Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“.
Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mk 12, 38–44).
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzų, kad nepristigtume Dievo vaikų drąsos Jį išpažinti, Juo sekti, į Jo rankas save atiduoti. Kaip ir Jis – mylėti iki galo, aukoti ne tai, kas atlieka, o visą save.
Mons. Adolfas Grušas. Atiduoti viską
Jėzus ne kartą savo mokiniams kaip pavyzdį rodė vienišas moteris, našles, kurios Izraelio gyvenime priklausė pačiam menkiausiam socialiniam sluoksniui. Jos visiškai priklausė nuo kitų žmonių gailestingumo ir malonės.
Tokią pat moterį regime ir šio sekmadienio Mišių Evangelijoje. Pradžioje atrodo, kad ji tarsi slėptųsi tarp didingų šventyklos kolonų, nes Jėzus atkreipia savo dėmesį į žmones, trokštančius pasipuikuoti savo padėtimi ir gražiais iškilmingais apdarais. Jie mėgsta pirmąsias vietas ir džiaugiasi, kai yra pastebimi gatvėse… Tokių atvejų, kuomet gyvenimas paverčiamas tik žiopliams skirtu spektakliu, žinome ir mes. Tai tikrovė, kuria vieni žavisi ir seka, o kiti niekina. Jėzus jų atžvilgiu apsiriboja vienu sakiniu: „Jų laukia itin griežtas teismas“.
Evangelija tokiems žmonėms priešpastato kitą sceną. Sėdėdamas prie šventyklos aukų dėžės Jėzus stebi, kaip minia meta į ją pinigus. Verta atkreipti dėmesį į vieną smulkmeną: Jėzus stebi, ne „kiek“ aukų meta žmonės, bet „kaip“ tai daro.
Turtuoliai aukojo dideles sumas. Sakytume, jų elgesys atitiko moralę, nes turėdami daug turto, jie nevengė ir daug aukoti, vadinasi, jų elgesyje egzistavo vadinamasis „dalijimosi“ principas, ir galime manyti, kad jie nebuvo abejingi taip pat vargingesniųjų poreikiams. Vis dėlto jų auka nebuvo pati reikšmingiausia…
Tuo metu atėjo vargšė našlė, kurį į aukų skrynią įmetė du smulkius pinigėlius. Į tai dėmesį atkreipė vien tik Jėzus, kuris, pasišaukęs mokinius davė jiems savo pamokymą, stulbinantį ir drauge išlaisvinantį žmogų iš visokių sąlyginumų bei baimės prieš Dievą: ši našlė paaukojo daugiau už visus kitus.
Jėzus nekreipia dėmesio į aukos dydį ir nevertina jos pinigine išraiška. Dievui svarbūs visai kiti dalykai. Tuose dviejuose pinigėliuose slypi gyvenimas, nuoširdumas, ašaros ir viltys, ir visa tai sudaro tikrąją aukos vertę. Du pinigėliai… atrodytų menkniekis, tačiau visa tai išreiškia širdies kilnumą.
Tikroji ir esminė priežastis, dėl ko Jėzus taip išaukštino našlės auką, slypi Jo žodžiuose: „Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. Lygiai taip pat ir Jėzus atiduos žmonėms viską, visą savo gyvybę.
Priešingai, nei esame įpratę manyti, pasaulį palaiko tie vyrai ir moterys, kurie elgiasi kaip ta vargšė Evangelijoje minima našlė. Apie juos niekuomet nerašo laikraščiai ir apie juos niekuomet nebus kuriamos televizijos laidos. Jie gyvena savo tarsi paslėptą gyvenimą, susidedantį iš ištikimybės, kilnumo ir garbingumo. Jų dienas ne kartą sudaro sunkus ir sekinantis darbas, tačiau visuomet galime pasakyti, kad jie yra tie žmonės, kurie duoda daugiausiai.
Pirmosios vietos pas Dievą priklauso tiems, kurie kiekvienuose namuose atiduoda viską, tai, iš ko susideda jų gyvenimas, dovanoja jį kitiems daugybe poelgių, kurių niekas kitas net nepastebi. Tai rūpestis, paslaugumas, dėmesys, skiriamas tėvams ir vaikams, atvirumas tiems, kuriems ateityje reikės pagalbos. Tai ir yra tikras šventumas – maži širdingumu pasižymintys darbai. Joks, kad ir pats menkiausias geras darbas niekuomet nebus juokingas ar nereikšmingas. Tame, kai duodame kitam, nors mums atrodo, kad patys nieko gero neturime, yra kažkas dieviško. Visa, ką darome iš širdies, mus priartina prie Dievo didybės.
