „bendrininkų“ man jame nurodytu laiku nebuvo pažįstamu nei vienas asmuo, išskyrus Audronę Skučienę. Su pastarąja bendrais bruožais susipažinau (iš matymo), kuomet epizodiškai buvau apsilankiusi Klonio gatvėje. Su ja iš tiesų buvau kalbėjusi telefonu, kuomet man ji paskambindavo, o buvo atvejų, kuomet ir aš jai paskambinau. Visame tame nemačiau nieko blogo, neteisėto ar pan. Tiesiog mane, kaip aktyvią pilietę, mūsų visuomenės narį, domino tie vadinamieji Garliavos įvykiai, o konkrečiai iš jų – būtent mažametės mergaitės Deimantės Kedytės likimas. Todėl kiek tebuvo mano to pasidomėjimo tais įvykiais Klonio gatvėje, tai tam teturėjau vieną tikslą – kas liečia aktualųjį šiam kaltinimui momentą, – tai kad su mergaite nebūtų elgiamasi neteisėtai, nebūtų vartojamas neteisėtas bei nepagrįstas fizinis smurtas ir pan., kad to vaiuko atžvilgiu būtų prisilaikoma mūsų valstybės ratifikuotų konvencinių reikalavimų., liečiančių vaikų teisių apsaugą.
Taigi, ne tik su kitais kaltinamaisiais (kurių nepažinojau), bet ir su Audrone Skučiene aš nesitariau daryti kokias nors nusikalstamas veikas ir jų nepadariau bei nedariau.
Aš niekada ir niekaip nesiekiau „sutrukdyti antstolei S. Vaicekauskienei įvykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-05-14 ir 2011-12-16 sprendimus, susijusius su D. Stankūnaitės (Kedytės) paėmimui ir perdavimui motinai L. Stankūnaitei, bei užtikrinti aktyvų pasipriešinimą galimam D. Stankūnaitės (Kedytės) paėmimui ir perdavimui motinai L. Stankūnaitei pagal paminėtus teismo sprendimus“. Aš jokių tokių tikslų niekada neturėjau. Priešingai, kaip Lietuvos Respublikos pilietė ir nuolatinė gyventoja, aš buvau (ir esu) suinteresuota, kad Lietuvos Respublikoje būtų prisilaikoma mūsų valstybės pagrindinio įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos, o taip pat ir visų kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijai atitinkančių įstatymų ir poįstatyminių aktų. Taip aš gyvenau ir gyvenu pati, to paties viliuosi ir iš kitų.
Kaltinime nurodomame laikotarpyje nuolat gyvendama Lietuvos Respublikoje aš, kaip ir dažnas mūsų valstybės gyventojas, tuo metu sekiau žiniasklaidoje taip vadinamus Garliavos įvykius. Tiesa, žinojau tik pagrindinius tų įvykių aspektus, pati su jais nebuvau niekaip susijusi. Man nebuvo žinomos konkrečios bylų, kurios vyko teismuose ir buvo susijusios su tais vadinamais Garliavos įvykiais, aplinkybės. Žinojau tik bendras tų įvykių, o taip pat atitinkamų bylų (kaip civilinių, taip ir baudžiamųjų) aplinkybes – tiek, kiek buvo skelbiama žiniasklaidoje. Būdama aktyviu mūsų valstybės piliečiu, būdama neabejinga teisėtumo įgyvendinimui Lietuvoje, aš bijojau, kad teismų sprendimų dėl Deimantės Kedytės perdavimo iš jos senelių Kedžių ir jos globėjos Neringos Venckienės mergaitės motinai procese nebūtų pažeidžiami įstatymai, o taip pat, kad nebūtų pažeidžiama to mažamečio vaiko teisės ir teisėti interesai.
