Atnešė duonos ir vyno

Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno. Jis buvo Aukščiausiojo Dievo kunigas, todėl palaimino Abramą, tardamas: „Tepalaimina Abramą Aukščiausiasis Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas. Šlovė Aukščiausiajam Dievui, kuris atidavė tau į rankas tavuosius priešus“. Abramas jam davė dešimtinę nuo visko. (Pr 14, 18–20)

Amžiais tu Kunigas, kaip Melchizedekas

Dievas sako mano Valdovui: „Sėskis mano dešinėje,
aš patiesiu tavo priešus
tarsi pakojį po tavo kojų“.

Dievas duos tau Siono kalne valdovo lazdą,
ir tu savo priešus valdysi.

Nuo gimimo šventuose kalnuose viešpatausi,
iš pat įsčių, nuo aušros savo jaunystės.

Viešpats yra prisiekęs, ir jis nesigaili:
„Tu Kunigas amžiais, kaip Melchizedekas“. (Ps 109, 1–4)

Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį

Broliai! Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Tuo pačiu būdu po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis. (1 Kor 11, 23–26)

Sekvencija

Nuo saulėtojo Siono iškilmingo himno tonai
šlovina Ganytoją.
Šiandien himnai paslaptingi skelbia duoną nemirtingą,
ypatingos prigimties.
Gyvą duoną, gyvą vyną Jėzus mokiniams dalino,
liepdamas dalint kitiems.
Ir todėl giesmė džiaugsminga, iškilni, giliai prasminga
šviesą pažeria mintims.
Minima diena didžioji, šventės sukaktis šviesioji –
įsteigimas paslapties.
Naujo amžiaus atėjimas, naujo priesako skelbimas
užbaigė senus laikus.
Vietoj atvaizdo – tikrovė, vietoj praeities – naujovė,
tarsi saulė po nakties.
Vakarienėj paslaptingoj Kristaus auką išganingą
įsteigė visiems laikams.
Švęsti duoną, švęsti vyną, skelbti Kristaus atminimą
liepia priesakas kilnus.
Jo galybėje – tikrumas: duona keičiasi į Kūną,
vynas tampa jo Krauju.
Jo žodžiu Bažnyčia tiki – jog nematomi dalykai
iš tiesų gyvi aukoj.
Paslėpta esmė didinga, išorės ženkluos skirtinguos
slypi vienas turinys.
Kraujas – gėrimas slaptingas, Kūnas – maistas nemirtingas, –
visas Kristus abiejuos.
Jis nedalomas ir sveikas, net dalijamas nekeičia
vieneto esmės gilios.
Ima vienas, ima šimtas – Kūno prigimtis nekinta,
pasilieka ta pati.
Tik veikimas jos skirtingas: ji geriesiems palaiminga,
o blogiesiems – pražūtis.
Nuostabus toksai likimas: ir palaima, ir žlugimas
iš šaltinio to paties.
Jis išlieka paplotėly, ir mažiausiam trupinėly, –
visas Kristus, garbe žėrįs, – garbink ir neabejok!
Nieks negali jo pažeisti, ženklo turinio pakeisti,
ženklą galime paliesti, bet esmė nesumažės.
† Angelų šlovingą duoną, mylimiems vaikams malonę
duoda vargšams į kelionę, tik ne pajuokai – piktiems.
Ji – tikrovė tų šešėlių: manos tautai Izraelio,
jų Velykų avinėlio, Izaoko atnašos.
O Ganytojau meilingas, Jėzau, būk mums gailestingas,
Tu ganyk mus, Tu mus ginki,
amžiams laime apdalinki,
ten, kur nebebus mirties.
Visažini, visagali, žmogų gelbstintis bedalį,
amžinon puoton pakviesk mus
ir namiškiais padaryk mus
su šventaisiais danguje.

Visi pavalgė iki soties

Jėzus kalbėjo žmonėms apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“. Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šiai miniai“.

O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“. Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, palaimino juos, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi pavalgė iki soties. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių likučių. (Lk 9, 11b–17)

Švenčiausiojo Kūno ir Kraujo šventėje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Jėzau, mūsų Atpirkėjau ir Naujosios Sandoros kūrėjau, išvaduok mūsų tautą iš egoizmo ir nemeilės gniaužtų, išmokyk ir mus bendrystės, kad ir mes, iš Dievo meilės dalydamiesi su artimu, patirtume tikrąją gyvenimo skalsą. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.