Tikrai Evangelijos žinia būtų reikšmingesnė pasaulyje, jei kiekvienas mokinys, visa Kristaus Bažnyčia save matytų ne pirmosiose vietose, lauktų ne pripažinimo ir pagarbos, bet parodytų beribį kilnumą be jokių išskaičiavimų, rastų savyje drąsos duoti. Tada Evangelija taptų tikrai džiugiąja žinia, ir visi pajustų jos išlaisvinančią dvasią.
Karl Rahner SJ. Apie malonės patyrimą
Ar esame patyrę malonę? Čia kalbame ne apie kokius nors pamaldžius jausmus, šventinius, religinius pakilimus, švelnią paguodą, bet apie malonės patyrimą, būtent – apie Švenčiausiosios Trejybės Dvasios įsikūrimą, kuris Kristui tapus žmogumi ir dėl Jo kryžiaus aukos tapo apčiuopiamas.
Ar apskritai galime patirti malonę šiame gyvenime? Ar tai teigdami negriauname tikėjimo, tarsi nuimdami šydą, kuris mus dengia tol, kol keliaujame šioje žemėje?
Mistikai mums byloja – jie žodžių tiesą gali patvirtinti savo gyvenimo auka, kad jie Dievą, taigi malonę, yra patyrę. Patirtas Dievo pažinimas mistikoje yra neaiškus ir paslaptingas dalykas, apie kurį negali kalbėti, jei jo nesi patyręs, ir nekalbėsi, jei esi jį patyręs. Į šį klausimą negalima vienareikšmiškai atsakyti. Turbūt yra malonės patyrimo laipsniškumas, kurio žemiausią pakopą galime patirti.
Pirmiausia savęs paklauskime: ar esame ką nors dvasiško patyrę iš žmonių? (Kas čia kaip dvasia suprantama – sunkus klausimas, į kurį negalima vienu žodžiu atsakyti.) Mes galbūt atsakytume: savaime suprantama, jog aš esu tai patyręs/usi ir patiriu tai kasdien ir visada. Aš galvoju, studijuoju, apsisprendžiu, veikiu, palaikau ryšius su kitais žmonėmis, aš gyvenu bendruomenėje, kuri ne vien instinktais, bet ir dvasia gyvena, aš myliu, džiaugiuosi, mėgaujuosi poezija, esu sukaupęs/usi kultūros, mokslo, meno lobių ir taip toliau. Taigi aš žinau, kas yra dvasia. Tačiau visa tai nėra taip paprasta. Tiesa, visa tai yra tikra. Tačiau visuose šituose dalykuose „dvasia“ (ar kažkas panašaus) yra kartu ingredientas, kuris naudojamas siekiant padaryti šį gyvenimą žmogišką ir prasmingą. Dvasia, būdama neapčiuopiama, reikalauja nebūti visiškai visuose šituose dalykuose patirta. Tačiau mes nemanome, kad malonė kaip tokia pirmiausia yra ten, kur apie dvasios neapčiuopiamumą kalbama ar filosofuojama. Visiškai priešingai. Tai būtų tik išvestinis ir antrinis dvasios patyrimas, nes ji pasireiškia ne tik kaip vidinis žmogaus gyvenimo momentas.
Bet kur yra pagaliau šis patyrimas? Būtent čia norėtume pasakyti: ieškokime ir atraskime patys šį dvasios patyrimą savo patyrime. Kitas žmogus gali tik droviai ir atsargiai į tai nukreipti.