Aš nebuvau gavusi jokio „asmens N. V., kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas“, ar A. Skučienės pavedimo „neteisėtai rinkti informaciją iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Kauno miesto savivaldybės administracijos, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ir sprendimus, susijusius su mažametės D. Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai L. Stankūnaitei“. Dar kartą akcentuoju, kad aš buvau Lietuvos Respublikos Seimo nario padėjėja ir tik pastarasis galėjo duoti man darbinius pavedimus. Antra vertus, aš ir jokio neoficialaus pavedimo minėtaisiais klausimais iš kaltinime paminėtųjų „asmens N.V.“ ir Audronės Skučienės nebuvau gavusi. Visus savo veiksmus, kuriuos kaltinime nurodytame laikotarpyje atlikinėjau, buvo atliekami arba mano pačios iniciatyva, arba mano darbo vadovo pavedimu. Šioje dalyje pažymėtina, kad mano vadovas, gerb. Rytas Kupčinskas, taip pat niekada ir niekaip man nebuvo nurodęs pažeidinėti kokius nors įstatymus. Antra vertus, jis man niekada neturėjo bei neturi iki šiol ir jokių priekaištų dėl mano darbo Lietuvos Respublikos Seimo nario padėjėja.
Pats Rytas Kupčinskas, apklaustas šioje byloje liudytojo statuse, mane apibūdino tik iš teigiamos pusės – kaip atsakingą, iniciatyvią, pareigingą darbuotoją, gerai atlikusią savo darbą. Liudytojas Rytas Kupčinskas parodė, jog jis nesuprantantis, kodėl aš esu teisiama, jis pats man neturėjo ir neturi jokių priekaištų. Atkreipiu dėmesį į tai, jog nors man kaltinimas ir nėra iki galo aiškus ir suprantamas, tačiau to kaltinimo esmė, kaip aš jį suprantu, yra tame, kad aš būdama Lietuvos Respublikos Seimo nario padėjėja esą piktnaudžiavau ta savo tarnyba. Argi bent jau nekelia abejonių dėl man pareikšto kaltinimo pagrįstumo tos aplinkybės, kad nors prokurorė deklaruoja mane piktnaudžiavus tarnyba, tačiau pats mano darbo vadovas man jokių pretenzijų neturėjo ir neturi.
Būdama Lietuvos Respublikos Seimo nario Ryto Kupčinsko padėjėja, aš nei kaltinime nurodomu laikotarpiu nuo 2012-03-23 iki 2012-07-17), nei jokiu kitu laiku nerinkau (priešingai kaltinimo teiginiams) kokios nors informacijos neteisėtai. Visą informaciją, kurią aš gaudavau (ar būtiną man kaip Seimo nario padėjėjai, ar reikalingą kaip aktyviam mūsų visuomenės nariui, ar asmeniškai man), aš, kaip ir dažnas mūsų valstybės gyventojas, gaudavau legaliais būdais, prisilaikydama įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų: iš visuomenės visuomenės informavimo priemonių (žiniasklaidos), iš pokalbių su savo artimaisiais, pažįstamais, kaimynais, o atskirais atvejais ir pasidomėdama, kaip mūsų valstybė pilietė, pas konkrečius tarnautojus. Tai yra, gaudama bet kokią informaciją aš nedariau nusikalstamų veiksmų, nedariau administracinių ar drausminių pažeidimų. Tame tarpe aš nerinkau neteisėtai jokios informacijos ir iš kaltinime nurodomų Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Kauno miesto savivaldybės administracijos, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto. Aš aplamai nerinkau informacijos „apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ir sprendimus, susijusius su mažametės D. Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai L. Stankūnaitei“. Tai, kad atskirais atvejais vienu ar kitu aspektu pasidomėjau tais klausimais, niekaip nereiškia „informacijos rinkimo“ (juo labiau, kaltinime nurodoma prasme). Aš per visą savo gyvenimą, tame tarpe kaltinime nurodytuoju laikotarpiu, niekada nepapirkinėjau jokių valstybės tarnautojų ar pareigūnų, kad gauti kokius nors duomenis, niekam neprisistatinėjau kokiais nors kitais asmenimis, nieko slapta nesekiau, nenaudojau jokios tam tikslui skirtos sekimo aparatūros, niekam nieko nemelavau ir nieko neapgaudinėjau. Dar kartą akcentuoju, kad visada visas žinias aš gaudavau ir gaunu išimtinai legaliais metodais, būdais.
