George Monbiot. Neoliberalizmo ideologija – visų mūsų problemų priežastis

Pro Patria

Finansų krizė, ekologinė katastrofa, net Donaldo Trumpo iškilimas – nė vienas šių įvykių neapsiėjo be neoliberalizmo indėlio. Kodėl politinei kairei nepavyko sugalvoti jokios kitos alternatyvos?

Įsivaizduokite, jei žmonės Sovietų Sąjungoje niekada nebūtų girdėję apie komunizmą. Šiandien daugelis negali įvardyti mūsų gyvenimuose dominuojančios ideologijos. Paminėkite ją pokalbio metu ir sulauksite tik gūžčiojimo pečiais, ir net jei jūsų pašnekovai bus girdėję šį terminą anksčiau, jiems bus sunku jį apibrėžti.

Neoliberalizmas: ar žinote, kas tai?

Neoliberalizmo anonimiškumas yra tiek jo galios išdava, tiek jos šaltinis. Jis vaidino reikšmingą vaidmenį sukeliant stebėtiną skaičių krizių: finansinį 2007–2008 m. krachą, užjūrinį turto ir galios telkimą (Panamos dokumentai viso labo paliečia tik šios aferos paviršių), lėtą viešosios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos žlugimą, atsinaujinusį vaikų skurdą, vienatvės epidemiją, ekosistemų irimą, Donaldo Trumpo iškilimą. Mes reaguojame į šias krizes taip, tarytum tai būtų izoliuoti atvejai, nesuvokdami, kad jos buvo sukeltos ar pagilintos vienos ir nuoseklios filosofijos; filosofijos, kuri turi – ar bent jau turėjo – pavadinimą. Ar gali būti didesnė galia nei gebėjimas veikti neatskleidžiant savo vardo?

Neoliberalizmas yra persmelkęs mūsų gyvenimus taip giliai, kad šiandien retai net suvokiame jį kaip ideologiją. Dažnai atrodo, kad šį utopišką tūkstantmetinį tikėjimą traktuojame kaip neutralią galią, savotišką biologinį dėsnį, visai kaip Darvino evoliucijos teoriją. Tačiau filosofija atsirado kaip sąmoningas mėginimas performuoti žmogaus gyvenimą ir pakeisti galios telkimosi tašką.

Neoliberalizmas konkurenciją laiko žmonių santykius charakterizuojančiu reiškiniu. Jis apibrėžia piliečius kaip vartotojus, kurių demokratinis apsisprendimas yra geriausiai išnaudojamas perkant ir parduodant – procese, apdovanojančiame nuopelnus ir smerkiančiame našumo stoką. Pasak jo, „rinka“ teikia naudą, kokios nebūtų įmanoma pasiekti planavimu.

Bandymai riboti konkurenciją yra laikomi priešiškais laisvei. Mokesčiai ir reguliavimas turėtų būti mažinami, viešosios paslaugos – privatizuojamos. Profsąjungų vykdomas darbo jėgos ir kolektyvinių derybų organizavimas yra pateikiamas kaip rinkos trikdis, stabdantis natūralios laimėtojų ir pralaimėtojų hierarchijos formavimąsi. Nelygybė yra vertinama kaip dorybė: apdovanojimas už naudingumo siekimą ir priemonė generuoti „žemyn varvantį“ turtą, galiausiai praturtinantį visus. Bet kokios pastangos kurti lygesnę visuomenę duoda priešingus, moraliai žalingus rezultatus. Rinka užtikrina, kad visi gautų tai, ko nusipelnė.

Mes perimame ir atkartojame šios ideologijos nuostatas. Turtingieji įtikina save, kad turtą jie įgijo savo nuopelnų dėka, ignoruodami įvairias privilegijas, tokias kaip išsilavinimas, paveldėjimas ir klasė, galimai padėjusias jiems įgyti tą turtą. Neturtingieji ima kaltinti save dėl savo nesėkmių, net jei iš tiesų jie negali pakeisti savo gyvenimo aplinkybių.

Velniop struktūrinį nedarbą: jei neturi darbo, tai todėl, kad esi neverslus. Velniop milžiniškus būsto komunalinius mokesčius: jei pasiekei savo kredito limitą, tai todėl, kad esi neatsakingas švaistūnas. Velniop tai, kad tavo vaikų mokykloje nebėra žaidimų aikštelės: jei jie nutuks, tai dėl tavo kaltės. Nepajėgiantieji varžytis konkurencijos valdomame pasaulyje yra laikomi nevykėliais; daugelis jų nevykėliais ima save laikyti ir patys.

