Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!
Samuelis ilsėjosi Viešpaties šventykloje, kur buvo Dievo Skrynia. Ir Viešpats sušuko: „Samueli!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“ Paskui nubėgo pas Elį ir pakartojo: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Anas atsakė: „Nešaukiau. Eik ir miegok!“ Tasai nuėjo ir atgulė. Viešpats ir vėl pašaukė Samueli. Atsikėlęs Samuelis, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Tasai atsakė: „Nešaukiau, mano sūnau. Eik ir miegok“. Samuelis dar nebuvo girdėjęs Viešpaties balso, jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis.
Viešpats ir trečią kartą pašaukė Samuelį. Tasai atsikėlęs nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Tada suprato Elis, jog Viešpats buvo šaukęs berniuką. Ir Elis Samueliui pasakė „Eik ir gulkis miegoti. O jeigu¬ ir vėl tave šauktų, tai atsiliepk: ‘Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!’“. Samuelis nuėjo ir atgulė į savo vietą. Viešpats atėjo, atsistojo ir kaip pirma sušuko: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsiliepė: „Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!“ Samuelis augo. Viešpats buvo su juo, ir todėl nė vienas jo žodis veltui nenuėjo. (1 Sam 3, 3b–10. 19)
Ateinu, Viešpatie, vykdyti tavosios valios
Viešpaties aš laukte laukiau,
ir jis prie manęs pasilenkė meiliai.
Į mano lūpas naują giesmę įdėjo –
giesmę Dievui pagarbint. –
Tau nepatiko nei kruvinos aukos, nei atnašos vaisių;
bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
Tuomet aš tariau: „Ateinu!“ –
Knygoje apie mane yra parašyta:
„Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
tavo Teisynas meilus mano širdžiai“. –
Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
Viešpatie, tu žinai, kad aš netylėjau
lūpas sučiaupęs. – (Ps 39, 2. 4. 7–10)
Jūsų kūnai yra Kristaus nariai
Valgis yra pilvui ir pilvas – valgiui, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais? Nieku būdu! Taip pat kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo. Sergėkitės palaidumo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu! (1 Kor 6, 13–20)
Juodu pamatė, kur Jėzus gyvena, ir tą dieną praleido pas jį
Tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų.
O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“
Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.
Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“). (Jn 1,35–42)
Dėkodami Dievui už Laisvės dovaną melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Viešpatie, įkvėpk mums savo meilės dvasios ir padaryk vieningus. Dėl laisvę ir tiesą mylėjusių šios žemės vaikų kraujo ir meilės aukos suardyk piktojo pinkles ir išsklaidyk įsiviešpatavusią tamsą, padėk įveikti susiskaldymą ir klaidas, sugriauk nemeilės ir netiesos tvirtoves.
Žmogumi tapęs Dieve, prabilęs į mus per Sūnų ir pašaukęs mus į savo nuostabią šviesą, suteik malonių ištvermingai sekti Kristumi, kad atpirkti iš nuodėmės vergijos ir sugrąžinti į Dievo vaikų laisvę, ryžtingai eitume teisumo keliais ir visu savo gyvenimu liudytume: Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37).
Jėzau, Tu leidiesi surandamas visų tų, kurie Tavęs ieško. Laimink mus šiame kelyje ir nukreipk mūsų žingsnius į amžinosios šviesos tėvynę, kurioje išvysime Tave „veidas į veidą“.
Melskime už valstybių vadovus: teveda jie savo tautas tiesos ir teisingumo keliais į taiką. Melskime už nesuskaičiuojamus Kristaus Kūno narius, kurių sielą ir kūną teršia ištvirkęs pasaulis. Maldaukime Viešpatį pagijimo ligoniams, duonos alkstantiems, paguodos sielvartaujantiems, laisvės persekiojamiems krikščionims.
Jėzau, kuris atėjai dovanoti savo gyvybę, išmokyk mus dalytis Tavo dovanomis su savo artimu. Ypatingos malonės prašome tiems mūsų broliams ir seserims, kurie neša persekiojimų kryžių, kenčia skurdą ir badą, jaučiasi vieniši ar atstumti, ar per jėgą atskirti nuo artimųjų, varginami sielos ar kūno kančių – pripildyk jų dienas savo ramybės ir sustiprink, sugrąžink į jų širdis taiką ir viltį, atkurk mūsų visuomenėje teisingumą ir bendrystę.
Maloningasis Dieve, kuris įkvepi ir atbaigi visa, kas gera, ir esi visokios palaimos pradžia ir šaltini, suteik ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, savo malonių: suteik išminties pažinti tikrąjį gėrį ir atmesti visa, kas netikra, duok pažinti ir atpažinti Tavo tiesą, padėk išlaikyti tvirtą tikėjimą, negęstančią viltį, veiklią meilę ir savo ramybę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Ką, žmonės, jūs tikitės sukurti
T. Grigalius Casprini OSB. Avinėlio slėpinys
Kalėdų laikas oficialiai pasibaigė Kristaus Krikšto švente praėjusį sekmadienį (arba pirmadienį). Tačiau šiandienos liturgija mus toliau kviečia apmąstyti Dievo Sūnaus Įsikūnijimo bei Apsireiškimo slėpinius ir visus jų didžiulius išganingus padarinius. Šių Mišių įžangos giesmė, paimta iš 65 psalmės, ragina visą žemę garbinti ir šlovinti Dievą, tapusį žmogumi, kaip tai padarė iš- minčiai Apsireiškimo dieną: „Tesilenkia, o Dieve, tegieda tau visa žemė, tegarsina tavo kilniausiąjį vardą.“
Gimdamas iš Mergelės Marijos neregimas Dievo Sūnus prisiėmė sukurtą žmogiškąją prigimtį į savo asmens vienybę ir tapo regimu žmogumi. Štai kodėl nebijodami stabmeldystės galime jį pagarbinti, šlovinti ir vaizduoti tapyboje. Jėzus Kristus yra tobulas Dievo apreiškimas ir pasaulio atnaujinimo bei šventumo šaltinis. Tačiau Įsikūnijimo pagrindinis tikslas yra mūsų išganymas, mūsų išvadavimas iš nuodėmės ir mirties valdžios.
