Parengė Eglė Gatelytė | DELFI.lt
Amerikietis Robertas Kaplanas, vienas ryškiausių mūsų dienų geostrategų, daugelio knygų autorius, Vokietijos dienraščiui „Die Welt“ neseniai duotame interviu samprotauja apie koronaviruso pasekmes pasauliui, apie Europos santykį su Rusija bei JAV vaidmenį kontinento saugumui, apie Europos Sąjungą ir sveiką nacionalizmą.
Dar 1994 m. rašytame straipsnyje „Artėjanti anarchija“ šis geopolitologas piešė niūrų 21-ojo amžiaus vaizdą, – kitaip, nei didžiuma anuomet viltingai nusiteikusių intelektualų. R. Kaplanas, su turisto kuprine ant pečių traukiniais, sunkvežimiais ir taksi apkeliavęs Vakarų Afriką, Egiptą, Iraną, Indijos subkontinentą, diagnozavo: mūsų laukia pasaulinio masto civilizacijos irimas.
„Auganti populiacija, dirvožemio erozija ir su tuo susijusi migracija reiškia, kad ateityje nebeįstengsime kontroliuoti epidemijų plitimo“, – sakė jis.
Be to, aiškius konfliktus tarp nacionalinių valstybių pakeis anarchiška „kultūrinių“ bei religinių konfliktų gausa. Geostrategas jau tada globaliajai Šiaurei prognozavo, kad ją nepalankiai veiks ne tik iš pietų sklindanti anarchija, bet ir įtampos, sąlygotos vidinio kultūrinio Šiaurės valstybių heterogeniškumo.
Koronaviruso krizė – cezūra tarp globalizacijos 1.0 ir globalizacijos 2.0
Istorijos eiga R. Kaplano prognozes, deja, patvirtino. Skeptišku žvilgsniu jis sekė ir pastarųjų dešimtmečių globalizacijos procesus.
„Penkis kartus buvau Davose. Ten pasiduodama iliuzijai, neva tai būtų įmanoma projektuoti realybę iš aukščiau. Iš tikro pasaulio niekas nevaldo. Elitai prarado kontrolę. Be imperijų ir nykstant Amerikos vadovautai pokario tvarkai, pamažu artėjame prie anarchinės, postimperinės realybės“, – pastebėjo jis 2016 m. vasarį Vokietijos dienraščiui „Die Welt“ duotame interviu.
Dabar, įvertindamas pandemijos pasekmes, tam pačiam dienraščiui R. Kaplanas sakė: „Man ji (pandemija – red.) reiškia istorinę cezūrą tarp globalizacijos 1.0 ir globalizacijos 2.0. Pirmoji globalizacija buvo optimistinis pasakojimas: laisva prekyba, demokratija, augantis vidurinysis sluoksnis, besivienijantis pasaulis ir globalaus elito formavimasis. O štai antrosios globalizacijos tonas – pesimistinis: protekcionizmas, vidurinįjį sluoksnį apėmusi baimė, autoritarizmas pasaulyje, kuris dėl stiprėjančios supervalstybių konkurencijos tapo itin trapus. Koronavirusas yra skiriamasis veiksnys: Jungtinėse Valstijose, Europoje ir santykiuose tarp didžiųjų valstybių“.
Paklaustas, ar Kinija netaps pandemijos krizės laimėtoja, R. Kaplanas svarstė: „Kiniją, JAV ir Rusiją koronavirusas susilpnino, bet tik santykinai. Kinija galėtų atsigauti greičiausiai, valstybinis jos kapitalizmas yra dinamiškas, be to, pasirengęs supirkti išsivysčiusio pasaulio firmas. Kinijos „šilko kelio“ iniciatyvą galima laikyti problemiška, tačiau ji bent jau yra bendros strategijos dalis. O štai Jungtinės Valstijos, priešingai, valdant Trumpui neturi jokių įkvepiančių idėjų šalies galiai išlaikyti.“
Šekspyriška figūra Donaldas Trumpas
Per pastaruosius ketverius metus Amerikos reputacija smuko, amerikiečiai prarado pasaulio lyderių vaidmenį. Kaip vienas asmuo galėjo pridaryti tiek žalos? R. Kaplano įsitikinimu, istoriją įsuka du dalykai: didžiulės jėgos bei galios ir šekspyriška drama, kylanti iš individų. Pasak jo, „Trumpas ir yra pastarasis atvejis: matome, kaip pavienis asmuo, net ir neturėdamas supratimo apie istoriją, gali būti istorinė figūra.“
Ir tai neturėtų stebinti: „Pavieniai asmenys, tokie kaip Trumpas, sutelkia savyje milžiniškas viršasmenines jėgas, kurios jį tiesiog katapultuoja į valdžią. Trumpo įkūnijama Amerika yra toji, į kurią globalieji elitai niekad nėra įkėlę kojos“. Ir nors Amerika nėra D. Trumpas, kaip Rusija nėra Vladimiras Putinas ar Kinija – Xi Jinpingas, tačiau visi trys, pasak R. Kaplano, yra „prototipiški šių visuomenių dabartinėje jų būklėje reprezentantai. Amerika yra šalis, kupina didžiulio priešiškumo ekonominiam elitui, Kinija – aršiausio nacionalizmo ir pasididžiavimo. O Rusija? Tai cinizmo ir kankinančio chaoso šalis.“
Jau Barackas Obama davė Vladimirui Putinui signalą: amerikiečiai traukiasi
Visai neseniai D. Trumpas oficialiai patvirtino planą iš Vokietijos išvesti 9,5 tūkst. amerikiečių karių. Tačiau šis procesas prasidėjo kur kas anksčiau.
