Dievo sandora su iš tvano išgelbėtu Nojumi

Nojui ir jo sūnums, kurie buvo su juo, Dievas kalbėjo:
„Štai sudarau savo sandorą su jumis bei jūsų palikuonimis, ir su visais pas jus esančiais gyvūnais: su paukščiais, galvijais ir laukų žvėrimis – su visa gyvūnija, išėjusia su jumis iš arkos.
Sudarau su jumis savo sandorą: daugiau niekada potvynio vandeniu nebebus naikinamos kūno būtybės; daugiau niekada nebekils tvanas nuniokoti žemės“.
Ir Dievas bylojo:
„Štai toks bus ženklas sandoros, kurią sudarau tarp savęs ir jūsų bei visų pas jus esančių gyvųjų būtybių per būsimas kartas: iškelsiu į debesis savąjį lanką; jisai bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės.
Kada viršum žemės sukaupsiu debesis, juose pasirodys lankas.
Ir aš prisiminsiu savąją sandorą tarp manęs ir jūsų bei visų ­gyvūnų, visų būtybių iš kūno.
Vanduo daugiau nepavirs tvanu, kad sunaikintų kūno būtybes“ (Pr 9, 8–15).

Viešpatie, elgiesi teisingai ir gailestingai
su tais, kurie tavo Sandoros ir įsakymų laikos

Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią,
išmokyk mane takais tavo eiti.
Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink,
juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas.
Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas,
atmink, nuo pradžios, kokią meilę man rodei.
Atmink mane dėlei savo gerumo,
nepamirški savo malonės!
Tiesus, malonus yra Viešpats,
to dėlei klystantiems kelią parodys.
Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
savo keliu mokys eit nuolankiuosius (Ps 24, 4–9).

Mylimieji! Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas. Nužengęs žemyn, jis tąja Dvasia skelbė kalėjime esančioms sieloms, kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu.
Ir jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas. Jis nėra nešvaraus kūno nuplovimas, bet Dievo maldavimas suteikti gryną sąžinę dėlei prisikėlusio Jėzaus Kristaus, kuris, įžengęs į dangų, sėdi Dievo dešinėje, o jam yra pavaldūs angelai ir galybės, ir valdžios (1 Pt 3, 18–22).

Dvasia Jėzų paakino nukeliauti į dykumą.
Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų ir buvo šėtono gundomas, buvojo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo.
Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 12–15).

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visada ir visur tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Keturiasdešimt dienų neragaudamas žemiško maisto, jis pašventino gavėninį atgailos pasninką. Jis sutriuškino senojo žalčio žabangus ir pamokė mus blogio šak­nis nugalėti, kad kilnia dvasia atšvęstume velykinę paslaptį ir galiausiai pasiektume amžinąsias Velykas. Todėl mes su visais angelais ir šventaisiais šloviname tave nepaliaujama giesme: Šventas…

Šios dienos evangelija mums primena – kova tarp gėrio ir blogio vyksta nuolat ir kiekvienas iš mūsų esame į ją kviečiami.
Viešpatie, sustiprink mūsų ryžtą peržvelgti savo gyvenimus ir susigrumti su tuo, kas mus atskiria nuo Tavęs: su nemeile, netikėjimu, neviltimi.
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas atskirai ar bendruomenėje prašykime: Jėzau, išmokyk mus visada Tavęs ilgėtis ir gyventi kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Tavo lūpų, padėk nugalėti mus pavergti besigviešiant blogį ir išrauti jo šaknį – teišgirsta beišsivaikščiojanti mūsų Tauta Tavo raginimą susigrąžinti Dievo vaikų laisvę, kad Tavo žodyje įsišakniję subrandintume tikėjimo ir meilės vaisių.
Duok, kad laisvę ir tiesą mylėjusių Lietuvos vaikų kraujo ir meilės auka sutvirtintų mūsų laisvės troškimą ir išsklaidytų įsiviešpatavusią tamsą, padėtų įveikti susiskaldymą ir klaidas, sugriautų nemeilės ir netiesos tvirtoves, išvaduotų nuo priklausomybės netyroms dvasioms.
Melskime ir už valstybių vadovus: teveda jie savo tautas tiesos ir teisingumo keliais į taiką.
Prašykime Viešpatį pagijimo ligoniams, duonos alkstantiems, paguodos sielvartaujantiems, vienišiems ar atstumtiems, ar per jėgą atskirtiems nuo artimųjų.
Dieve, pripildyk mūsų dienas savo ramybės ir sugrąžink į mūsų širdis viltį, atkurk mūsų visuomenėje teisingumą ir bendrystę.

