norvegijosnaujienos.info
Norvegijos parlamentas pritarė 1996 m. Hagos Konvencijos daliai dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje ratifikavimui. Norvegijoje gyvenanti teisininkė Sandra Latotinaitė yra viena iš žmonių, kurie daug dirbo ir siekė, jog ratifikavimas įvyktų. Teisininkė sako, kad nepaisant gerų žinių dar būtina ir Lietuvos bei Norvegijos dvišalė sutartis, tačiau tam reikia, kad Lietuvos valdžios struktūros suvoktų tikrąjį problemos mastą. Apie tai, ką šio dokumento ratifikavimas reikš, pasakoja S.Latotinaitė.
Ką 1996 m. Hagos konvencijos ratifikacija duos lietuvių šeimoms ir vaikams, gyvenantiems Norvegijoje?
Konvencijos ratifikacija bei inkorporacija į nacionalinę Norvegijos teisę lietuvių šeimoms ir vaikams, gyvenantiems Norvegijoje, reikš, kad:
1. Priklausomai nuo vaiko „nuolatinės gyvenamosios vietos“, Norvegija tam tikrose bylose nebeturės jurisdikcijos priimti sprendimą atimti globos teises iš lietuvių tėvų.
2. Nepriklausomai nuo vaiko „nuolatinės gyvenamosios vietos“, Lietuva turės teisinį pagrindą reikalauti perduoti bylos jurisdikciją Lietuvai.
3. Vaikai galės būti perduoti laikinai globai giminėms Lietuvoje – kaip pagalbos priemonė.
Priklausomai nuo vaiko „nuolatinės gyvenamosios vietos“ (angl. „habitual residence“, norv. „vanlig bosted“), Norvegija tam tikrose bylose nebeturės jurisdikcijos priimti sprendimą dėl globos teisių iš lietuvių tėvų atėmimo. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra apibrėžtas Konvencijoje, kiekvienas atvejis bus vertinamas individualiai. Pagrindinis vertinimo kriterijus bus vaiko prisirišimo prie Norvegijos stiprumas.
Bylos jurisdikcijos perdavimo atžvilgiu, bus išskiriamos kelios pagrindinės situacijos. Mums aktualiausi bus tokie atvejai:
1) vaiko „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra Norvegijoje ir vaikas yra Norvegijoje;
2) vaikas yra Norvegijoje, tačiau jo „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra Lietuvoje.
Tai atvejais, kai vaiko „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra Norvegijoje ir vaikas yra Norvegijoje, bus galima taikyti visas priemones pagal Norvegijos Vaikų teisių apsaugos įstatymą. Tais atvejais, kai vaikas yra Norvegijoje, tačiau jo „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra Lietuvoje, Norvegija galės priimti tik laikinus sprendimus, pavyzdžiui, skubos tvarka paimti vaikus iš šeimos. Ilgalaikių sprendimų, tokių kaip globos teisių iš tėvų atėmimas, Norvegija šiais atvejais priimti nebegalės.
Nepriklausomai nuo vaiko „nuolatinės gyvenamosios vietos“, Lietuva galės kreiptis į kompetentingą Norvegijos instituciją dėl bylos perdavimo Lietuvai. Prašymas turės būti siunčiamas Vaiko teisių apsaugos tarnybai, o sprendimą darys arba Vaiko teisių apsaugos tarnyba, arba „fylkesnemnda“, priklausomai nuo to, kurioje stadijoje yra byla. Bylos jurisdikcijos perdavimas Lietuvai bus galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog būtent Lietuva, o ne Norvegija konkrečiu atveju galės geriau įvertinti vaiko interesus. Tai bus aktualu, pavyzdžiui, tais atvejais, kai vaikas yra Lietuvos pilietis, gimęs ir pirmuosius savo gyvenimo metus gyvenęs Lietuvoje, turintis giminių Lietuvoje ir pan.
