Pagieža ir pyktis – jausmai nedoringi:
tiktai nusidėjėlis juos tepalaiko.
Kas keršyti mėgsta, tam keršija Viešpats:
jo nuodėmes Viešpats atsimena nuolat.
Atleisk savo artimui, ką jis tau kaltas,
tada tu ir sau atleidimą išmelsi.
Žmogus, kuris nuolat įširdęs ant kito,
negali prašyti sau Dievo malonės.
Kas kito žmogaus pagailėti nenori,
tasai ir pas Dievą neras gailingumo.
Pats būdamas niekas, be perstojo pučias –
tai kas gi jį, kaltą, norės beužtarti?
Atmink, kad reiks mirti, ir pyktauti liaukis;
įsakymus vykdyk – tada nepražūsi.
Laikykis, ko lieptas, ant kito negiežkis,
atmink Dievo sandorą, skriaudą nukęski.(Sir 27, 30–28, 7)
Broliai! Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi, ar gyvename, ar mirštame, – mes esame Viešpaties. Juk Kristus numirė ir atgijo, kad viešpatautų ir mirusiesiems, ir gyviesiems. (Rom 14, 7–9)
Petras, priėjęs prie Jėzaus, paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.
„Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu’. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano. Paskui jį sekė gausūs žmonių būriai. Jis ten juos gydė. (Mt 18, 21–35)
Apmąstydami šio sekmadienio Gerąją Naujieną kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Jėzau, mirtimi ant Kryžiaus sunaikinęs mūsų „skolos raštą“ (Kol 2, 14), duok mums atsivertimo malonę, kad savo nuodėmingą kietaširdiškumą apgailėję ir begalinį Tavo gailestingumą priėmę, ryžtumės ir mes atleisti savo kaltininkams – iš visos širdies, neskaičiuodami: tegul sugrįžta ir į mūsų bendruomenes Dievo meilės ir bendrystės dvasia.
Viešpatie, būk gailestingas ir Raimundui – nuoširdžiam Tiesos.lt bičiuliui ir ištvermingam talkininkui, vakar baigusiam savo žemiškąją kelionę. Tegul mirtį nugalėjęs Kristus apdovanoja jį amžinuoju gyvenimu ir numalšina jo Tiesos troškulį. Ypatingos malonės prašome ir jo artimiesiems – kad puoselėdami nepalaužiamą viltį ir jie patirtų tavo gailestingumo vaisių.
Dieve, pažvelk gailestingai ir į mūsų Tiesos.lt bendruomenę – kad šių laikų pervartose stiprintume vieni kitus ne tik paguodos žodžiu, bet ir užtariamąja malda. Suteik drąsos išpažinti savo krikščioniškąjį tikėjimą ir ryžto jį liudyti artimo meilės darbais, kad įsišakniję Tavo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos.
Melskime, kad ir šio pasaulio valdžią turintys visada ieškotų Tavo valios ir vadovautųsi tarnystės, o ne galios logika. Kad rastųsi ir tvirto tikėjimo ganytojų, kad jie, palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, drąsiai skelbtų Dievo žodį ir kartu ieškotų Jo Tiesos.
Viešpatie, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už visus tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, kamuojami karų ir bado, skurdo ir nevilties, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tepalengvina jų kryžių broliška meilė. Ir tesustiprina mus visus palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.
Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę Tiesoje ir augtume tikėjimo, vilties ir meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Kun. Saulius Bužauskas. Atleidimo iššūkis
Jėzus dosniu gailestingumo požiūriu viršija bet kokias Senojo Testamento judaizmo nuostatas. Septyni – nuo seno galiojęs pakankamas atleidimo kartų skaičius. Tarsi limitas, kurį išnaudojęs, gali širdį užverti troškimui atleisti. Jėzus, minėdamas septyniasdešimt septynis atleidimo kartus, primena būtinybę nuolat, visada, be galo laikytis gailestingumo nuostatos. Tokio kelio pagrindinis motyvas – viskas tau yra padovanota, atleistos daug didesnės skolos.
Jėzaus palyginime randame mažų ir didelių dalykų sugretinimą. Talentas – tai stambiausias piniginis ir svorio matas, maždaug 6000 denarų. Denaras – vienos dienos darbininko užmokestis. Kad žmogus uždirbtų vieną talentą, reikia daugiau kaip šešiolikos metų kasdienio darbo be jokių laisvadienių. Tai daugeliui žmonių labai didelė suma. Ką jau kalbėti apie tūkstantį ar dešimt tūkstančių talentų. Galbūt tiek galėtų uždirbti koks apsukrus, ne visai sąžiningas turtuolis, pirklys ar verslininkas? O karaliui gal tai menkas turtas, kurį galima lengvai dovanoti?
Evangelijoje aprašytam valdovui svarbus ne tiek pats turtas, skola, o tai, kokią pamoką iš parodyto dosnumo išmoko apdovanotas tarnas. Dosnus valdovas nurašė milžinišką skolą. Taip ir Dievas atleidžia žmogaus skolą, kurios neįmanoma jokiomis žmogiškomis jėgomis grąžinti. Mūsų netinkamų, nuodėmingų pasirinkimų padaryti nuostoliai – milžiniški, net pačiomis geriausiomis mūsų pastangomis neištaisomi, sužeidę daugybę žmonių, išardę nemažai santykių ir sužaloję Dievo kūriniją.
