Vatikano radijas
Sausio viduryje Albertos apskrities Kanadoje katalikiškos mokyklos susidūrė su staigmena – gairėmis apie „skirtingas lytines orientacijas, tapatybes ir išraiškas gerbiančios mokymosi aplinkos kūrimą“. Jos parengtos prieš gerą pusmetį rinkimus laimėjusios kairiosios NDP partijos iniciatyva, be deramų konsultacijų. Albertos provincijoje yra per 400 katalikiškų mokyklų, kurias lanko per 160 000 mokinių.
Šios gairės yra išgryninta „gender“ ideologijos išraiška. Atitinkamai joje skelbiamas radikalaus individualizmo principas, jog „susitapatinimas (self-identification) yra vienintelis individo lytinės orientacijos, tapatybės ar išraiškos matas“. Panašiai yra rekomenduojama mokyklos blankuose ar laiškuose atsisakyti „tėvas“, „motina“, „jis“ ar „ji“, o vietoj jų naudoti labiau „neutralias“ ir „nedalijančias“ kalbos formas. Tačiau nepatikslinama, kokiu būdu garantuojama pagarba visoms „tapatybėms“, kai patariama tėvo ar motinos nevadinti „tėvu“ ar „motina“. Greta įrašytas punktas nurodo, jog mokyklos personalas neturėtų tėvams pranešti apie pastebėtus jų vaiko polinkius, negavus paties vaiko „tiesioginio leidimo“. Mokyklos raginamos remti „gėjų asociacijų“ steigimą, kad šios padėtų tokių polinkių mokiniams save išreikšti, jaustis gerai ir saugiai.
To, kaip deklaruojama, siekiama ir pačiomis gairėmis – „svetingos, rūpestingos, pagarbios ir saugios mokymosi aplinkos, kuri remtų skirtingumą ir maitintų priklausymo jausmą bei teigiamą savęs vertinimą“.
Šios gairės jau sulaukė dešimčių reakcijų iš katalikiškų mokyklų, apžvalgininkų ar vyskupų. Visose primenama besąlygiška pagarba ir asmens orumo pripažinimas, nepriklausomai nuo lytinės orientacijos, nes visi yra Dievo vaikai. Visiškai pritariama, kad, pavyzdžiui, homoseksualių potraukių mokinys neturi būti patyčių auka ir kad katalikiškos mokyklos savo statutais ir savo ugdytojų elgesio normomis turi stengtis tai užtikrinti.
Tačiau daugelyje reakcijų nesutinkama dėl šiurkštaus „gender“ ideologijos skleidimo, kuris visiškai ignoruoja katalikiškų mokyklų tapatybę, tiksliau sakant, ši ideologija siekia savimi pakeisti katalikišką ugdymą. Daug Albertos katalikiškų mokyklų siekė atrasti pusiausvyrą tarp pagarbos ir jautrumo homoseksualių ar transeksualių polinkių jaunuoliams ir tuo pat metu išlaikyti biblinį bei krikščioniškąjį mokymą apie tai, kad Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį. Kūnas ir kūno lytiškumas yra Dievo duotos dovanos, bet Kūrėjas taip pat sako, kad jos naudotinos tam tikru būdu. Tačiau „gender“ ideologijai to maža. Nors oficialiuose dokumentuose tai tiesiai nesakoma, tačiau kai kurie aktyvistai tvirtina, kad leisti katalikiškai doktrinai gyvuoti yra maitinti diskriminaciją, prieš kurią jie ir kovoja.
Tačiau ar „gender“ ideologijos įsigalėjimas ir kitų alternatyvų nutildymas yra demokratijos idealų įgyvendinimas? Kalgario vyskupas Frederick Henry mano, kad greičiau priešingai, kaip išraiškingai byloja jo viešo laiško antraštė „totalitarizmas Albertoje“. Minėtosios gairės, anot jo, yra į vieną monolitinę ideologiją susijungusių „reliatyvizmo pamišimo“ ir „valdžios pamišimo“ rezultatas. Paradoksalu: vardan pagarbos skirtingumui yra nutildomi visi kitokie balsai, nors būtent jie ir įkūnija skirtingumą: šia prasme valdžia tapęs reliatyvizmas yra totalitarinė doktrina.
Edmontono arkivyskupas Richard Smith pabrėžia, kad katalikiškos mokyklos jau laikosi dėmesingumo, jautrumo, pagarbos principų. To prašyti yra teisinga ir tai suderinama su krikščioniška doktrina. Tačiau neprotinga yra reikalauti, kad katalikiškos mokyklos besąlygiškai priimtų individualaus „susitapatinimo“ principą, ignoruodamos katalikų mokymą apie vyro ir moters vietą Dievo plane, apie tai, kad tėvai, o ne mokyklos yra pirmieji savo vaikų ugdytojai. Edmontomo arkivyskupijoje, anot jo, 85 000 vaikų tėvai nusprendė siųsti savo vaikus į katalikiškas mokyklas, „visiškai suprasdami, kad būtent katalikų tikėjimas ir moralė bus jų ugdymo dalis “. Ir jei tikrai vertiname skirtingumą, turėtume vertinti ir ginti katalikiškų mokyklų vaidmenį.
Saint Paul vyskupas Paul Terrio rašo, jog apsisprendimo principas, be jokios abejonės, yra labai svarbus, tačiau pareiškimas, kad jis „vienintelis matas“, prieštarauja tiek tikėjimui, tiek sveikam protui, tiek katalikiško, tiek nekatalikiško ugdymo patirčiai.
Ne vienas jų pasirėmė ir 2015 metų Kanados Aukščiausio teismo sprendimu katalikiškos Lojolos mokyklos byloje. Ši mokykla nesutiko su Kvebeko valdžios nurodymu dėstyti sekuliaristinio („neutralaus“) pobūdžio religijos ir etikos kursą, kuris esą didintų „atvirumą skirtingumui ir pagarbą kitiems“. Po ilgo bylinėjimosi teismas pareiškė, kad „sakyti katalikiškai mokyklai, kaip aiškinti savo tikėjimą, žeidžia jos bendruomenės narių laisvę – pasirinkdami lankyti konfesinę mokyklą jie suteikė savo religiniams įsitikinimams kolektyvinį matmenį“. Valstybė neturi nurodyti, kaip katalikiška institucija turi aiškinti apie savo pačios tapatybę, – tai religijos laisvės pažeidimas.