Keletas tokio mąstymo pasekmių, kaip savo knygoje „O kaipgi aš?“ pastebi Paulas Verhaeghe, yra savęs žalojimo epidemija, mitybos sutrikimai, depresija, vienatvė, profesinis nerimas ir socialinė baimė. Turbūt nereikėtų stebėtis, kad Britanija, kurioje neoliberali ideologija buvo taikoma atkakliausiai, šiandien yra Europos vienatvės sostinė. Dabar mes visi esame neoliberalai.

Neoliberalizmo terminas buvo sugalvotas 1938 m. susitikimo Paryžiuje metu. Jo dalyvių tarpe buvo du tremtiniai iš Austrijos, kurie ir apibrėžė šią ideologiją – Ludwigas von Misesas ir Friedrichas Hayekas. Socialinę demokratiją, tuo metu įkūnytą Franklino Ruzvelto inicijuotos Naujojo kurso programos ir palaipsniui plėtojamo gerovės valstybės modelio Britanijoje, abu vyrai suvokė kaip kolektyvizmo išraišką, esančią tame pačiame spektre kaip nacizmas ar komunizmas.

1944 m. išleistoje knygoje „Kelias į baudžiavą“ Hayekas teigė, kad individualumą paminantis valstybės planavimas neišvengiamai ves prie totalitarinio valdymo. Kaip ir Miseso knyga „Biurokratija“, „Kelias į baudžiavą“ buvo plačiai skaitoma. Ji patraukė kai kurių labai turtingų žmonių dėmesį, kurie šioje filosofijoje įžvelgė galimybę išlaisvinti save iš mokesčių ir reguliavimo naštos. Kai 1947 m. Hayekas įsteigė Mont Pelerin bendruomenę, pirmąją neoliberalizmo ideologijos skleidimui sukurtą organizaciją, ją finansiškai rėmė įvairūs milijonieriai ir jų fondai.

Jų padedamas, Hayekas ėmė kurti tai, ką Danielis Stedmanas Jonesas savo knygoje „Visatos valdovai“ apibūdina kaip „tam tikrą neoliberalų internacionalą“: tarpatlantinį akademikų, verslininkų, žurnalistų ir aktyvistų tinklą. Turtingi judėjimo rėmėjai finansavo eilę ekspertų grupių, kurios tikslino šią ideologiją ir rūpinosi jos skleidimu, tokių kaip American Enterprise Institute, Heritage Foundation, Cato Institute, Institute of Economic Affairs, Centre for Policy Studies ir Adam Smith Institute. Jie taip pat finansavo kai kuriuos aukštųjų mokyklų skyrius, ypač Čikagos bei Virdžinijos universitetuose.

Jį plėtojant, neoliberalizmas tapo vis labiau girdimas. Hayeko požiūrį, kad valdžia turėtų reguliuoti konkurenciją, idant negalėtų kurtis monopolijos, pakeitė tikėjimas, kad monopolijų galia galėtų būti laikoma apdovanojimu už našumą; toks mąstymas vyravo „Amerikos apaštalų“, tokių kaip Miltonas Friedmanas, gretose.

Šio pokyčio metu nutiko dar kai kas: judėjimas neteko savo pavadinimo. 1951 m. Friedmanas su džiaugsmu apibūdino save kaip neoliberalą, tačiau netrukus po to terminas pamažu išnyko. Dar keisčiau buvo tai, kad nors ideologija tapo aiškesnė, o jos judėjimas – nuoseklesnis, prarastas pavadinimas nebuvo pakeistas jokia bendrai sutarta alternatyva.

Pradžioje, nepaisant gausaus finansavimo, neoliberalizmas liko politikos paraštėse. Pokerio metu egzistavo kone universalus sutarimas: Johno Maynardo Keyneso ekonominės rekomendacijos buvo plačiai taikomos, nedarbo mažinimas ir parama skurstantiems buvo bendri JAV ir didesnėje Vakarų Europos dalyje vykdomos politikos tikslai, viršutinės mokesčių normos buvo aukštos, o vyriausybės nesigėdydamos siekė visuomeninių rezultatų kurdamos naujas viešąsias paslaugas ir socialinės apsaugos tinklus.