Kadangi nuo kaltinime nurodomo laikotarpio yra praėję gana daug laiko, todėl man yra nelengva prisiminti, dėl kokios informacijos suteikimo ir į kokias institucijas ar kokius valstybės tarnautojus buvau kada kreipusis. Aš ir kaip Seimo nario padėjėja, ir pati asmeniškai buvau iš tiesų aktyvi ir domėjausi daugybe aktualių visuomenei, tame tarpe ir rinkėjams, klausimų sprendimu. Toks jau tas Seimo nario padėjėjų darbas, kad jiems tenka rūpintis tokiais klausimais, kurie yra tiesiogiai aktualūs rinkėjams, elektoratui. Pažymėtina, kad net ir Seimo nario pareiga (nekalbant jau apie jo padėjėjo pareigas) yra bendrauti su elektoratu. O tie klausimai būna įvairiausio pobūdžio. Man dirbus Seimo nario Ryto Kupčinsko padėjėja/sekretore, aš tą darbą vykdžiau būtent šio Seimo nario rinkiminėje apygardoje, t.y. aš dažniausiai būdavau ir turėjau būti būtent Kaune, o ne pačiame Seime. Ir tokiu būdu man dirbus, man teko domėtis daugybe įvairių klausimų, Kauno regiono gyventojams aktualių problemų: dėl gatvių remonto; dėl potvynių, nuošliaužų padarinių; dėl nuosavybės teisių atkūrimo Lietuvos Respublikos piliečiams į išlikusį nekilnojamąjį turtą; ir t.t.
Sprendžiant tokius įvairius visuomenei, rinkėjams aktualius klausimus teko susidurti net ir su teisėsaugos institucijomis, pareigūnais. Pamenu atvejį, jog į mane kreipėsi nepilnamečiai vaikai, kurie Nemuno krantinėje buvo užrašę žodį „Tiesos“ (ar pan.) – buvo išravėję atitinkamai krantinėje piktožoles, po ko jie buvo sulaikyti policijos. Man po to jų kreipimosi teko vykti aiškintis į pačią policiją, po ko tie vaikai buvo paleisti, kaip nekalti. Tokiu būdu, jeigu būtų buvę atvirkščiai, t.y. jeigu tie vaikai būtų buvę pripažinti, sakykime, padarę nusikaltimą, tai pagal dabartinę prokuratūros logiką šioje byloje, man, besidomėjusiai tų nepilnamečių asmenų likimu, būtų gal taip pat pareikšti kokie nors kaltinimai?!
Tame tarpe jeigu aš savo laiku atskirose iš institucijų ir pasiteiravau apie mažametės Deimantės Kedytės perdavimo iš jos globėjų motinai aplinkybes, niekaip nereiškia, kad aš „rinkau informaciją“ ar elgiausi kuo nors neteisėtai, ar juo labiau, padariau kokį nusikaltimą. Dar kartą akcentuoju, jog aš, kaip aktyvi mūsų valstybės pilietė, save laikanti šios valstybės patriote, tikrai nebuvau abejinga minėtosios mergaitės Deimantės Kedytės likimu, be to baiminausi, kad šio vaiko teisės nebūtų pažeistos. Beje, bylos medžiagoje taip pat nėra įrodymų, kad aš būčiau būtent „rinkusi informaciją apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ir sprendimus, susijusius su mažametės D. Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai L. Stankūnaitei“ (nors teisėtais būdais gauti ar rinkti bet kokią informaciją, gal išskyrus tik įstatymo nustatyta tvarka įslaptintą informaciją, ir nėra joks nusikaltimas).