O dėl vaikų perdavimo globėjams Lietuvoje klausimo, tai Norvegija jau dabar signalizuoja, kad tai bus aktualu tik tais atvejais, kol iš tėvų nėra atimtos globos teisės. Vaikų perdavimas laikiniesiems globėjams Lietuvoje bus galimas tik kaip pagalbos priemonė tais atvejais, kai Vaiko teisių apsaugos tarnyba priima sprendimą skubos tvarka dėl vaikų paėmimo iš šeimos arba tol, kol tokio sprendimo dar nėra, tačiau yra rizika, kad toks sprendimas bus priimtas, arba tais atvejais, kai Norvegija dėl konkrečių priežasčių atsisako perduoti bylos jurisdikciją Lietuvai.
Ar bus taikomos šios konvencijos nuostatos toms šeimoms, kurios vaikų neteko iki jos pasirašymo?
Gera žinia toms šeimoms, kurios yra praradusios vaikus iki konvencijos ratifikacijos: Lietuva galės kreiptis dėl bylos jurisdikcijos perdavimo, pavyzdžiui, tėvams inicijavus bylą dėl vaikų susigrąžinimo, nes bylos jurisdikcija galės būti perduodama visais bylos etapais. Tai reikštų, kad bylos jurisdikcijos perdavimo atveju sprendimą byloje dėl vaikų sugrąžinimo į šeimą priimtų nebe Norvegija, o Lietuva.
Iki dokumento pasirašymo – ilgas kelias? Kiek Jums tai užtruko ir kiek pareikalavo jėgų?
Norvegijos parlamento vienbalsis šių metų birželio 11 d. pritarimas ratifikuoti 1996 m. Hagos konvenciją toli gražu nėra mano vienos nuopelnas.
Ar buvo tų, kurie Jums padėjo?
Vienas lauke – ne karys. Prie šito klausimo dirbo daug įvairių profesijų atstovų, žurnalistų, kurie buvo neabejingi lietuvių tėvų, susidūrusių su „Barnevernet“, problemoms Norvegijoje.
Kaip manote, ar Norvegijoje Lietuvos valdžios struktūros skiria pakankamai dėmesio lietuvių vaikų problemai?
Mano nuomone, Lietuvos valdžios struktūros arba nesupranta tikrojo problemos masto, arba nenori matyti ir suprasti.
Siekiate, kad Lietuva ir Norvegija pasirašytų šiuo klausimu dvišalę sutartį. Ką tai duotų?
Nepaisant puikių naujienų, jau dabar aišku, kad Norvegija tam tikrose bylose turės jurisdikciją priimti sprendimą atimti globos teises iš lietuvių tėvų. Be to, bylos jurisdikcijos perdavimas Lietuvai tais atvejais, kai Norvegija turi jurisdikciją byloje, kaip tai numato konvencijos 8 straipsnis, bus galimas tik išimties tvarka. Dėl šių priežasčių Lietuva turi siekti dvišalės sutarties su Norvegija.
Mūsų čia yra daug, dvišalė sutartis, suteikianti didesnes teises nei 1996 m. Hagos konvencija, yra reikalinga. Puikus pavyzdys yra nuteistųjų Lietuvos piliečių grąžinimas į Lietuvą atlikti bausmę. Tiek Lietuva, tiek Norvegija yra ratifikavusios 1983 m. kovo mėn. 21 d. Nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją bei pasirašiusios papildomą 1997 m. gruodžio mėn. 18 d. protokolą, tačiau abi šalys papildomai 2011 m. balandžio 5 d. pasirašė ir dvišalę sutartį, nes nei 1983 m. konvencija, nei 1997 m. papildomas protokolas nereiškė, jog, pavyzdžiui, Lietuva privalo pripažinti Norvegijos teismo nuosprendį ir vykdyti jį Lietuvoje.
Pavyzdys nėra pasirinktas atsitiktinai. Ganėtinai aišku, jog pasirašant 2011 m. sutartį, nepalyginamai didesnį interesą turėjo būtent Norvegija, o ne Lietuva. Atitinkama sutartis gali ir turi būti pasirašyta ir vaiko teisių apsaugos srityje. Tik šiuo atveju didesnį interesą pasirašyti dvišalę sutartį turi Lietuva, o ne Norvegija.
Kol Lietuvos valdžios struktūros de facto nepradės suvokti tikrojo problemos masto, tokia sutartis, savaime suprantama, pasirašyta nebus.