Nėra duota kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti
Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, pasakė: „Tautos vadovai ir seniūnai! Jeigu dėl gero darbo ligoniui šiandien mus klausinėjate, kaip jis buvo išgydytas, tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik jo, ne kieno kito, vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas. Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Nėra po dangumi žmonėms duota kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti“. (Apd 4, 8–12)
Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė
Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras,
jis maloningas per amžius.
Geriau prie Viešpaties glaustis,
negu žmogumi pasikliauti!
Geriau Viešpačiu remtis,
negu pasitikėti didžiūnais! –
Dėkoju, kad mane išgirdai tu,
kad esi vaduotojas mano.
Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta,
ir mūsų akims tai nuostabą kelia. –
Palaima tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Mes laiminam jus iš Viešpaties būsto.
Tu – mano Dievas, ir aš tau dėkosiu,
giesme tave šlovinsiu, Dieve.
Dėkokite Dievui, nes jisai geras,
jis maloningas per amžius. – (Ps 117, 1. 8–9. 21–23. 26. 28–29)
Matysime Dievą tokį, koks jis yra
Mylimieji! Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino. Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra. (1 Jn 3, 1–2)
Geras ganytojas už avis guldo gyvybę
Jėzus kalbėjo: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“. (Jn 10, 11–18)
Šią pasaulinės maldos už dvasinius pašaukimus dieną kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskime Gerąjį Ganytoją ir už Lietuvą Tiesoje – kad ir mūsų tauta turėtų apsčiai gyvenimo ir ganytojų, kurie, kaip ir Jis, ne teistų, o vestų, pažintų savo avis ir girdėtų jų balsą, liktų ištikimi Dievo Žodžiui ir liudytų meilę, žengusią ant Kryžiaus.
Tegul Tasai, kuris kiekvieną vardu pašaukia, aplanko ir sustiprina persekiojamus ir nevilties kamuojamus, skurdo ir vienatvės slegiamus, piktojo puolamus ir supriešinamus, sergančius ir įkalintus, pavergtus ir apšmeižtus…
Teapsaugo Jis ir mus nuo paklydimų, kad rūpindamiesi savo žemiškųjų miestų tvirtumu ir gerove neatmestume kertinio akmens – Kristaus, kad darbuodamiesi kaimenės, kurią sergėti mums patikėta, labui, siektume žengti Jo pėdomis. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Arnoldas Valkauskas. Mes vadinamės Dievo vaikais, ir esame
Šv. Kirilas Aleksandrietis († 444). Gerasis ganytojas
Gražiai parodęs, kad tuščios kitų šnekos ir nedori veiksmai yra priešingi jo darbų spindesiui, ir kad jie yra plėšikai, iš kitur įsiveržiantys į avidę, o jis – iš tiesų gerasis ganytojas, jis pereina prie pačių žydų mokytojų ir parodo savo vadovavimą esant geresnį už fariziejų. Šį teiginį palyginimu padaro visiškai aiškų: jis supriešina jų abejingumą su savo budrumu bei meile, apkaltina juos visai nesirūpinant kaimene, o apie save sako, kad jo rūpestis siekia tiek, kad nepagailėtų už ją net gyvybės, kuri kiekvienam yra brangiausia. Apibrėžia, ir kokiu būdu dera atpažinti gerąjį ganytoją: jis nurodo, kad kovojančiajam dėl avių išgelbėjimo reikia nedvejojant paaukoti net gyvybę. Tai iš tiesų ir išsipildė per Kristų, nes žmogus nukrypo nuo Dievo meilės ir palinko į nuodėmę, dėl to jis, išvarytas iš šventos bei dieviškos menės (turiu galvoje rojaus buveinę) ir patyręs šią nelaimę, velniui sugundžius į nuodėmę bei iš nuodėmės išaugus mirčiai, iš tiesų pakliuvo į nagus žiauriems ir negailestingiems vilkams.
Po to, kai Kristus pasirodė esąs visiems geras ganytojas, atidavė už mus savo gyvybę, kovodamas su šiais dviem laukiniais žvėrimis: dėl mūsų leidosi prikalamas prie kryžiaus, kad mirtimi nužudytų mirtį; ir dėl mūsų buvo nuteistas, kad visus išgelbėtų nuo pasmerkimo už paklydimą, tikėjimu įveikęs viešpatavusią nuodėmę ir, kaip parašyta, prismeigęs prie savo kryžiaus mūsų skolos raštą. Iš tiesų nuodėmės tėvas mus paliko tarytum avis pragare, pavedęs mus ganyti mirčiai, kaip pasakyta psalmėse (Ps 48 (49), 15). O mirė už mus, išties gerasis, išties ganytojas, kad ištraukęs iš tamsių mirties šešėlių paruoštų ganytis su dangaus būriais ir kad vietoje tvartų požemio dugne bei jūros gelmėse, dovanotų aukštybėse pas Tėvą esančias buveines. Todėl kitą kartą ir sako mums: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ (Lk 12, 32).