Tą dieną prie Kremliaus sienos Raudonojoje aikštėje, demonstruojantys Rusijos militarinę galią, marširuoja kariniai daliniai, o mes savo ruožtu minime Europos dieną, kuri ilgą laiką buvo nusakoma kaip žemyno taikos ir vienybės paminėjimo šventė. Tačiau šiandien Europos idėjos prisiminimo šventė įgyja solidarumo su Ukraina datos paminėjimo prasmę, nes Europos likimas žūtbūtinai sprendžiasi Ukrainos frontuose, bandant atmušti Putino ordų puolimą. Taigi Gegužės 9-oji iš abiejų pusių jau nėra labai taiki proga kažką švęsti, šiandien tai greičiausiai yra sumišusios prasmės didžiausiojo ambivalentiškumo data laike, krauju išrasojusi atžyma kalendoriuje.
Prisipažinsiu, kad nesuprantu, kaip šiandien normalių refleksų žmonės dar galėtų puoselėti kažkokį išsigalvotą neutralumą didžiajame kare už Europą, tarkime, raukydamiesi dėl to, jog Lietuvos aikštes užtvindė Ukrainos vėliavų jūra, būtų tokių šaltų nervų (?), jog sugebėtų atsilaikyti netapęs prisiekusiu ukrainofilu. Neabejoju, kad išreiškę savo pasidygėjimą Ukrainos vėliava, retkarčiais išdidžiai plazdančios šalia lietuviškos trispalvės, vadinamojo Šeimų maršo organizatoriai patys save diskvalifikavo iš žaidimo, iš esmės susinaikino kaip judėjimas politine to žodžio reikšme. Gaila ne jų, o nuo žemės pakeltos, o po to neatleistinai kvailai prarastos, jeigu ne subjaurotos idėjos apie nelygstamą šeimos vertę. Vis tik, prašau, nesupainiokite: prisipažindamas, kad esu ukrainofilas, drauge netvirtinu, jog būčiau kažkoks ugrofinas.
Tikriausiai jau esu kažkur, siauresniame ar platesniame bičiulių ratelyje, prasitaręs, kad dėl ugrofinų kartą atsitiko toks nesusipratimas. Sovietmečiu buvau išsiųstas kelti kvalifikaciją į tuometį Leningradą, o čia apgyvendintas bendrabutyje viename kambaryje su mordvių tautybės kolega, vardu Volodia (galimas daiktas, anas per pusę buvo mordvis, per pusę rusas), kuris labai didžiavosi, kad mordviai, kaip ir labiau skaitlingi suomiai, priklauso tai pačiai ugrofinų kalbų tautų grupei. Kita vertus, grįžęs vieną savaitgalį namo, į Lietuvą, Gintaro Beresnevičiaus buvau paprotintas, kad, verčiant iš kažkokios ugrofinų kalbų prokalbės, mordvis reiškia žmogėdra. Velnias mane tada timptelėjo už liežuvio, kad šitokią tapatybės įvardijimo traktuotę perpasakojau savo naujajam bičiuliui, mordvių tautybės kolegai, – dabar labai apgailestauju dėl tokio jaunatviškai paiko paatviravimo.
Čia, žinoma, visko galima prisigalvoti, tačiau vis tik manau, kad mano tuometis kambariokas buvo tikrai ne Volodia Putinas, tarkime, įkvėptas žmogėdros pasijai lietuvių mitologo etimologinių paaiškinimų.
Kalbant labiau į temą, privalau pasakyti, kad visi mano sutikti ukrainiečiai, pradedant minėta išvyka į miestą prie Nevos, buvo nepaprastai padorūs ir garbingi žmonės, tikra likimo dovana.
Kas be ko, trys ar keturi pažįstami, tai ne visa tauta, tačiau taip susiklostė likimas, kad dabar ukrainiečiai kaip tauta mūro siena stoja ne tik už savo laisvę, bet ir už tikrosios Europos išlikimą, žmogaus esmės išsaugojimą. Kad ir kaip žiūrėtume, Ukrainos užpuolimas atidengė tikrąjį žvėries veidą, kai pasimatė krauju varvantys pabaisos žabtai, pradėjome daugiau nutuokti apie iškrypėliškus jo refleksai. Taigi nėra jokių iliuzijų ir dėl to, kad, paaukojus Ukrainą, iš pačios Europos liktų kažkas daugiau nei tik vardo nominalas ir drumstas legendos atminimas.
Po universiteto pirmojo kurso baigimo Istorijos fakultete vasarą praleidau etnografinėje praktikoje kelionėse po kaimus, renkant senų žmonių liudijimus. Mano pasirinkta tema buvo apie bites, o bičiulis, truputėlį bodėjęsis etnologinių duomenų kaupimo entuziazmu, pasirinko netipinę, tarsi ir labiau šiuolaikinę temą apie karo nusikaltimus, vokiečių okupantų žvėriškumas. Pats girdėjau savo ausimis, kad klausinėjami senoliai jokių vokiečių okupantų nusikaltimų prieš civilius gyventojus negalėjo prisiminti, tačiau labai gyrė vokiečių kariuomenę dėl higienos įpročių, dėl to, kad užėję vokiečių kariniai daliniai visų pirma išsikasdavo tualetus, kai savo ruožtu sovietinės armijos įžengimas į kaimus lemdavo visų pašalių apdergimą, neva po jų apsilankymo ne labai kvapnūs tortai pasilikdavo net ant stalų.
Tai dabar prisimindamas, toli gražu nenoriu pateisinti hitlerininkų nusikaltimų, – Holokausto nusikaltimai yra tokie kraupūs ir pasibaisėtini, kad čia kalbėti kažką apie higienos įpročius yra tarsi ne tik pernelyg smulkmeniška, bet ir šventvagiška. Vis tik priminsiu, kad ne vokiečių kariuomenė, ne Vermachtas tokias taikių gyventojų žudynes vykdė, kai savo ruoštu vokiečių moteris masiškai prievartavo, sadistiškai nukankindavo, taikius gyventojus žudė greičiau net ne komisarai, bet rusų liaudies (kas be ko, teisingiau būtų sakyti, ne rusų, be sovietų) kario uniforma aprengtos masės, pakilusios iki savo liaudinio lygio idėjos įsisąmoninimo.
Kai kartas nuo karto mums tenka susidurti su tokiu nešvankiu fenomenu kaip šrioderizmas, nesugalvoju jokio kito migloto paaiškinimo, kaip tokį, jog šrioderiai yra rusų (sovietų) liaudies kariuomenės atstovų žiaurių išprievartavimų Vokietijos žemėse palikimas, vokiečių moterų skausmo liudijimas, pasiekęs mūsų dienas.