Toliau sekant kaltinimo teiginiais pažymėtina, jog tam, kad gauti kokią nors informaciją apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ir sprendimus, susijusius su mažametės D. Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai L. Stankūnaitei, man nereikėjo naudotis Seimo nario padėjėjos sekretorės tarnybine padėtimi bei pažintimis. Kas liečia aplamai Seimo nario padėjėjo tarnybinę padėtį, nurodomą kaltinime, man visiškai neaišku, kuo pastaroji man pareikšto kaltinimo kontekste yra susijusi su viešais, neįslaptintais Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Kauno miesto savivaldybės administracijos, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmais ir sprendimais, susijusiais su mažametės D. Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai L. Stankūnaitei. Šioje dalyje pažymėtina, kad pagrindiniame mūsų valstybės įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – nurodyta, kad tą Konstituciją lietuvių tauta paskelbė, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Taip buvo įtvirtinti mūsų valstybės atvirumo ir teisėtumo principai. O tai reiškia, kad negali būti bandoma gauti tik tuos duomenis, kurie pagal įstatymuose nustatytą tvarką konkrečiuose norminiuose aktuose būtų nustatyti, kaip slapti bei skirti tik tam tikram apibrėžtam žmonių ratui. Man niekada nebuvo žinoma apie tai, kad kurie nors „valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmai ar sprendimai, susiję su mažametės D. Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai L. Stankūnaitei“ būtų buvę slapti, įslaptinti ir tokiu būdu skirti tik apibrėžtam asmenų ratui. Pažymėtina, kad ir prokurorė nei kaltinamajame akte, jei patikslintame kaltinime nenurodo, jog man būtų inkriminuojamas informacijos rinkimas apie kokius nors slaptus, įslaptintus „valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ar sprendimus, susijusius su mažametės D. Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai L. Stankūnaitei“. Baigus aptarti kaltinimo įžanginę dalį pažymėtina, kad ir prokurorė kaltinamajame akte, man pareikštame patikslintame kaltinime nieko nenurodo apie tai, kuo gi pasireiškia tame kaltinime deklaruojamas „neteisėtas informacijos rinkimas“. Prokurorė nepagrįstai ir sutirštinant spalvas teigdama buvus „informacijos rinkimą“, pastarąjį dar ir deklaratyviai įvardija „neteisėtu“. Nors ir nebūdama teisininke, tačiau manau, jog įvertinus kurį nors žmogaus veiksmą „neteisėtu“, turi būti nurodoma, o kokį gi įstatymą ar kitą norminį aktą tokiu atveju tas žmogus pažeidė. Dabar gi, esant tokiam neaiškiam kaltinimui, man ir objektyviai yra nelengva pateikti savus kontraargumentus.
