Šiandien, birželio 14-ąją, Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną, rytoj, birželio 15-ąją, – Okupacijos ir Genocido dieną.
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940–1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje (Vien per pirmuosius vežimus 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo ištremta per 30 tūkst. žmonių.).
Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato.
Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
Kviečiame prisiminti ir pagerbti visas sovietinio genocido ir teroro aukas ir sukalbėti už jas šią Sibiro Madonos litaniją.
Kyrie eleison!
Christe eleison! Kyrie eleison!
Kristau, išgirsk mus. Kristau, išklausyk mus.
Tėve, Dangaus Dieve – pasigailėk mūsų.
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve – pasigailėk mūsų.
Šventoji Dvasia, Dieve – pasigailėk mūsų.
Šventoji Trejybe, vienas Dieve – pasigailėk mūsų.
Šventasis Kazimierai, Lietuvos globėjau – melskis už mus.
Šventasis Jurgi, Lietuvos ir karžygių globėjau – melskis už mus.
Palaimintasis Jurgi Matulaiti, blogį gerumu nugalėti mokęs Vilniaus arkivyskupe –
melskis už mus.
Švenčiausioji Mergele Marija, savo pasirodymu Šiluvoje mūsų šalį palaiminusi –
Globok mūsų tautą ir žemę,
Švenčiausioji Mergele Marija, kurią savo Karaliene ir Motina vadiname –
Globok mūsų tautą ir žemę,
Švenčiausioji Mergele Marija, kurios žeme savąją šalį vadiname –
Globok mūsų tautą ir žemę,
Švenčiausioji Mergele Sopulingoji, savo Sūnaus kančias ir mirtį regėjusi –
Globok mūsų tautą ir žemę,
Švenčiausioji Mergele Globėja, Lietuvos sūnus ir dukteris kančių keliais lydėjusi –
Globok mūsų tautą ir žemę,
Švenčiausioji Mergele Gailestingoji, mūsų tautiečius amžino įšalo žemėje guodusi –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę Lietuvos sūnų ir dukrų, už šalies nepriklausomybę miškuose galvas suguldžiusių –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę Lietuvos sūnų ir dukrų, bažnyčių šventoriuose ir turgų aikštėse paniekai išguldytųjų –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę Lietuvos sūnų ir dukrų, savo motinų akivaizdoje nužudytųjų –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę Lietuvos sūnų ir dukrų, NKVD rūsiuose, kalėjimuose ir lageriuose negyvai užkankintųjų –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę Lietuvos sūnų ir dukrų, pakelėse ir miškeliuose sušaudytų –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę Lietuvos sūnų ir dukrų, gyvuliniuose vagonuose pakeliui į tremtį užtroškusiųjų –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę Lietuvos sūnų ir dukrų, nuo šalčio ir bado atšiaurioje tremtyje mirusių –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę Lietuvos moterų ir mergaičių, okupantų išniekintųjų –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę Lietuvos žmonių, okupantų dvasiškai ir fiziškai suluošintųjų –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę Lietuvos vaikų, okupantų našlaičiais, benamiais ir beglobiais paverstųjų –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę Lietuvos žmonių, dėl tikėjimo ir Tėvynės Rusijos, Komijos, Jakutijos, Mordovijos, Baškirijos, Buriat-Mongolijos, Udmurtijos, Karelijos, Totorijos, Čiuvašijos, Kazachijos, Ukrainos, Mongolijos, Uzbekijos, Kirkizijos, Gruzijos, Tadžikijos, Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos kalėjimuose, lageriuose ir tremties vietose kentėjusiųjų –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę Romo Kalantos, 1972-aisiais Kauno Laisvės alėjoje gyvu laisvės fakelu virtusio –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę keturiolikos Lietuvos laisvės gynėjų, 1991 metų sausio 13-ąją Vilniuje prie televizijos bokšto žuvusių –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę lietuvių tautos, penkias dešimtis metų okupacijos retežius dėvėjusios –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę,
Per kankinystę lietuvių tautos, sodybų pelenų, sandėliais paverstų bažnyčių, uždraustų švenčių ir knygų, nutildytų giesmių ir maldų, užgniaužtų ašarų ir atodūsių paliudytą –
Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę.
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, atleisk mums Viešpatie,
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, išklausyk mus, Viešpatie,
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.
Sibiro Madona – Korbiko Švenčiausioji Mergele Marija – užtark mus pas Dievą, globok mūsų tremtinius, sugrįžusius ir likusius Sibiro žemėje, o mums, besidžiaugiantiems laisve, padėk branginti savo lietuviškas ir krikščioniškas šaknis.