Ką tik girdėtoje Jono evangelijos ištraukoje Jonas Krikštytojas, matydamas Jėzų ir sakydamas „štai Dievo Avinėlis“, perduoda dviem savo mokiniams visiškai naują supratimą apie Kristaus išganingą misiją. Šis supratimas jam buvo pirmą kartą apreikštas Kristaus krikšto akimirką. Prieš tai tam tikra prasme Jonas dar „nepažinojo“ Jėzaus. Žinoma, nuo vaikystės Jonas pažinojo Jėzų, nes jie buvo giminaičiai. Kai Marija aplankė Elzbietą, dviem kūdikiams dar būnant jų motinų įsčiose, Jonas atpažino Jėzų ir šoktelėjo iš džiaugsmo. Jonas seniai žinojo, kad Jėzus yra pirmesnis ir galingesnis už jį, jis nelaikė savęs vertu būti Jėzaus tarnu, atrišti jam kurpių dirželio ar jį pakrikštyti. Bet jis žvelgė į Kristų daugiau kaip į Dievo rūstybės ir teisingumo įrankį, ateisiantį su kirviu ir vėtykle rankose galingai skaistinti Dievo tautos ir bausti nusidėjėlių. Tai iš tikrųjų priklausys Kristaus eschatologiniam vaidmeniui laikų pabaigoje. Bet krikštydamas Viešpatį, Jonas staiga ėmė suvokti Jėzų kaip mylimąjį Dievo Sūnų, o jo dabartinę gailestingumo misiją kaip Dievo Avinėlio misiją – Avinėlio, kuris ima ant savęs pasaulio nuodėmę ir aukoja savo gyvybę už žmonijos išganymą.
Atlikdamas savo vaidmenį kaip sužadėtinio draugas, Jonas paragino du savo mokinius sekti paskui Kristų. Tai darydamas jis jiems nesakė: „Štai Mesijas“ arba „Štai Dievo Sūnus“, bet tik „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ Jonas suprato, kad Kristaus mokiniai bus pašaukti sekti savo Mokytoją pasiaukojimo kelyje. Ir jis pats pirmasis kaip Kristaus pirmtakas netrukus paaukos savo gyvybę už tiesą.
Įdomu pastebėti, kad Jėzaus mylimasis mokinys – Jonas, vienas iš tų dviejų, kuriems kalbėjo Jonas Krikštytojas, yra vienintelis evangelistas, kuris mini Krikštytojo žodžius apie Dievo Avinėlį. Evangelistas visada saugos šį žodį savo širdyje, bet, kaip Andriejus, Petras ir kiti mokiniai, dar negalės suprasti jo reikšmės.
Išgirdę Krikštytojo žodžius, Jonas ir Andriejus nuėjo paskui Jėzų. Jie pirmą kartą susipažino su juo ir praleido visą tą dieną ir naktį pas jį. Kitą dieną Andriejus susiras savo brolį Simoną ir jam pasakys: „radome“, tik ne Dievo Avinėlį, bet „Mesiją – Dievo Pateptąjį“.
Mokiniams buvo lengviau priimti šį šlovingesnį pavadinimą, jiems žadėjusį išvadavimą ir pergalę, nebūtinai ateisiančią per kančią. Vėliau Simonas iškilmingai išpažins, kad Jėzus yra Mesijas ir Gyvojo Dievo Sūnus, bet ir jis dar nesupras ir nepriims Avinėlio slėpinio – Kristaus aukos ant kryžiaus. Jis tai ims suprasti tik po Jėzaus prisikėlimo, tik tada supras, ką reiškia nešti savo kryžių paskui Kristų kančios kelyje. Tik tuomet rašys krikščionims savo Pirmame laiške: „Jūs esate atpirkti… brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.
O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą.“ O šv. Jonas tai supras tik stovėdamas su Marija šalia kryžiaus. Jis supras, kad Jėzus yra tikrasis Velykų Avinėlis, paaukotas tuo pačiu metu, kai avinėliai buvo pjaunami Jeruzalės šventykloje prieš žydų Paschą. Savo gailestingumu Jėzus tapo pažeidžiamas, ant kryžiaus jo kūnas buvo sudraskytas, širdis perdurta dėl mūsų nuodėmių. Kadangi jis Velykų Avinėlis, „jo kaulai“, kurie simbolizuoja jo amžinosios meilės nepajudinamą tvirtumą, „nebuvo sulaužyti“.
Senatvėje rašydamas Apreiškimo knygą šv. Jonas aprašė Avinėlio pergalę danguje. Iš numirusių prisikėlęs Avinėlis yra pašlovintas kartu su Dievu Tėvu, jis turi savo rankose gyvenimo knygos raktą. Jis veda visą išgelbėtą žmoniją iš didelio sielvarto, iš šio pasaulio išbandymų ir vargų į Dangaus Karalystės džiaugsmą. „Suradome Mesiją!“ Tai vieninteliai Petro brolio šv. Andriejaus žodžiai Evangelijoje. Dėkokime Dievui Tėvui, kad jis mums davė būtent tokį Mesiją, tokį Avinėlį, tokį Aukščiausiąjį Kunigą, kuris užjaučia mūsų silpnumus ir vaduoja mus iš mirties teikdamas prasmę visiems mūsų išbandymams. Amen.