Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.
Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.
Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.
Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. (Jn 13, 1–15)
Velykinį Kristaus Kančios ir Prisikėlimo tridienį, vainikuojantį visus liturginius metus, pradedame minėdami šventąją Vakarienę, per kurią vienatinis Dievo Sūnus Jėzus Kristus įsteigė Eucharistiją. Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai kreipkimės į savo dangiškąjį Tėvą: tepaverčia Jis mūsų tamsybes šviesa, pralaimėjimą – pergale, nusivylimą – viltimi. Tesuteikia Jis savo ramybę mūsų laikams ir teišklauso mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldos už visus tuos, kurie yra persekiojami ir nevilties kamuojami, skurdo ir vienatvės slegiami, piktojo puolami ir supriešinami. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šv. Kiprijonas Kartaginietis († 258). Viešpaties pavyzdys
Mylimiausieji broliai, tai, ką Jėzus Kristus, mūsų Viešpats ir Dievas, žodžiais mokė, įvykdė ir darbais. Ir kuris sakėsi nužengęs tam, kad vykdytų Tėvo valią, tarp kitų nuostabių dorybių, kuriomis išreiškė savo dieviškos didybės įrodymus, taip pat tėvišką kantrumą išlaikė nepaliaujamai ištverdamas.
Iš tiesų visi jo veiksmai nuo pat atėjimo paženklinti jo palydovės kantrybės; pirmiausia nuo tos dangiškos prakilnybės nužengdamas į žemę jis, Dievo Sūnus, nepasibjaurėjo apsivilkti žmogaus kūną, ir nors pats nebuvo nusidėjėlis, nešti svetimas nuodėmes; netekęs laikinai nemarumo, jis pakentė prisiimtą mirtingumą, kad nekaltas už kaltųjų išgelbėjimą būtų nužudytas.
Nors yra Viešpats, jį pakrikštija tarnas, ir teiksiantis nuodėmių atleidimą, nesibodi pats apiplauti savo kūną atgimdančiu nuplovimu (plg. Tit 3, 5). Keturiasdešimt dienų pasninkauja tas, per kurį kiti maitinami: jis trokšta valgyti ir yra alkanas, kad tie, kurie buvo alkę Žodžio ir malonės būtų pasotinti duona iš dangaus.
Su gundančiu velniu susiremia ir nugalėti priešui pasitenkina tiktai žodžiais nieko daugiau nesiimdamas. Mokiniams nevadovavo lyg visagalis valdovas, bet buvo malonus ir švelnus mylėjo juos broliška meile, teikėsi dargi apaštalams kojas numazgoti, kad savo pavyzdžiu pamokytų, koks su lygiais ir bendraamžiais turi būti tarnas, jei Viešpats yra toks maloningas tarnams.
Ir nenuostabu, kad su klusniaisiais toks buvo jis, kuris galėjo net kantriai iki galo pakęsti Judą, drauge su nedraugu valgyti duoną, žinoti, kad priešas yra namiškis, ir viešai to neatskleisti, išdaviko pabučiavimo neatstumti.