Arnoldo Valkausko mintys pamąstymui: Jėzus pakeičia realybę

Sigitas Tamkevičius. Gyvoji Duona
Devintinių homilija

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventėje esame kviečiami apmąstyti Eucharistijos slėpinį ir dėkoti už Dievo meilės stebuklą – Jėzaus buvimą su mumis Mišių aukoje ir už galimybę maitintis Eucharistine duona, kad mumyse išsipildytų jo pažadas: „Štai duona, nužengusi iš dangaus! Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 58).

Po duonos padauginimo stebuklo (Lk 9, 11–17) žmonių tikėjimas Jėzumi dar labiau sutvirtėjo. Pasinaudodamas šia proga, Jėzus kalbėjo apie gyvąją duoną, kuria būsiąs jo kūnas: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.[…] aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 35.38–39).

Tai, ką Jėzus kalbėjo, pranoko klausytojų suvokimą, todėl kai kurie iš jų pasipiktinę kalbėjo: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“ (Jn 6, 42).

Tačiau Jėzus dar aiškiau tvirtino: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Evangelistas rašo, kad dalis Jėzaus mokinių pasipiktino ir daugiau su juo nebevaikščiojo.

Per Devintines švenčiame Jėzaus pažado išsipildymą. Apaštalas Paulius Laiške korintiečiams šitaip pasakoja apie Eucharistijos įsteigimą: „Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11, 23–25). Tokiu būdu Jėzaus įsteigė nekruvinąją eucharistinę auką ir paliepė tai daryti jo mirties atminimui.

Tikinčiųjų bendruomenėje ištikimai vykdomas šis Jėzaus paliepimas ir visame pasaulyje yra aukojama Jėzaus Kūno ir Kraujo auka. Mes esame kviečiami kuo dažniau, ypač sekmadieniais, dalyvauti Eucharistijos aukoje ir tapti amžinojo gyvenimo pažado paveldėtojais.

Eucharistija turi būti tikinčio žmogaus gyvenimo centre. Kiek dėmesio skiriame Eucharistijai, toks yra ir mūsų tikėjimas.

Jei gyvename be didesnių išbandymų, yra pavojus Eucharistijai skirti per maža dėmesio. Žmogus lengvai apsipranta net su pačiais švenčiausiais dalykais. Tačiau kai atsiduriama ekstremaliose sąlygose, Eucharistija tampa nepamainoma jėga, palaikanti žmogaus dvasią. Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės kalinimo laikų liudininkės pasakoja, kaip jų mokytoja Adelė per kalinius kunigus gaudavo Šv. Komuniją ir po mažą gabalėlį padalindavo jaunoms kalinėms. Tai padėjo joms nepalūžti nešant sunkų kalinio kryžių.

Savo asmeniška patirtimi taip pat galiu paliudyti, ką reiškė Mišių auka ir Komunija, kai buvau kalėjime ir lageryje. Slapta aukojamos Mišios ir stiprinimasis dangiškąja duona padėjo pakelti labai ilgus, dažnai sunkius tardymus, o vėliau – visas Uralo ir Mordovijos lagerių negandas. Su Viešpačiu širdyje žmogus gali pakelti pačias didžiausias sunkenybes.

Devintinės kviečia kiekvieną iš mūsų pasitikrinti, ar deramai įvertiname Eucharistiją. Ar švenčiame su parapijos bendruomene sekmadienio Mišias? Ar pakankamai dažnai stiprinamės Dangaus Duona? Jei pastebėtume, kad praeityje būdavo apsileidimo ir Eucharistijos neįvertinimo, turėkime drąsos ir ryžto atnaujinti savo santykį su Jėzumi Eucharistijoje.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Šituo valgiu pasistiprinęs, Elijas keliavo iki Dievo kalno

Elijas nuėjo dienos kelią į dykumą. Tenai, atsisėdęs po prožirnio krūmu, panoro numirti. Jis sakė: „Gana man, Viešpatie! Atimk man gyvybę; juk aš ne geresnis už savo tėvus“. Paskui, atsigulęs po prožirnio krūmu, užmigo. Staiga jį palietė angelas ir tarė: „Kelkis ir valgyk!“ Apsidairęs Elijas pamatė galvūgaly kepalą duonos, keptos ant karštų pelenų, ir ąsotį vandens. Užkando, pagėrė ir vėlei atsigulė miego. Bet Viešpaties angelas darkart atėjo, palietė jį ir tarė: „Kelkis ir valgyk! Antraip prailgs tau kelionė“. Tasai atsikėlė, pavalgė, pagėrė ir, šituo valgiu pasistiprinęs, keliavo keturiasdešimt dienų ir naktų – iki Dievo kalno Horebo. (1 Kar 19, 4–8)

Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
mano burna šlovins jį nuolat.
Tuo mano siela didžiuojas.
Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. –

