Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių
Petras kreipėsi į minią: „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, mūsų protėvių Dievas, pašlovino savo tarną Jėzų, kurį jūs išdavėte ir kurio išsigynėte Pilotui, kai tas buvo benusprendžiąs jį paleisti. Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį. Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to įvykio liudytojai. O dabar, broliai, aš žinau, kad jūs taip padarėte iš nežinios, kaip ir jūsų vadai. Tuo būdu Dievas įvykdė, ką iš anksto buvo paskelbęs visų pranašų lūpomis, būtent – kad jo Mesijas kentėsiąs. Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų nuplautos jūsų nuodėmės.“ (Apd 3, 13–15, 17–19)
Žerki ant mūsų tu, Viešpatie,
savo veido palaimingąją šviesą!
Kai šaukiuosi tavęs, atsiliepki, o Dieve,
mano teisės gynėjau!
Tu baimės suspaustą mane išvaduoji.
Būk man gailestingas, išgirsk mano maldą! –
Daugelis sako:
“Kas padarys mus laimingus?” –
Žerki ant mūsų tu, Viešpatie,
savo veido palaimingąją šviesą! –
Gulu, užmiegu ramus kaip bematant,
nes tu vienintelis, Viešpatie,
paskiri man saugią vietą. – (Ps 4, 2. 7. 9)
Jis yra permaldavimas už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes
Mano vaikeliai, aš jums tai rašau, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio. Iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų. Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. Iš to ir pažįstame, jog jame esame. (1 Jn 2, 1–5a)
Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių
Sugrįžę iš Emauso, mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado jų tarpe ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.
Paskui Jėzus tarė mokiniams: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus. Ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, jo vardu visoms tautoms, pradedant nuo Jeruzalės, bus skelbiamas atsivertimas nuodėmių atleidimui gauti. Jūs esate šių dalykų liudytojai.“ (Lk 24, 35–48)
Apmąstydami šio sekmadienio Gerąją Naujieną ryžkimės ir mes išsižadėti už savo laisvę nuo nuodėmės. Žvelgdami į Jėzaus žaizdas – Dievo pažado išpildymą, kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad ir mes, pakrikštyti Kristuje, tikintys Jį, nors ir nematę, visuomet nugalėtume šį pasaulį savo tikėjimu.
Tad tvirtai, su Dievo vaikų pasitikėjimu kreipkimės į savo dangiškąjį Tėvą – teišklauso Jis mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldos už visus tuos, kurie yra persekiojami ir nevilties kamuojami, skurdo ir vienatvės slegiami, piktojo puolami ir supriešinami, sergantys ir įkalinti, pavergti ir apšmeižti: duok jiems patirti savąjį artumą ir brolių bendrystę.
Melskimės ir už žemės tautas, ir už tuos, kuriuos jos įpareigojo joms atstovauti: Kristaus pergalė tesuteikia taiką pasauliui ir ramybę mūsų namams. Tegul ant Kryžiaus iš meilės gimusi viltis ir didis džiaugsmas nuskaidrina Žemės veidą. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Arnoldas Valkauskas. Tikroji kova yra už žmogų, kuris pasipriešins nuodėmei
Mons. Adolfas Grušas. Dievo ženklai
„Ko taip išsigandote?“ – klausia savo mokinių Jėzus, kai atsistojęs jų tarpe, pajuto tvyrančią baimę. Apaštalai manė, kad susidūrė su vaiduokliu, jų skausmo ir vilties apimtos vaizduotės vaisiumi…
Jėzaus klausimas iš tiesų yra panašus į skausmo skundą ir Jo žodžiuose aiškiai nuspėjamas liūdesys. Vis dėlto kur kas labiau Jis trokšta, kad mokiniai paliestų Jį, apkabintų, tarsi iš tolimos kelionės grįžusį draugą, todėl, norėdamas ištirpdyti paskutinius baimės ir abejonių likučius, prabyla paprastais ir visiems suprantamais žodžiais: „Palieskite mane ir įsitikinsite!“
„Pažvelkite, palieskite, valgykime“…
Apaštalus įtikino ne slėpiningos vizijos ar Dievą šlovinančių angelų balsai. Jie pasidavė matydami keptos žuvies gabalą, tą šeimyniškumo ir artumo ženklą. Jiems, vargšams ir pasimetusiems žmonėms, susidūrusiems su dieviškomis paslaptimis, reikėjo ko nors labai paprasto ir žmogiško, kad pajėgtų priimti Dievo didybę.