„Prezidentas Obama 2012 m. išvedė iš Europos 7 tūkst. karių. Ir padarė tai jau po Rusijos invazijos į Gruziją!“ – su neslepiama kritika įvertino R. Kaplanas 2016 m. šveicarų dienraščiui „Neue Züricher Zeitung“ duotame interviu.
„Vladimirui Putinui tai buvo signalas: amerikiečiai yra traukimosi fazėje. Dabar jis turės daugiau veikimo laisvės, – komentavo tada geopolitologas, atsakydamas į grynai teorinį šveicarų klausimą, kas nutiktų, Rusijai užpuolus Baltijos valstybes.
„Kalbant apie Baltijos valstybes, reikia skirti tarp Lietuvos ir kitų dviejų. Lietuvą užimti nėra taip paprasta. Ji – per didelė ir per arti Lenkijos. Invazija į Lenkiją tuoj pat sukeltų didesnį karą. Tačiau Estija ir Latvija yra pažeidžiamos. Rusai galėtų į jas įsiveržti ir laukti, kol Vakarai eskaluos. Šio pavojaus esama jau dabar“, – svarstė
2016 m. R. Kaplanas, skeptiškai vertinantis laipsnišką karinį Amerikos traukimąsi iš Europos ir primindamas: „Rusijos grėsmė išlieka ir toliau.“ „Pasakysiu Jums savo nuomonę: mums reikia daugiau, o ne mažiau amerikiečių karinių pajėgų Vidurio bei Rytų Europoje. Tik taip galėsim sustiprinti savo derybines pozicijas su rusais“, – sakė R. Kaplanas. Taika, pasak R. Kaplano – tai laikinas konfliktų nebuvimas. „Konfliktų kyla visada. Tikslas yra išlaikyti juos žemiau tam tikro slenksčio ir išvengti tarpvalstybinių karų. Europos elito mąstymo klaida pastaraisiais dešimtmečiais buvo manyti, kad konfliktai kaipo tokie yra nenatūralūs ir kad pasaulį gali valdyti Apšvietos principai, konkrečiu atveju – gerovės valstybė plius bendra valiuta“, – kalbėjo R. Kaplanas.
Sunku po vienu ES stogu suvienyti tokias skirtingas valstybes
O ir šios vasaros interviu R. Kaplanas negailėjo kritikos Europos intelektualams, kurie, anot dienraščio „Die Welt“, į Europos Sąjungą žvelgia tiesiog su romantiniu užsidegimu, – nors juk Bendrijai toli iki vieningos supergalybės struktūros, o nacionalinė valstybė tebėra geriausiai pažįstama ir kultūriškai priimtiniausia išraiškos forma.
Savo geopolitines įžvalgas ir skeptišką požiūrį į galimybę po vienu ES stogu suvienyti tokias skirtingas šalis R. Kaplanas grindžia tų šalių geografija bei skirtingais jų istorinės raidos modeliais.
„Yra ne ši viena Europa, bet kelios Europos, vis dar nepraradusios savo reikšmės: Karolingų (Europos Sąjunga), Prūsijos (Vokietija, valdoma iš Berlyno), Habsburgų (Višegrado šalys), savo reikšmės vis dar neprarado senoji Bizantija ir turkų dominuoti Balkanai. Tai, kad Graikija, Bizantijos ir Turkijos despotizmo kūdikis, tapo pirmuoju Europos išbandymu, nėra atsitiktinumas“, – pastėbėjo R. Kaplanas 2013 m., kalbėdamas apie Graikijos skolų krizę.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.