Šv. Augustinas iš Hipono († 430). Gundymai

„O Dieve, išgirsk mano šauksmą, mano maldos paklausyki!“

Kas taip sako? Regis, vienas žmogus. Pažvelk, ar vienas: „Iš žemės pakraščio tavęs šaukiuosi, mano širdžiai alpstant“ (Ps 60 (61), 2–3). Tad jis jau ne vienas; bet vienas todėl, kad vienas yra Kristus, kurio nariai mes visi esame. Nes kas yra tas vienas žmogus, kuris šaukiasi iš žemės pakraščio? Kas gi šaukiasi iš žemės pakraščio, jei ne paveldas, kuris yra pažadėtas Sūnui: „Prašyk manęs, ir tautas tavo paveldu padarysiu, visus žemės pakraščius tau dovanosiu“ (Ps 2, 8).

Štai kas šaukiasi iš žemės pakraščio, – ši Kristaus nuosavybė, šis Kristaus paveldas, šis Kristaus kūnas, ši viena Kristaus Bažnyčia, ši vienybė, kuri esame mes. O kaip ji šaukia? Kaip anksčiau jau minėjau: „O Dieve, išgirsk mano šauksmą, mano maldos paklausyki; iš žemės pakraščio tavęs šaukiuosi, mano širdžiai alpstant.“ Štai kaip šaukiuosi tavęs iš žemės pakraščių, tai yra iš visur, iš kur tik įmanoma. Tačiau, kodėl taip šaukiuosi? Nes „alpsta mano širdis“. Taip nurodoma, jog širdis apima visas pasaulio tautas ir jog ji nėra paskendusi didelėje garbėje, bet patiria didelį gundymą.

Mat, kol keliaujame žemėje, savo gyvenime neišvengsime gundymų, nes mes tobulėjame tik per išbandymus, ir niekas nepažįsta savęs, kol nėra išbandytas, niekas negali būti vainikuotas, jei nenugalėjo, niekas negali nugalėti, jei nekovojo, niekas negali kovoti, jei nesusiduria su priešu ir nepatiria išbandymų.

Todėl tas, kuris šaukiasi iš žemės pakraščio, būgštauja, tačiau nėra paliekamas likimo valiai. Nes tame kūne, kuriame [Kristus] mirė, prisikėlė ir įžengė į dangų, jis panorėjo būti mūsų, kurie esame jo kūnas, pirmavaizdis, kad jo nariai tikėtųsi nueiti ten, kur jau yra nuėjusi jų galva. Taigi jis mus perkeitė, kuomet leidosi gundomas šėtono. Ką tik skaitėme Evangelijoje, kaip Viešpats Jėzus Kristus dykumoje buvo gundomas velnio. Kristus tikrai buvo velnio gundomas. Tad ir tu Kristuje būsi gundomas, nes Kristus iš tavęs gavo kūną, o tau suteikė išganymą, iš tavęs paveldėjo mirtį, o tau davė gyvenimą, iš tavęs patyrė panieką, o tau padovanojo garbę; tad jis iš tavęs sulaukė gundymo, o tau atnešė pergalę.

Jei mes jame esame gundomi, jame mes ir nugalime. Tu pastebi, jog Kristus buvo gundomas, ir nematai, kad jis nugalėjo? Pripažink, kad tu jame esi gundomas, ir pripažink, kad tu jame nugali. Jis galėjo nuo savęs nuginti šėtoną, tačiau jei nebūtų davęsis gundomas, nebūtų tavęs išmokęs nugalėti pagundą.

Viešpaties žodis Jonai bylojo: „Kelkis! Nuvyk į Ninivę, tą didelį miestą, ir skelbk jam bausmę, kurią tau pranešiu“.
Jona atsikėlęs nuvyko Ninivėn, kaip Viešpats jam buvo paliepęs.
Ninivė Dievui buvo didelis miestas – trijų dienų apėjimo.
Jona pradėjo apeiti miestą vienos dienos kelione ir šaukė, sakydamas: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninivė bus sunaikinta!“
Niniviečiai Dievu patikėjo, paskelbė pasninką ir apsivilko maišais – nuo didžiausio iki mažiausio.
Ir Dievas­ matė jų darbus, – kad jie nusigręžė nuo piktojo kelio, – ir Dievui pagailo daryti tą blogį, kuriuo jiems buvo grasinęs, ir jo nepadarė.

Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią,
išmokyk mane takais tavo eiti.
Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink,
juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas.
Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas,
atsimink nuo pradžios, kokią meilę man rodei.
Atmink mane dėlei savo gerumo,
nepamirški savo malonės!
Tiesus, malonus yra Viešpats,
to dėlei klystantiems kelią parodys.
Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
savo keliu mokys eit nuolankiuosius (Ps 24, 4–9).

Sakau jums, broliai: laikas trumpas!
Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų,­ ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę.
Nes šio pasaulio pavidalas praeina (1 Kor 7, 29–31).

Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“­
Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš jus padarysiu žmonių žvejais“.
Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.
Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną taipogi valtyje betaisant tinklus. Tuoj pat jis pasišaukė ir juos.
Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį (Mk 1, 14–20).

Evangelistas Morkus glaustai pasakoja apie Jėzaus tarnystės pradžią: „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14–15).

Jėzus kviečia tapti Dievo karalystės piliečiais. Kad jais taptume, reikia išpildyti dvi sąlygas: atsiversti ir priimti Jėzaus skelbiamą Gerąją Naujieną.
Ne visuomet yra lengva priimti Dievo kvietimą, nes mūsų širdyje Dievui gali pritrūkti vietos. Ko tik nepripildome savo širdies: aistrų, nepasotinamų troškimų daugiau turėti ir aukščiau už kitus iškilti. Dėl to mūsų širdys dažnai būna pavergtos blogio, ir jei tą blogį sąmoningai pasirenkame, tuomet nusikalstame – darome nuodėmę. Dabartinis žmogus linkęs žodį „nuodėmė“ išbraukti iš savo leksikos, tarsi jis neegzistuotų. Jei nesuvokiame, kas yra nuodėmė, nesuvoksime, kad reikalingas ir atsivertimas.

Jėzus kviečia: „Atsiverskite!“, o tai reiškia – išmeskite iš savęs nuodėmę ir visa, kas gali kliudyti priimti ir pamilti Dievą – žengti į Jo karalystę. Rimtas atsivertimas visuomet prasideda nuo mąstymo pakeitimo. Mes privalome skirti gėrį nuo blogio, šviesą nuo tamsos, ir visuomet, nors tai būtų nelengva, apsispręsti tik už gėrį. Tačiau esame linkę daryti kompromisus: norėtume priimti Dievą, bet drauge pasilikti sau bent kai kurias nuodėmes, su kuriomis esame susidraugavę, nes jose matome tariamą savo laimę. Nuodėmė yra kaip narkotikas – kliudo blaiviai vertinti padėtį.

Reikia nuolankumo nusileisti iš įsivaizduojamos didybės ir pamatyti savo sielos skurdą, kurį sukuria nuodėmė. Toks nuolankumas yra didelė Dievo malonė, kurią reikia išmelsti. Todėl kai kuriuos savo maldos prašymus, kaip antai sveikatos, pasisekimo, labai gera pakeisti į prašymus nuolankumo bei drąsos eiti Evangelijos keliu.

Stokodami drąsos bei nuolankumo, žmonės kartais metų metais atidėlioja susitaikinimą su Dievu. Susitaikome su Dievu, pasinaudodami Jėzaus paliktu Sutaikinimo sakramentu. Jėzus davė savo mokiniams galią Dievo vardu atleisti nuodėmes ir tokiu būdu sutaikinti juos su Dievu. Po prisikėlimo iš numirusiųjų pasirodęs mokiniams Jėzus kalbėjo: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).

Dievo karalystės šerdis yra Evangelija, skelbianti, kad didžiausias mūsų turtas yra Dievas, ir jį galima pasiekti einant meilės keliu. Kas apsisprendžia priimti Dievo karalystę, turi aiškiai apsispręsti už meilę. Tikra meilė nėra pigus sentimentas, bet apsisprendimas Dievą matyti kiekviename žmoguje, ypač tame, kuris reikalingas mūsų pasitarnavimo.

Kristus kvietė ne tik atsiversti, bet ir priimti Evangeliją. Reikia priimti ne Evangelijos raidę, bet jos esmę. Priimti Evangeliją – tai ryžtis gyventi ne pagal savo susikurtas tiesas, bet pagal tai, ką skelbė Jėzus Kristus, ir visų pirma – gyventi tiesoje ir meilėje. Dėl to turime gerai įsidėmėti apaštalo Jono žodžius: „Mes iš to pažinome meilę, kad Jėzus už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3,16. 18).

Priėmę Evangeliją, turime įsiklausyti į savo sąžinės balsą ir jam paklusti net ir tuomet, kai iš to nėra nei naudos, nei malonumo. Priėmus Evangeliją tenka atsisakyti savo egoizmo ir pastebėti žmones, kurie laukia mūsų meilės bei gailestingumo. Šiuo metu, kai Lietuvoje yra tiek daug susiskaldymo ir susipriešinimo, Evangelija kviečia mus būti meilės, gailestingumo ir atlaidumo apaštalais.

Nei tiesos, nei meilės neįmanoma įpiršti prievarta. Dievas pažįsta žmogaus laisvės troškimą, todėl Jėzus ne įsako, o tik kviečia: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat!“ Priimkite ją!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Arnoldas Valkauskas. Matykite taip, kaip mato Dievas