Su manimi visi šlovinkit Dievą,
aukštinkim Viešpaties vardą, kaip vienas.
Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
ir išvaduoja mane iš baisybių. –

Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
nebeteks rausti iš gėdos.
Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
iš visų bėdų išvadavo. –

Viešpaties angelas pylimu apjuosia
dievobaimingus žmones,
juos iš nelaimės vaduoja.
Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras;
laimė tam žmogui, kuris jo parama tiki. – (Ps 33, 2–9)

Gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus

Broliai! Neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai. Tebūna toli nuo jūsų visokie užsigavimai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus. Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui. (Ef 4, 30–5, 2)

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus

Žydai ėmė murmėti, kad Jėzus pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“

Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas neateis pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatrauks; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: ‘Ir bus visi mokomi Dievo’. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.

Aš esu gyvenimo duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų.

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. (Jn 6, 41–52)

Ir šį sekmadienį Evangelija kviečia priimti Jėzų kaip „tikrąją dangaus duoną“ – Tą, kuris yra iš Dievo ateinančio amžinojo gyvenimo šaltinis: tik ji numalšins visokį alkį ir suteiks stiprybės išbandymų ar nuovargio valandomis, tik ji išraus mirties geluonį ir suteiks ramybę, tik ji išmokys gyventi meile.

Kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, pasotink savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo ieškančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, suteik uolumo Tavo Žodį skelbiantiems ir drąsos Tave liudiajntiems, kad ryžtumės priešintis blogiui, kad augtume artimo meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Mons. Artūras Jagelavičius. Duona, nužengusi iš dangaus

Kadangi pranašas Elijas karštai gynė izraelitų tikėjimą į vieną Dievą, jo labai neapkentė karalienė Jezabelė, pagonių karaliaus Ahabo žmona. Ji norėjo, kad iki Palestinos nusidriektų tikėjimas pagonių dievu Baalu. Todėl karalienė nusprendė pranašą Eliją nužudyti. Elijas, gelbėdamas savo gyvybę, pabėgo į dykumą. Tačiau dykuma nebuvo labai saugi vieta. Kepino kaitri saulė, o apie maistą nebuvo nė kalbos. Bet nusiminusio pranašo Dievas neapleido, jį pamaitino ilgai keturiasdešimt dienų ir naktų kelionei iki Dievo kalno Horebo. Duona, kuria maitosi Elijas, yra Eucharistinės duonos, kurią mums duoda Jėzus Kristus, įvaizdis. Ši dvasinė duona ypatingai maitina žmogaus protą ir valią, jo moralinį gyvenimą. Mes savo gyvenime patiriame įvairių sunkumų ir nepriteklių, panašiai kaip pranašas Elijas. Labai išsektume ir nuskurstume dvasiškai, jeigu mūsų nemaitintų Jėzus Eucharistine duona. Mokslininkas Blezas Paskalis sakė: „O, kaip gera žmogui, kuomet jis pavargęs, veltui ieškodamas gerumo pasaulio gyvenime, ištiesia savo silpnas rankas į Kristų.“ Tai tiesa, Jis yra duona, nužengusi iš dangaus, nes taip tvirtino Kafarnaumo sinagogoje. Tačiau žydai nenorėjo tuo tikėti murmėdami: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus? Kaip jis gali sakyti: Aš esu nužengęs iš dangaus?“ (Jn 6, 42). Dar labiau jie pasipiktino, kai išgirdo Kristų sakant: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ Kratydami galvas žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6, 52).

Lygiai taip žmonėms sunku patikėti, jog šv. Mišių metu baltas duonos paplotėlis virsta Kristaus Kūnu. Kartą musulmonų grupė kalbėdamasi su katalikų kunigu Palestinoje tvirtino, jog tai visiškai neįmanoma. Tada kunigas jų paklausė: „Kai jūs buvote vaikai, buvote maži. Dėka ko jūs užaugote?“ – „Užaugome, kadangi maitinomės duona.“ – „Matote, gerbiamieji, jeigu jūsų organizmas gali duoną paversti kūnu, tai kodėl Dievo Sūnus Jėzus Kristus negali to padaryti?“ Nors šiame kunigo atsakyme musulmonams yra daug logikos, tačiau mes negalime sulyginti šių dalykų. Nes yra didelis skirtumas tarp natūralaus mūsų organizme duonos virtimo kūnu ir stebuklingo, akimis nematomo, baltutės ostijos pasikeitimo į Kristaus Kūną. Štai kodėl šv. Mišiose, po konsekracijos, kunigas ištaria: „Tikėjimo paslaptis.“