Tačiau 1970-aisiais, pradėjus reikštis keinsiškosios politikos trūkumams ir abi Atlanto puses ištikus ekonominei krizei, neoliberalios idėjos ėmė skverbtis į vyraujantį viešąjį diskursą. Kaip pastebėjo Friedmanas, „atėjus laikui keistis, […] alternatyva jau buvo paruošta“. Padedant prijaučiantiems žurnalistams ir politikos patarėjams, kai kurie neoliberalizmo elementai, ypač jo rekomendacijos pinigų politikos atžvilgiu, buvo perimtos Jimmy Carterio administracijos JAV ir Jameso Callaghano vyriausybės Britanijoje.

Į valdžią atėjus Ronaldui Reaganui ir Margaret Thatcher netrukus sekė ir likęs reformų paketas: didžiulės mokesčių lengvatos turtingiesiems, profsąjungų trypimas, reguliavimo mažinimas, privatizacija, darbo perkėlimai ir konkurencija viešajame sektoriuje. Pasitelktus TVF, Pasaulio Banką, Mastrichto sutartį ir Pasaulio Prekybos Organizaciją, neoliberalios politikos elementai buvo pritaikyti – dažnai be demokratinio pritarimo – daugelyje pasaulio šalių. Labiausiai stebino tai, kad juos perėmė ir kadaise politinei kairei priklausiusios partijos, pavyzdžiui, Leiboristai ir Demokratai. Kaip pastebi Stedmanas Jonesas, „sunku įvardyti geriau įgyvendintą utopiją“.

Gali atrodyti keista, kad pasirinkimą ir laisvę žadanti doktrina buvo reklamuojama šūkiu „kitų alternatyvų nėra“, tačiau kaip pastebėjo Pinočeto Čilę – vieną pirmųjų šalių, kuriose buvo nuosekliai įgyvendinama neoliberali programa – aplankęs Hayekas, „asmeniškai esu linkęs į liberalią diktatūrą, o ne demokratinę valdžią, stokojančią liberalizmo“. Neoliberalizmo siūloma laisvė, kuri, išreikšta bendra terminologija, skamba labai viliojančiai, iš tiesų reiškia laisvę lydekoms, ne smulkioms žuvelėms.

Laisvė nuo profsąjungų ir kolektyvinių derybų reiškia laisvę mažinti atlyginimus. Laisvė nuo reguliavimo reiškia laisvę teršti upes, versti darbininkus dirbti pavojingomis sąlygomis, reikalauti pasibaisėtinai didelių palūkanų ir kurti egzotiškas finansų politikos priemones. Laisvė nuo mokesčių reiškia laisvę nuo turto perskirstymo, ištraukiančio žmones iš skurdo.

Kaip savo knygoje „Šoko doktrina“ teigia Naomi Klein, neoliberalūs teoretikai pasisakė už krizių išnaudojimą įtvirtinant nepopuliarias politines reformas, kol žmonių dėmesys yra patrauktas kitur, pavyzdžiui, Pinočeto perversmo, Irako karo ir uragano Katrina sukeltų pasekmių kontekste, kurį Friedmanas Naujajame Orleane apibūdino kaip „progą radikaliai reformuoti švietimo sistemą“.

Ten, kur neoliberali politika negali būti įgyvendinama vidujai, ji primetama tarptautinėje erdvėje pasinaudojant prekybos sutartimis, numatančiomis „ginčų tarp investuotojų ir valstybių sprendimą“, kai užjūriniuose tribunoluose korporacijos gali reikalauti socialinės gerovės ar aplinkosaugos reikalavimų panaikinimo. Parlamentams balsuojant už cigarečių prekybos apribojimus, vandens išteklių saugojimą nuo kasybos kompanijų ar elektros sąskaitų užšaldymo, kad farmacijos įmonės negalėtų nesąžiningai išlaidauti valstybių sąskaita, korporacijos ne kartą iškėlė teisminius ieškinius, dažnai sėkmingai. Demokratija tampa teatru.