Jėzus Jį tikintiems nori būti jų gyvenimo kasdienybe, trokšta, kad Evangelija, Jo paskelbtoji Geroji Naujiena, būtų ne šmėkla ar pasakojimų rinkinys, sekmadieninės pareigos atlikimas, bet uola, ant kurios statomas visas gyvenimas, šaltinis, iš kurio visuomet galima atsigerti gaivinančio malonės vandens. Pati geriausia naujiena yra žinia, jog Jėzus nėra vaiduoklis, kad jis, kaip ir mes visi, turi kūną ir kraują. Tas mažas Jėzaus valgomos žuvies ženklas apaštalams ateityje taps pačiu tvirčiausiu įrodymu, kuriuo jie dalinsis skelbdami Evangeliją, „Mes valgėme ir gėrėme kartu su juo,“ – sakys jie savo klausytojams. Juk iš tiesų valgymas yra gyvybės ženklas, o valgymas drauge yra pats iškalbingiausias ženklas, bylojantis apie atrastą bendrystę, nugalėtą baimę ir gimstančią viltį.
Prisikėlęs Viešpats apaštalams nepateikia jokių reikalavimų ir neduoda jokių nurodymų. Jis visų pirma pasirūpina atsistoti „jų tarpe“, taip atkurdamas bendravimą, kurį pažeidė išdavystės ir menkadvasiškumas. Jis ateina ir dalijasi duona, žvilgsniais, draugiškumu, drąsinančiais žodžiais. Jis nieko neprašo, bet viską dovanoja. Jis neprašo pasninkauti dėl Jo, bet kviečia valgyti kartu su Juo. Jis nori dalyvauti mūsų gyvenime ir laukia, kad ir mes būsime Jo gyvenime, o visa tai gaubia dvasios giedra, netgi savotiškas atsipalaidavimas, kurį jaučiame, kai esame saugūs ir mylimi.
Ramybė… Tai pirmieji žodžiai, kuriuos savo mokiniams pasirodęs ištarė Viešpats: „Ramybė jums!“. Šis linkėjimas – tai visų mums skirtų Dievo dovanų santrauka. Tai dvasios giedra, leidžianti suvokti esmę, įnešti šviesą į mūsų tarpusavio santykius, visuomet matyti saulę, o ne šešėlius, mokėti atskirti mūsų vaiduoklius ir atėjusį Viešpatį. Visa tai gali padaryti tik ramybės apgaubta širdis.
„Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus,“ – skaitome Evangelijoje. Iki tol apaštalai buvo supratę vien tai, kas buvo patogu jiems patiems, vien tik tai, kas buvo suderinama su jų mintimis ir idėjomis, tuo tarpu dabar atėjo laikas pažinti visą esmę. Visuomet, kai širdis yra pasimetusi, naudinga stabtelėti, patylėti ir pasiklausyti…
Iš tiesų mokinių parodytas nerangumas įtikėti, jų blaškymasis tarp baimės ir džiaugsmo yra paguodos ženklas mums visiems. Tai garantija, kad Jėzaus prisikėlimas yra ne jų sugalvotas pasakojimas, bet tikras juos pribloškęs įvykis. Apaštalai, rodos, gerai pažinojo savo Mokytoją, trejus metus kartu eidami Palestinos keliais, žvejodami, lankydami kaimus ir miestelius, jie ne kartą žvelgė į Jėzaus akis, tačiau po Prisikėlimo Jo iškart neatpažino. Jėzus buvo tas pats ir drauge kitoks, žinomas ir drauge atsimainęs, toks kaip anksčiau ir visiškai nematytas. Taip yra todėl, kad Prisikėlimas nėra grįžimas į ankstesnį gyvenimą, bet kelionė pirmyn – tai Dievo prisilietimas prie mūsų žmogystės.
Prisilietimas Dievo Sūnuje…