Geroji Naujiena. Antrasis Velykų sekmadienis: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31)

Švęsdami antrąjį Velykų sekmadienį – Dievo Gailestingumo šventę, melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Būdami Gyvojo Dievo vaikai, kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai su pasitikėjimu ir viltimi kreipkimės į Prisikėlusįjį Jėzų: tepaverčia Jis mūsų abejones tikrumu, nusiminimą – Dievo vaikų džiaugsmu, nusivylimą – viltimi. Melskime už pasaulio tautas: tegul Kristaus pergalė skleidžia taiką ir solidarumą. Viešpatie, išklausyk ir mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos brolius ir seseris, kurie yra persekiojami dėl savo įsitikinimų, sloginami nevilties, vienatvės ar skurdo, kurie, piktojo puolami ar Tavęs nepažinę, išgyvena savo tamsiąją naktį – sustiprink mūsų tikėjimą, viltį ir meilę, kad būtume verti Tavo šventosios kančios ir prisikėlimo vaisių. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Šv. Bonaventūras († 1274). Kristaus logika

Velnias žmogų buvo padaręs nepanašų į Dievą, nors ir žadėjo padaryti panašų, todėl reikėjo, kad Kristus taptų­ panašus į žmogų, idant žmogų padarytų panašų į save, arba į Dievą.

Taigi Kristus, tiek kiek yra Dievas, su Tėvu turėjo prigimties atitikimą, galybės tolygumą, gyvenimo nemirtingumą. Šiais trimis dalykais buvo susivienijęs su Tėvu. Taigi reikėjo, kad kitais trimis priešingais susivienytų su žmogumi. Tad prisiėmė prigimtinę kančią, stokos neišvengiamumą, gyvenimo mirtingumą. Taigi tris turėjo iš savo esmės, o tris prisiėmė iš savo gailestingumo. Vadinasi, reikėjo, kad trys nugalėtų tris.

Tačiau nei mirtis negalėjo įveikti gyvenimo iš esmės, nei stygius negalėjo įveikti galybės, nei kančia – nekančios. Vadinasi, reikėjo, kad žmogus nuo mirtingumo pereitų prie nemirtingumo, nuo stokos – prie apstumo, nuo kančios – prie garbės vainiko.

Didžioji premisa buvo nuo amžių; mažoji – ant kryžiaus; išvada – prisikėlime. Žydai manė Kristų sukčiaujant ir jam šaukė: „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ Nes Kristus nesakė: leiskite man gyventi, bet sakė: leiskite man prisiimti mirtį ir susijungti su kita priešingybe – kentėti, mirti; o tada jau eina išvada. Taigi jis apmulkino velnią.

Ir štai argumentai, kuriais rėmėsi Kristus, „per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis“. „Argi, – sakė Jis, – Kristus neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?“

Apie šį esminį momentą Jonas sako: „Vakare atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: Ramybė jums!“ Ir čia Kristus parodė du dalykus, kaip antai: garbės aukštenybę, nes kančios nepažeidžiamas ir nemirtingas, įžengė tarsi Dievas; po to „parodė jiems rankas ir šoną“ ir išgavo­ iš Tomo išpažinimą, kai šis sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Atkreipk dėmesį, kaip tai įvyko! Pirmiausia įžengė kaip Dievas – „durims esant uždarytoms“, tai didžioji premisa; paskui įvykdė mažąją premisą, kai „parodė jiems rankas ir šoną“; pagaliau išgavo išvadą – Tomas išpažino: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
5 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
 Dievo Gailestingumas - paskutiniųjų laikų ženklas

„Tegul visas pasaulis pažins neišmatuojamą mano gailestingumą.
Tai yra ženklas paskutiniams laikams, po jų ateis teisingumo diena”
(Šv. Faustinos „Dienoraštis”, 848).

Šv. Faustinos “Dienoraštis”, 1146:

„Kas nenori įeiti pro Gailestingumo duris,
tas turi įeiti pro mano teisingumo duris.”

Šv. Grigalius Nysietis († 395):

„Vadinasi, jei nėra įmanoma be Prisikėlimo pakeisti mūsų prigimties į gera,
o Prisikėlimas negalimas be pirma ištinkančios mirties,
tai mirtis, esanti mums keitimosi į gera pradžia ir būdas, yra tam tikras gėris.“

Anot šv. Ignoto Antiochiečio († apie 110),

nemirtingumo vaistai jau „atrasti” – tai Eucharistija.

Ringys

Dievo Gailestingumas, kaip ir Eucharistija, teikia gyvybę tik GEROS VALIOS žmonėms.
„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai”.
Piktavaliai žmonės, kaip ir velniai, negali būti Komunijoje su Kristumi.
Todėl atsivertimas reiškia atsisakymą egoizmo.

5
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top