Dar vienas neoliberalizmo paradoksas yra tas, kad universali konkurencija reikalauja universalaus sukiekybinimo ir lyginimo. Tai reiškia, kad tiek dirbantieji, tiek ieškantieji darbo, o taip pat bet kokios viešosios paslaugos yra pajungiamos alinančiam pedantiškam vertinimo ir stebėsenos režimui, sukurtam atpažinti nugalėtojus ir bausti nevykėlius. Doktrina, Miseso teigimu, turėjusi mus išlaisvinti iš biurokratinio centrinio planavimo košmaro, iš tiesų tik sukūrė naują.

Nors neoliberalizmas nebuvo sukurtas kaip savanaudiško reketo priemonė, jis netruko tokia tapti. Ekonominis augimas neoliberaliosios eros metais (JAV ir Britanijoje – nuo 1980 m.) buvo pastebimai lėtesnis nei ankstesniais dešimtmečiais; bet tik ne turtingiesiems – dėl išardytų profsąjungų, mokesčių lengvatų, kylančių nuomos kainų, privatizacijos ir mažesnio reguliavimo, paskutinius 60 metų mažėjusi pajamų ir turto nelygybė staiga ėmė sparčiai augti.

Privatizavus ir marketizavus viešąsias paslaugas, tokias kaip elektros energija, vandentiekis, traukiniai, sveikatos apsauga, švietimas, kelių priežiūra ir kalėjimai, korporacijos galėjo apmokestinti ir išnuomoti būtinosios reikmės turtą tiek juo naudotis norintiems piliečiams, tiek vyriausybei. Nuoma yra dar vienas neuždirbtų pajamų pavadinimas. Mokėdami didesnę kainą už traukinio bilietą, tik dalis jūsų sumokėtos sumos kompensuos pinigus, kuriuos traukinio operatoriai išleidžia kurui, riedmenims, atlyginimams ir kitoms išlaidoms. Likusi dalis atspindi faktą, kad jie yra įspraudę mus į kampą.

Investuodami mažai, bet mainais reikalaudami daug, privatizuotų ir pusiau privatizuotų paslaugų savininkai ir tiekėjai Jungtinėje Karalystėje kaupia milžinišką pelną. Rusijoje ir Indijoje oligarchai mažomis kainomis įsigijo daug valstybinio turto. Meksikoje į Carloso Slimo rankas buvo perleistas beveik visų žemyninio ir mobilaus telefonų ryšio paslaugų administravimas, ir jis greit tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi.

Finansializacija, kaip savo knygoje „Kodėl negalime išlaikyti turčių“ teigia Andrew Sayeris, sukėlė panašių padarinių. „Kaip ir nuoma“, dėsto jis, „palūkanos yra […] neuždirbtos pajamos, kaupiamos neskiriant tam jokių pastangų“. Vargšams tampant dar vargingesniems, o turtuoliams lobstant ir toliau, pastarieji ima valdyti vis didesnę dalį dar vieno būtinosios reikmės turto – pinigų. Palūkanų įmokos daugiausiai yra pinigų pervedimas iš vargingiau gyvenančių žmonių kišenės į turtuolių sąskaitas. Dėl turto mokesčių ir mažėjančio valstybinio finansavimo, piliečių pečius ima slėgti vis didesnės skolos (pagalvokite vien apie stipendijų studentams pakeitimą studijų paskolomis), o bankininkai ir jų valdytojai iš to sau susišluoja pelną.

Sayerio manymu, paskutinius keturis dešimtmečius charakterizavo ne tik turto judėjimas iš varguolių pas turčius, bet ir turtingųjų gretose – iš tų, kurie pelną gauna gamindami prekes ar teikdami paslaugas, pas tuos, kurie valdo ir nuomoja egzistuojantį turtą ir pelnosi iš palūkanų rinkimo ar kapitalo prieaugio. Uždirbamas pajamas keičia neuždirbamos pajamos.

Neoliberalią politiką visur kamuoja rinkos žlugimo grėsmė. Šiandien jau ne tik bankai yra laikomi „per dideliais, kad žlugtų“, bet ir korporacijos, atsakingos už viešųjų paslaugų teikimą. Kaip savo knygoje „Nustekenta žemė“ pastebi Tony Judtas, Hayekas pamiršo, kad būtinosioms valstybinėms paslaugoms negalima leisti nutrūkti, o tai reiškia, kad konkurencija nebegali tęstis. Verslas pasiima pelną, valstybė prisiima riziką.