Prašome Tavęs vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Skulptūra, dar vadinama Sibiro Madonos vardu, buvo parvežta iš Krasnojarsko krašto, Korbiko gyvenvietės kapinaičių. Lietuviški kryžiai Korbiko kapinėse liudija, jog tai – viena iš daugelio lietuvių tremties vietų. Apie 1955-uosius šiose kapinėse pastatytą Švč. Mergelės Marijos skulptūrą išdrožė tremtinys Jonas Maldutis. Prie jos įvairiomis progomis melstis būrėsi lietuviai tremtiniai, ji traukė ir čia gyvenusius vietinius. Korbiko Madonos skulptūra į Lietuvą buvo pargabenta 2010 m., kai lietuvių tremtinių kapines tvarkančių ekspedicijų dalyviai pastebėjo, kad skulptūros būklė sparčiai blogėja. 2018 m. ji perkelta į Vilniaus Arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčią.
Rimvydas Stankevičius apie tai, kaip radosi Sibiro Madonos litanija
Jokiu būdu nesijaučiu Sibiro Madonos litanijos autoriumi – nieko joje pats nesukūriau. Litanijos, maldos – apskritai nėra kūryba. Saviraiška – taip. Tačiau ne vieno konkretaus žmogaus, o tikinčiųjų bendruomenės, tautos saviraiška. Ši Sibiro Madonos litanija, mano giliu įsitikinimu, yra lietuvių tautos ir Dievo, Švenčiausios Mergelės Marijos reikalai. Taigi, kas yra tas litaniją užrašęs asmuo, jo vardas ir pavardė – šiuo atveju – visiškai nesvarbu. Svarbu tik tai, kad esu lietuvis – prigimtinis tautos, kurios istorija, žaizdos ir tikėjimas šia litanija liudijami, atstovas.
Mano pagrindinė ir vienintelė užduotis, šią litaniją rašant, buvo nevirsti slenksčiu tarp kalbančiojo ir adresato, „nesipainioti po kojomis“, nesutrukdyti, nekišti čia savo ego, nepridėti nieko nuo savęs, pabūti tiesiog rašymo priemone. Tai ir padariau. Kaip kad būtų padaręs kiekvienas iš mūsų.
Visi žinome, kad Dievas savo darbams neieško vertųjų. Atvirkščiai – dažniausiai pasirenka nevertuosius. Taip nutiko ir šiuo atveju. Niekada nebūčiau išdrįsęs rašyti litanijos savo intencija. Tiesiog vieną dieną sulaukiau Gintauto Bukausko, ligtol nepažinoto žmogaus (o, kaip abiems vėliau paaiškėjo – tolimo mano giminaičio) telefono skambučio. Jis, prisistatęs mano žemiečiu (kilęs iš Kloninių Mijaugonių kaimo, o mano mama – iš dabar jau nebeegzistuojančių Kalninių Mijaugonių), papasakojo apie Jono Maldučio tremtyje, Krasnojarsko krašte sukurtą Sibiro Madonos skulptūrą, apie tai, kad jo bičiulis Antanas Sadeckas rašo apie šią skulptūrą knygą, ir tiesiai paklausė, ar negalėčiau parašyti Sibiro Madonos litanijos, idant tikintieji galėtų ja garbinti Švenčiausiąją Mergelę Mariją.
Suglumau. Nedrįsau sutikti, nedrįsau ir atsisakyti. Pažadėjau jam nueiti į Vilniaus Arkikatedros Tremtinių koplyčią pasimelsti ir pačios Sibiro Madonos apie tai pasiteirauti. Gerbiamas Gintautas elektroniniu paštu man atsiuntė pluoštą informacijos apie šią Jono Maldučio skulptūrą, apie jos kelionę į Lietuvą, taip pat statistikos su lietuvių tremtinių pavardėmis, jų kalinimo lagerių bei tremties vietomis, nuotraukų iš Korbiko kapinių su šia skulptūra, apsupta lietuvių tremtinių, nuotrauką, kurioje prie Sibiro Madonos skulptūros (jau Vilniaus Arkikatedroje) suklupęs meldžiasi Popiežius Pranciškus, ir netgi poeto Adomo Mickevičiaus rašytą Piligrimų litaniją, kaip litanijos pavyzdį ir kaip padrąsinimą, kad nebūsiu išsišokėlis – kad poetai tai turi daryti ir nuo seno tai daro.
Visa tai perskaitęs, nuėjau į Katedrą, pasimeldžiau prie Sibiro Madonos, liesdamas skulptūrą delnu, o grįždamas namo supratau, kad užbaigtą litaniją savyje jau turiu, beliko tik sėsti ir ją užrašyti.