Nors mes šio slėpinio niekada iki galo ir nesuprasime, tačiau mums kur kas svarbiau praktiškai pasinaudoti Eucharistinės duonos vaisiais. Kelias pas Išganytoją ir mūsų mylimą Jo Motiną Mergelę Mariją mums yra ilgas ir sunkus. Todėl Kristus mums siūlo šiame kelyje pasistiprinti nepaprasta duona, apie kurią jis pats sako: „Aš esu gyvybės duona“ (Jn 6, 48). „Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51). Tai labai neįtikėtini ir drąsūs Kristaus žodžiai. Nors mes šia duona maitindamiesi nemurmame kaip žydai, tačiau stebimės, kad mūsų tikėjimas nesustiprėja, viltis nepadidėja ir meilė labiau nesuliepsnoja. Čia atsiskleidžia mūsų eucharistinių komunijų neveiksmingumas ir dalyvavimo liturgijoje nevaisingumas. Dėl to reikia susimąstyti. Gal mes nejaučiame Kristaus Kūnui ir Kraujui nei alkio, nei troškulio? Gal neturime „apetito“ dvasiniams dalykams? Gal jie mums neskanūs? O gal deramai nepasirengiame šiam dvasiniam pasistiprinimui? Šie klausimai mums kelia sąmyšį ir kad į juos rastume atsakymą, reikia dar kartą prisiminti šio sekmadienio antrąjį skaitinį iš apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams. Čia apaštalas kalba apie tai, koks neturi būti krikščionis: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“ (Ef 4, 31). Ir tai tiesa, gerbiamieji, šiurkštus, piktas, egoistiškas, svaigalus ir narkotikus vartojantis žmogus nėra dvasingas. Jam šie dalykai yra tolimi ir neįdomūs. Jis gyvena tik šiandiena. Jis nealksta Kristaus duonos, jam reikia tik žemiško maisto ir materialinių vertybių bei kūno džiaugsmų.

Komunijos eina nemažai žmonių ir tai nereiškia, jog Eucharistiją priimantys yra tam gerai pasirengę. Tiesiog galbūt dažnas galvoja, ką kiti pasakys apie mane, jeigu neisiu šv. Komunijos, pamanys, kad esu didelis nusidėjėlis. Mes visi gerai žinome, jog šv. Komuniją priimti gali tie, kurie neturi sunkių nuodėmių, kurie yra atlikę nuoširdžią išpažintį. Kristus trokšta, kad kuo daugiau geros valios žmonių priimtų jį į savo širdį. Juk ne vienam gyvenime pasitaiko savitų sunkumų, panašių į pranašo Elijo vargus. Ne vienas tiesiog iš nevilties norėtų labiau mirti, nei kovoti už savo teises ir teisingumą. Tuomet prisiminkite Amžinojo gyvenimo duoną ir sustiprinkite savo protą ir valią naujai kovai už Dievo Karalystės plitimą šioje žemėje. Norėdamas apsaugoti nuo „apetito praradimo“ dvasiniams dalykams apaštalas liepia: „Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus. Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile“ (Ef 4, 32–5, 2). Štai koks turi būti krikščionio elgesys ir gyvenimas! Kokią reikšmę turėtų mūsų tikėjimo išpažinimai: „aš tikiu į Dievą“, „aš esu krikščionis“, „aš esu katalikas“, jei kasdieniniame gyvenime visiškai nesistengtumėme įgyvendinti tikėjimo principų? Ką reikštų dalyvavimas didžiausiuose atlaiduose, jeigu prireikus balsuotume prieš Bažnyčios mokymą ir pastoracinius planus. Deklaruoti tikėjimą yra visiškai skirtingas dalykas nei deklaruoti savo pajamas. Pajamos mūsų neįpareigoja, tačiau ypatingai įpareigoja tikėjimo išpažinimas. Tad dabar sugrįžkime prie klausimo, kodėl dvasinės pratybos, maldos, sakramentai neduoda mums laukto dvasinio pakilimo. Galbūt taip atsitinka, kai užmirštame, jog nei malda, nei sakramentai neveikia automatiškai. Jų veiksmingumas priklauso nuo mūsų sielos nusiteikimo, nuo pagrindinių – tikėjimo, vilties ir meilės dorybių praktikavimo. Eucharistinė, kaip dvasinė, duona ypatingai maitina žmogaus protą ir valią, jo moralinį gyvenimą. Šv. Grigalius apie Eucharistijos įtaką žmogaus gyvenimui rašė: „Šv. Komunija nuo žmogaus nenuima kryžiaus, bet duoda jėgų jį nešti.“

baznycioszinios.lt