Kuo didesnio masto žlugimas gresia, tuo ekstremalesnė tampa ideologija. Vyriausybės naudoja neoliberalias krizes ir kaip pasiteisinimą, ir kaip progą mažinti mokesčius, privatizuoti likusias viešąsias paslaugas, badyti skyles socialinės apsaugos tinkle, mažinti korporacijų reguliavimą ir didinti piliečių reguliavimą. Savęs neapkenčianti valstybė šiandien leidžia savo dantis į bet kurį viešojo sektoriaus organą.

Bene pavojingiausia neoliberalizmo pasekmė yra ne jo sukeltos ekonominės krizės, bet dėl jo kilusi politinė krizė. Mažėjant valstybės valdoms, mažėja ir mūsų gebėjimas keisti savo gyvenimo kryptį demokratinio balsavimo būdu. Vietoje to, kaip tvirtina neoliberali teorija, žmonės gali išreikšti savo apsisprendimo galią leisdami pinigus. Tačiau kai kurie gali leisti daugiau pinigų nei kiti; didžiojoje vartotojų ir akcininkų demokratijoje balsai nėra paskirstyti tolygiai. Dėl šios priežasties žemesnioji ir vidurinioji klasės netenka daug galios, o tiek dešinės, tiek buvusios kairės politinėms partijoms apsiimant vykdyti panašią neoliberalią politiką, toks galios netekimas ima reikšti balsavimo teisės praradimą. Didelė dalis žmonių šiandien yra tiesiog pašalinti iš politikos.

Chrisas Hedgesas pastebi, kad „fašistiniai judėjimai savo bazę telkia ne iš politiškai aktyvių žmonių gretų, bet, priešingai, iš politiškai neaktyvių „nevykėlių“ tarpo, kurie jaučia, ir dažnai teisingai, kad jų balsas ir dalyvavimas politikoje neturi jokios įtakos politinės sistemos kūrimui“. Kai politiniai debatai nebėra nukreipti į mus, žmonės tampa imlesni lozungams, simboliams ir sensacijoms, pavyzdžiui, žmonėms, besižavintiems Donaldu Trumpu, faktai ir argumentai atrodo nereikšmingi.

Judtas paaiškino, kad redukavus tankų valstybės ir piliečių tarpusavio santykių tinklą iki paprasčiausio paklusnumo autoritetui, vienintelė mus laikanti jėga yra valstybės galia. Totalitarizmas, kurio taip bijojo Hayekas, įsigalės dar greičiau, jei vyriausybės, praradusios iš viešųjų paslaugų tiekimo kylantį moralinį autoritetą, bus priverstos piliečių paklusnumo siekti „meilikavimu, garsinimu, o galiausiai ir prievarta“.

Visai kaip komunizmas, neoliberalizmas yra dievas, kuris žlugo, tačiau suzombėjusi doktrina šlitiniuoja ir toliau; viena to priežasčių yra jos anonimiškumas, o veikiau – krūva įvairių anonimiškumų.

Nematoma doktrina, prilaikoma nematomos rankos ir finansuojama nematomų rėmėjų. Lėtai, labai lėtai mums pavyko atskleisti keleto jų vardus. Sužinojome, kad Institute of Economic Affairs, žiniasklaidoje agresyviai agitavęs už stipresnį tabako pramonės reguliavimą, buvo slapčia finansuojamas British American Tabacco nuo pat 1963 m. Atskleidėme, kad Charlesas Kochas ir Davidas Kochas, vieni iš turtingiausių vyrų pasaulyje, įkūrė institutą, padėjusį pamatus JAV Arbatėlės judėjimui (angl. Tea Party). Nustatėme, kad Charlesas Kochas, steigdamas vieną iš savo ekspertų grupių, užsiminė, jog „siekiant išvengti nepageidaujamos kritikos, organizacijos struktūra ir valdymas neturėtų būti viešinami“.

Neoliberalizmo terminologija dažnai nuslepia daugiau, nei paaiškina. „Rinka“ skamba kaip natūrali sistema, kuri mus veikia vienodai, nelygu gravitacija ar atmosferos slėgis, tačiau iš tiesų ji yra persmelkta įvairių galios santykių. Tai, „ko nori rinka“, įprastai reiškia tai, ko nori korporacijos ir jų vadovai. „Investicija“, kaip pastebi Sayeris, reiškia du visiškai skirtingus dalykus: viena yra finansuoti produktyvią ir visuomenei naudingą veiklą, visai kas kita yra pirkti egzistuojantį turtą, o tada iš jo melžti nuomą, palūkanas, dividendus ir kapitalo prieaugį. To paties žodžio vartojimas kalbant apie skirtingas veiklas „maskuoja turto šaltinius“ ir verčia mus painioti turto išnaudojimą su turto kūrimu.