Visos pastarosios aplinkybės liečia ir man inkriminuojamo kaltinimo dalį, kurioje esu kaltinama „perdavusi surinktą informaciją asmeniui N. V. , kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas, ir A. Skučienei“. Nors aš iš tiesų pažinojau A. Skučienę, buvau su ja bendravusi, tame tarpe ir kaltinime nurodomame laikotarpyje, be to ir apie jos giminaitės Deimantės Kedytės perdavimą vykdant teismo sprendimus, tačiau praėjus dabar daug laiko nuo kaltinime nurodomo laikotarpio man sunku pasakyti, ką konkrečiai buvau kalbėjusi su tuo asmeniu. Antra vertus, jeigu minėtame laikotarpyje aš ir kalbėjau su A. Skučiene apie „valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ar sprendimus, susijusius su mažametės D. Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai L. Stankūnaitei“, tai nėra absoliučiai jokio pagrindo tą kalbėjimą įvardinti neteisėtu ar juo labiau – nusikalstamu. Tai yra, dar kartą akcentuoju, jog nei mūsų valstybės aukščiausiasis pareigūnas – Lietuvos Respublikos Prezidentas, nei aukščiausioji renkamoji mūsų valstybės institucija – Lietuvos Respublikos Seimas, nei Lietuvos Respublikos vyriausybė ar kuri kita Lietuvos Respublikos institucija ar kuris nors kompetentingas valstybės tarnautojas nei kaltinime nurodomame laikotarpyje, nei iki tol ar net po to niekaip nenurodė, kad gauti kurią nors informaciją apie „valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ar sprendimus, susijusius su mažametės D. Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai L. Stankūnaitei“ ar tokią informaciją perduoti dar ir kitiems asmenims būtų kuo nors neteisėta ar net ir nusikalstama. Nuo pat 2009 m., kuomet prasidėjo taip vadinamieji Garliavos įvykiai, tame tarpe ir tais 2012 m., žiniasklaidoje mirgėte mirgėjo svarstymai apie Garliavos įvykius, o tuo pačiu ir apie mažametės Deimantės Kedytės perdavimą iš jos globėjų jos motinai. Tais klausimais diskutavo dažnas Lietuvos gyventojas, tame tarpe ir valstybės tarnautojai dažnai duodavo įvairius interviu žiniasklaidai. Tačiau neteko girdėti, kad kas nors apart manęs būtų traukiamas atsakomybėn, juo labiau, baudžiamojon atsakomybėn, apie pasidomėjimą ar už kalbas apie „valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ar sprendimus, susijusius su mažametės D. Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos pie tuos klausimus pasidalijime, tai informacijai nebuvus teisiškai įslaptintai, ir negali būti nieko nusikalstama ar neteisėta. Priešingu atveju, būtų pažeisti atviros ir teisinės valstybės principai.
Kaltinime dar minima, kad aš esą nusikalstamai perdaviau surinktą informaciją asmeniui N. V. , kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas. Kaip minėjau, šioje dalyje kaltinimas man taip pat neaiškus. Jeigu šioje dalyje turima omenyje tuometinė Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė, tuomet man dar labiau neaišku, kodėl aš negalėjau kalbėtis su ta apygardos teismo teisėja, kuria tuo metu pasitikėjo net mūsų valstybės vadovė, Prezidentė, atsakinga už valstybės teisėjų korpusą. Juk teisėja Neringa Venckienė iš esmės visame man kaltinime nurodytame laikotarpyje (2012-03-23 – 2012-07-17 d. d.) dirbo, nagrinėjo konkrečias bylas, ji nebuvo kaip nors atšaukta Prezidentės. Ir iš oficialių duomenų matyti, kad tik 2012-07-02 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė pasirašė dekretą, kuriuo patenkino Neringos Venckienės prašymą dėl pastarosios atleidimo iš teisėjos pareigų.
Man kaltinime inkriminuojama, kad nuo 2012-03-30 d. iki 2012-05-07 d. (tai yra, beveik pusantro mėnesio laikotarpyje) aš dvylika kartų esą nusikalstamai kalbėjau su Audrone Skučiene (bei kartą su Neringa Venckiene). Kaip suprantu iš kaltinamojo akto, ta kaltinimo konkretika grindžiama Audronės Skučienės telefoninių pokalbių slapto pasiklausymo ir fiksavimo duomenimis. Kaip jau minėjau, praėjus nuo kaltinime nurodomo laikotarpio daug laiko man, gimusiai 1941 m. bei esančiai jau silpnos sveikatos, yra nelengva, o iš esmės ir neįmanoma prisiminti, kada, su kuo, apie ką ir kaip konkrečiai (kokiais žodžiais) aš tuo metu kalbėjausi telefonu. Net ir tuo atveju, jeigu byloje teisingai, o be to ir neiškraipant pateikiami duomenys apie tuos mano pokalbius su Audrone Skučiene, savo veiksmuose nematau jokio teisės pažeidimo, nekalbant jau apie nusikaltimus.
Bus daugiau.