Bernardinai.lt
Kiekvienais metais, minėdami Hirošimos atominio bombardavimo metines, nuščiūvame. Ši tragedija veikiau trikdo, nei skatina kelti klausimą – kiek sprendimas panaudoti atominį ginklą prieš karingą Japoniją gali būti pateisintas? Ar apskritai galima kelti tokį klausimą, ar tai netolygu bandyti klausti apie Holokausto pateisinimą?
Pirmiausia, turėtume kelti klausimą apie modernią ginkluotę apskritai. Bene pirmą kartą klausimas apie naujų ginklų moralumą iškilo, kai buvo išrasti šautuvai. Dabar jau priešas galėjo būti nukautas arba sunkiai sužeistas iš didelio atstumo. Tiesa, dar reikėjo įgudusio šaulio. Ypač, kai pereita nuo paprastų šautuvų prie daug galingesnių pabūklų. Kita galimybė, kaip išspręsti problemą, kad nėra paprasta pataikyti į priešus, kuo intensyviau apšaudyti kuo didesnį plotą. Tai skatino kurti kuo galingesnius ginklus.
Teigiama, kad Pirmojo pasaulinio karo metu vienam kariui nužudyti prireikdavo net dešimt tūkstančių kulkų. Neįsivaizduoju, kaip tai apskaičiuota, tačiau svarbiau esmė – absoliuti dauguma šūvių lėkė pro šalį.
XX amžiuje galingosios valstybės ypač daug dėmesio skyrė naujos ginkluotės kūrimui. Ypač išaugo ginklus gaminančių ginklų vaidmuo. Jie tapo strateginiais objektais ir, natūralu, priešų strateginiais taikiniais. Paprastai jie buvo įkurdinti miestuose, nes jiems buvo svarbi veiksminga logistika.
Žymus karo strategas Carlasvon Clausewitzas tvirtino, kad kare ypač svarbu sugriauti priešo karinio potencialo šaltinį. Skirtingai nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, XX amžiaus trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiais šiuo šaltiniu tapo karinės gamyklos. Tai turėjo itin svarbų padarinį – išsitrynė aiški riba tarp karių ir civilių. Kariauti dabar jau reikėjo ne tik su ginkluotais kariais, bet ir su jiems ginklus gaminančiais civiliais. Sunaikinti karinę gamyklą – tai dažniausiai reiškė nužudyti ir joje dirbančius žmonės bei kitus miestiečius, kurie gyveno ar atsidūrė netoli gamyklos tą akimirką, kai buvo bandoma ją sunaikinti. Šia prasme karas neišvengiamai tapo totalus.
Pirmojo pasaulinio karo metu karo technika dar nebuvo tiek išvystyta, kad būtų buvę galima karinius objektus naikinti iš tolimo atstumo. Tiesa, jau šio karo metu pasirodė pirmieji lėktuvai ir specialūs oro balionai, kėlę siaubą miestams.
Geopolitiniu požiūriu, buvo akivaizdu, kad Pirmasis pasaulinis karas neišsprendė pamatinių Europos problemų ir teks laukti naujo karinio konflikto. Didžiosiose kariuomenėse vis didesnį vaidmenį atliko karo ore teoretikai. Vienas žymiausių jų buvo italas Giulio Douhetas, kuris paskelbė tezę, kad svarbiausias strateginis karo tikslas – sunaikinti priešo karinę infrastruktūrą. Tai veiksmingai padaryti buvo galima tik oro antpuolio metu. Italas teigė, kad lėktuvai turi smogti stiprų smūgį ir sunaikinti priešo miestus. Tokiam požiūriui pritarė ir amerikietis generolas Billy Mitchelas bei britas Hughas Trenchardas. Visi šie kariūnai buvo įsitikinę, kad būtina sukurti tokią ginkluotę, kuri galėtų totaliai sugriauti priešo miestus. Tai turėjo suduoti mirtiną smūgį priešo karo pramonei ir tokio smūgio grėsmė skatintų miestiečius priešintis karo gamyklų kūrimui.
Douhetas tvirtino, kad oro pajėgų tikslas – išskirtinai puolamasis. Jos turi greitai, negailestingai sunaikinti karinius ir industrinius priešininko centrus. Trenchardas, taip pat kaip ir Douhetas, buvo įsitikinęs, kad oro pajėgos yra strategiškai svarbiausia kariuomenės dalis. Tiesa, skirtingai nuo italo kolegos, britas Trenchardas buvo įsitikinęs, kad veiksmingu ginklu galėtų būti hibridinės atakos, kai oro pajėgos paremia žemėje puolančius karius. Savo ruožtu amerikietis generolas Mitchellas buvo įsitikinęs, kad nėra prasmės naudoti lėktuvų mūšiuose, bet jie turi būti skirti tik strateginių objektų puolimui.