Prieš šimtmetį naujai praturėję žmonės buvo peikiami tų, kurie savo pinigus buvo paveldėję. Ambicingi verslininkai siekė socialinio pripažinimo apsimesdami turto nuomotojais. Šiandien šis santykis tapo atvirkščias: turto nuomotojai ir paveldėtojai laiko save ambicingais verslininkais. Jie tikina, jog užsidirbo savo neuždirbamas pajamas.

Toks anonimiškumas ir neapibrėžtumas gerai dera su moderniu kapitalizmu, stokojančiu tiek vardo, tiek apibrėžtos vietos: frančizių modelis, užtikrinantis, kad darbuotojai nežinotų, kieno labui pluša; nežinia kam priklausančios įmonės, registruotos per užjūrinius paslaptingų režimų tinklus, kurių nepavyksta išnarplioti net policijai; vyriausybes mulkinančios mokestinės sąrangos; niekam nesuprantamos finansinės paslaugos.

Neoliberalizmo anonimiškumas yra aršiai saugomas. Paveiktieji Hayeko, Miseso ir Friedmano mokymo yra linkę atmesti šį terminą teigdami, bent kažkiek sąžiningai, kad šiandien jis vartojamas tik kaip įžeidžiantis epitetas; tačiau jie nepasiūlo jokio pakaitalo. Kai kurie apibūdina save kaip klasikinius liberalus ar libertarus, tačiau tokios etiketės yra ne tik klaidinančios, bet ir dviprasmiškos, kadangi suponuoja, jog „Kelias į baudžiavą“, „Biurokratija“ ar net klasikinis Friedmano veikalas „Kapitalizmas ir laisvė“ nepasiūlė nieko naujo.

Turint visa tai galvoje, reikia pripažinti, kad neoliberalizmo projektas turi kažką, kas verčia juo žavėtis, bent jau ankstyvosiose jo fazėse. Tai buvo išskirtinė, inovatyvi filosofija, propaguota nuoseklaus mąstytojų ir aktyvistų tinklo, turėjusio aiškų veiksmų planą. Tai buvo kantrus ir atkaklus judėjimas. „Kelias yra baudžiavą“ tapo keliu į galią.

Neoliberalizmo triumfas taip pat atspindi politinės kairės nesėkmę. Laissez-faire principu grįstai ekonomikai nuvedus į 1929 m. katastrofą, Keynesas sukūrė išsamią ekonominę teoriją, turėjusią jį pakeisti. Išryškėjus keinsistinio paklausos valdymo trūkumams, alternatyva jau buvo paruošta. Tačiau neoliberalizmui subyrėjus į šipulius 2008 m., nebuvo… nieko. Dėl šios priežasties doktrinos zombis vis dar yra pajėgus šlitiniuoti aplink. Politinė kairė ir centras jau 80 metų nesugeba pateikti jokių naujų ekonominės minties gairių.

Kiekviena „viešpačiui Keynesui“ skirta malda reiškia nesėkmės pripažinimą. Siūlyti keinsistinius sprendimus XXI a. krizėms reiškia ignoruoti tris akivaizdžias problemas. Yra sunku telkti žmones aplink senas idėjas; jų trūkumai, atskleisti 1970-aisiais, niekur nedingo; o, svarbiausia, jie nieko nepasako apie kitą mūsų problemą – aplinkosaugos krizę. Keinsizmas skatina vartotojų paklausą, kad skatintų ekonominį augimą, tačiau vartotojų paklausa ir ekonominis augimas yra ekologinės destrukcijos varikliai.

Tiek keinsizmo, tiek neoliberalizmo istorija atskleidžia, kad neužtenka vien tik priešintis neveikiančiai sistemai. Būtina pateikti rišlią, nuoseklią alternatyvą. Pagrindinė užduotis Demokratams, Leiboristams ir plačiajai kairei turėtų būti ekonominės Apollo programos kūrimas – sąmoningas bandymas suprojektuoti naują sistemą, pritaikytą XXI a. poreikiams.

Versta iš Theguardian.com

propatria.lt