Tiesos.lt siūlo skaitytojams aktualumo neprarandančios klasikos – George’o Orwello „Gyvulių ūkio“ (1945 m.) – nedidelę iškalbingą ištrauką.
Netrukus paaiškėjo, kur dingdavo pienas. Juo kasdien paskalsindavo kiaulių jovalą. Jau noko ankstyvieji obuoliai ir sodo žolę nusėjo krituoliai. Gyvuliai laikė savaime suprantama, kad juos derėtų pasidalyti po lygiai; tačiau vieną dieną buvo išleistas nurodymas, jog visi krituoliai turi būti surenkami ir sunešami į pakinktų sandėliuką kiaulėms. Kai kurie gyvuliai dėl to pamurmėjo, tačiau veltui. Visos kiaulės šiuo klausimu vieningai sutarė, net [jų vadai] Sniegius su Napoleonu. Žvieglys buvo pasiųstas išaiškinti šito kitiems.
– Draugai! – šaukė jis. – Tikiuosi, jūs nemanote, kad mes, kiaulės, elgiamės savanaudiškai ar pasinaudodamos privilegija? Daugelis iš mūsų iš tiesų nemėgsta pieno ir obuolių. Aš pats jų nemėgstu. Pasiimdami šiuos produktus siekiame vienintelio tikslo – rūpinamės savo sveikata. Piene ir obuoliuose (ir tai įrodyta Mokslo, draugai) esama medžiagų, absoliučiai būtinų gerai kiaulės savijautai. Mes, kiaulės, esame protinio darbo atstovės. Nuo mūsų priklauso visas šio ūkio valdymas ir organizavimas. Mes dieną ir naktį rūpinamės jūsų gerove. Jūsų pačių labui geriame tą pieną ir ėdame tuos obuolius. Ar žinote, kas nutiktų, jei mes, kiaulės, nebesugebėtume atlikti savo pareigų? Atgal sugrįžtų [iš ūkio išvytas šeimininkas] Džonsas! Taip, atgal sugrįžtų Džonsas! Juk tikrai, draugai, – kone maldaujamai rėkė Žvieglys, straksėdamas iš šono į šoną ir viksėdamas uodegėle, – juk tikrai nėra tarp jūsų tokio, kuris lauktų sugrįžtant Džonso?
Ir iš tiktųjų – jei gyvuliai dėl ko nors abejojo, tai tik ne dėl to, ar norėtų Džonso sugrįžimo. Kai šitai jiems buvo išdėstyta, jie nebeturėjo ką pasakyti. Buvo visiškai aišku, kokia yra svarbi kiaulių sveikata. Todėl daugiau nesiginčijant pritarta, kad pienas ir nukritę obuoliai (taip pat ir pagrindinis obuolių derlius, kai prinoks) turi atitekti vien kiaulėms.
George Orwell, Gyvulių ūkis, vertė Edita Mažonienė, Vilnius: Jotema, 2005, p. 43–44.