Douhetas atkreipė dėmesį ir į dar vieną problemą – oro antpuoliams trūksta preciziškumo, sunku tiksliai pataikyti į norimą objektą. Kai 1940 metais britai bombardavo Vokietiją, atakos buvo tokios netaiklios, kad Vokiečių žvalgyba net negalėjo tvirtai pasakyti, kokius objektus britai iš tiesų puola. Išeitis buvo viena – masinis bombardavimas, nušluojantis nuo žemės didžiulius plotus.
Britai, kovodami su vokiečiais, paprastai laikėsi naktinio bombardavimo strategijos. Šiuo atveju nebuvo siekiama pataikyti į kurį nors konkretų objektą, tačiau bombarduojami strategiškai svarbūs miestai, siekiant padaryti jiems kuo didesnę žalą.
JAV laikėsi kitokios taktikos: amerikiečiai oro antskrydžiams rinkdavosi šviesų paros metą ir stengdavosi kuo taikliau suduoti smūgius konkretiems objektams. Amerikiečiai buvo įsitikinę, kad reikia daugiau dėmesio skirti karo ginkluotės kokybei, o ne kiekybei. Jie gerokai patobulino bombonešių technines galimybes ir jie dabar galėjo pulti priešo objektus kur kas tiksliau.
Kai iškilo oro antpuolio prieš Japoniją klausimas, niekas neturėjo iliuzijų, jog galima tikėtis preciziško pataikymo į pasirinktus objektus. JAV oro pajėgų vadas Curtis LeMay buvo britiškosios strategijos šalininkas, kai kariniai antskrydžiai vyksta naktimis. Pavyzdžiui, 1945 metų kovo 9 dieną JAV lėktuvai puolė Tokiją ir sugriovė daugiau nei keturiasdešimt kvadratinių kilometrų miesto. Teigiama, kad buvo nužudyta šimtas tūkstantis žmonių.
Tokijo bombardavimas visiškai atitiko Douheto logiką. Kaip ir atominės bombos sukūrimas. Jei norime laimėti karą, turime sugriauti priešininko miestus. Techniniu požiūriu, atominis ginklas buvo naujovė, tačiau jis puikiai atitiko jau kuris laikas vyraujančią karinę doktriną. Tai buvo tik dar vienas logiškas žingsnis sprendžiant strateginę problemą – kaip sunaikinti miestus ir taip sugriauti priešininko karinę galią. Apie radiacijos grėsmę karo strategai teturėjo menką supratimą. Beje, net ir įskaičiavus tuos, kurie žuvo nuo radiacijos per pirmuosius metus po tragedijos, aukų skaičius Hirošimoje siekia 166,000, t.y. ne tiek daugiau nei per Tokijo tragediją.
Patys japonai kurį laiką nelabai suprato, kas nutiko Hirošimoje. Daugelis japonų lyderių paneigė JAV tvirtinimą, kad čia panaudotas naujasis ginklas, galvodami, kad čia paprasčiausiai labai masiškai panaudotos paprastos bombos. Tai viena iš priežasčių, kodėl japonai neskubėjo paskelbti apie kapituliaciją. Japonai buvo įpratę grumtis su krizėmis. Po Tokijo bombardavimo jie atmetė reikalavimus pasiduoti. Taip pat Japonijos vadovybė elgėsi ir po Hirošimos tragedijos. Archyvinė medžiaga rodo, kad japonai ir toliau planavo karinius veiksmus.
Šiandien dažnai teigiama, kad Japonija būtų pasidavusi ir be atominio ginklo panaudojimo. Tačiau juk Japonija nepasidavė po Tokijo bombardavimo. Žinoma, teiginys, kad Hirošimos bombardavimas atitinka anuometinę karinę doktriną, skamba kaip iššūkis, tačiau jis leidžia bent pabandyti suprasti, kodėl buvo imtasi tokio žingsnio, o ne vien vienpusiškai vaizduoti agresyvius amerikiečius, kurie kažkodėl nusprendė smogti kraupų smūgį japonams.
Parengta pagal Stratfor