Valdovas įvertina ne tik tai, ką savo tarnams suteikia ir koks jam pačiam nuostolis. Jam svarbi ir skolininko laikysena. „Visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai“ – tai kvietimas nelikti abejingiems, pasikliauti visų žmonių valdovo maloningumu ir dosnumu. Tikra malda kils iš jautrios ir nuolankios širdies, kuri norės keistis. Tokia ji turi likti visada. Ne tik pavojaus, sunkumų, grėsmės valandą. Tačiau tarnas neturėjo jautrumo dovanoti daug mažesnį jam padarytą nuostolį. Reikalavo aklo teisingumo, kur reikėjo kantrybės, dosnumo, gailestingumo. Kodėl tarnas nepasielgė su savo skolininku taip, kaip valdovas pasielgė su juo parodydamas gailestingumą? „Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?“ Tarnas nesuprato karaliaus parodyto pavyzdžio. Galbūt ir neįvertino tikrojo savo skolos masto. Valdovas jam dovanojo, atsižvelgė į jo maldavimą. O tarnas, prašomas tais pačiais žodžiais pasigailėti, paisė vien savęs, galvojo apie patirtą nuostolį, o ne apie maldaujantį artimą. Skolingam tarnui dovanota skola, parodytas gailestingumas tapo per dideliu iššūkiu, kurio nepavyko įveikti. Tarnui didžiulės skolos atleistos, o jis vis dėlto savo draugą baudžia už nedidelius įsiskolinimus. Gailestingumo grandinė nutrūko.
Dėl nedėkingo tarno pasirinkimo nusiminė kiti tarnai. Jų liūdesys – tikras solidarumas su dosniu karaliumi. Tai nuoskaudos išgyvenimas dėl kito asmens širdies kietumo, abejingumo, aklumo. Atiduoti budeliams iki atiduos skolą reiškia labai ilgam, neapibrėžtam laikui, be jokio apribojimo leisti patirti savo pasirinkimo padarinius, nes neįmanoma per likusį žmogaus gyvenimą atitaisyti padarytų nuostolių. Kaip tu elgiesi su kitais, taip ir su tavimi bus pasielgta.
Šis palyginimas apie gausius valdovo duotus talentus išleidusį tarną primena, kad žmogus dosniai apdovanotas paties Kūrėjo. Dažnas nė neįvertina dovanai gautų talentų, galimybių, kuriomis pasinaudoja, kad išlavintų savo gabumus. Daugeliui atrodo, jog tai, ką turime, yra mūsų pačių pastangų, kūrybingumo, apsukrumo, darbštumo rezultatas. Žmogus gyvena ir nesijaučia ne tik kam nors skolingas, bet ir nesupranta, kam reikėtų padėkoti. Dėl to verta dažnai prisiminti apaštalo Pauliaus žodžius: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, ar mirštame, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame.“ Visas mūsų gyvenimas, darbai, santykiai turėtų mus vesti prie paties Dievo, neužverti egoizmo, puikybės, pasigėrėjimo savais pasiekimais kiaute.
Žmogaus išgyvenama atleidimo kitiems nuostata – tai Dievo gailestingumo atspindys, žmogaus asmeninis atsakas į Viešpaties parodytą dosnumą. Kas nesistengia dovanoti, net nesvarsto apie tokios galimybės reikalingumą – nepriima su dėkingumu to, ką Viešpats taip apsčiai jam suteikia. Atleidimas prasideda nuo tiesos įvertinimo. Tai ne tik padarytų nuostolių apžvalga, bet ir atviras požiūris į save, į kitą žmogų Dievo akivaizdoje. Kodėl negaliu atleisti, kas trukdo, kursto pyktį, skatina keršyti? Ar verta toliau širsti, laikyti pyktį, pagiežą, kaip tai veikia mane ir kitus žmones? Neverta nusiminti, jei nepavyksta atleisti iš karto patyrus nuostolių, įžeidimų. Atleidimas – ilgas kelias, tarsi laiptai, kuriais vis kopiame. Kartais atrodo, jog jau pasiekėme tikslą, bet ir vėl reikia pradėti iš pradžių, nes skolininkas iš naujo užkliudė žaizdą, draugas atgręžė nugarą. Mes pernelyg prisirišę prie savo nuoskaudų, net ir prie nedidelių skolų, kurias padarė kiti, Atleidimo kelyje kopti į tikslą padeda nuostolių, neteisybės, skolos atskyrimas nuo to, kuriam esame kviečiami atleisti. Dovanojimas skirtas ne skolai pateisinti, bet žmogaus vertei ir artimo meilei paliudyti. Jei ir nepavyksta to lengvai padaryti, tebūna mūsų širdyse gyvas troškimas dosniau kitiems atsiliepti, nes ir man dovanota.