Ar esame nutylėję, nors reikėjo mums apsiginti, nors buvo su mumis neteisingai pasielgta? Ar esame kam nors atleidę, nors iš to jokios naudos negavome, o kitas suprato, kad tas tylus atleidimas savaime suprantamas? Ar esame paklusę ne dėl to, kad taip turėjome ar kitaip būtume buvę atmesti, bet dėl kažko paslaptingo, tylinčio, neapčiuopiamo, ką vadiname Dievu ir Jo valia? Ar esame ką nors savo paaukoję nesulaukę dėkingumo, pripažinimo ir vidinio pasitenkinimo jausmo? Ar esame kada nors buvę be išeities vieniši? Ar esame kada nors dėl ko nors apsisprendę grynai dėl vidinio sąžinės balso, dėl kurio niekas ko nors daugiau negali pasakyti ir paaiškinti kodėl, nes tuomet žmogus visiškai vienas apsisprendžia ir įsipareigoja visam gyvenimui? Ar esame kada nors Dievą mylėję, tuomet, kai nebuvome ant jausmingo susižavėjimo bangos, tuomet, kai savo gyvenimo klostymosi tikrai su Dievu nesumaišysi, tuomet, kai meilė pasirodo kaip mirtis ir visiškas paneigimas, o patys, atrodo, rėkiame į visišką tuštumą ir neišklausymą ar šokame į bedugnę, tuomet, kai viskas atrodo neapčiuopiama ir beprasmiška? Ar esame atlikę pareigą, apimti, atrodytų, išdegusių jausmų, save iš tikrųjų paneigdami ir išbraukdami, arba ją įvykdę kaip kvailystę, už kurią niekas nedėkoja? Ar esame buvę geri kokiam nors žmogui, iš kurio nesulaukiama net dėkingumo ar supratimo aido, o mums, visiškai save atiduodant, esant iki galo garbingiems, net jausmais nebuvo atlyginta?
Ieškokime patys tokiuose gyvenimo patyrimuose savų išgyvenimų, to, kas įvyko su mumis. Jei mes kai ką tokio atradome, galime būti tikri, jog esame patyrę dvasią, apie kurią čia kalbame. Amžinybės patyrimas, patyrimas, kuriame dvasia yra daugiau nei šis laikinas pasaulis, patyrimas, kuris ne šio pasaulio prasme ir pasisekimu matuojamas, rizikos ir pasitikinčio šuolio patyrimas, kuris neturi jokio įrodančio ir pagrindžiančio sėkmės garanto šiame pasaulyje.
Iš to galime suprasti, koks paslaptingas dvasios žmonių ir šventųjų užsidegimas. Jie nori tokią patirtį išgyventi. Jie nori nuolat būti tikri, kad pradės gyventi dvasia, tačiau išgyvena paslaptingą baimę įklimpti šiame pasaulyje. Jie patyrė dvasios skonį. Normaliems žmonėms tokia patirtis atrodo nemaloni, taip tarsi pertraukiamas įprastas gyvenimas, kuriame dvasia laikoma tik kaip prieskonis ar kitokio gyvenimo garnyras, o ne pats gyvenimas. Dvasios žmonės ir šventieji patiria šios grynos dvasios skonį. Jie tam tikru atžvilgiu geria dvasią ir ja mėgaujasi ne kaip žemiško buvimo prieskoniu. Iš to plaukia jų nuostabus gyvenimas, jų neturtas, jų nusižeminimo siekimas, jų „mirties troškimas“, jų pasirengimas kančioms, jų slaptas kankinystės troškimas. Ne dėl to, kad jie silpni. Ir ne dėl to, kad jie vis iš naujo turi grįžti į įprastą kasdienybę. Ir ne dėl to, kad jie nežinotų, jog malonė gali palaiminti taip pat ir kasdienybę, ir grynai racionalų veikimą, gali ir per žingsnį pastūmėti Dievo link. Ne dėl to, kad jie nežinotų, jog mes čia nesame angelai ir jais neturime tapti. Tačiau jie žino, kad žmogus gali gyventi kaip dvasia, būtent – realiame buvime, ne šnekose, iš tiesų ant ribos tarp Dievo ir pasaulio, laiko ir amžinybės. Jie ieško būdų tai įgyvendinti, jie tuo gyvena, parodydami, kad dvasia nėra žmogiško gyvenimo priemonė.
Ir štai: jei šią dvasios patirtį turime, tada mes (mažiausiai krikščionys, kurie gyvena tikėjimu) faktiškai esame patyrę viršgamtiškumą arba antgamtiškumą. Galbūt labai anonimiškai ir nekategoriškai. Galbūt netgi taip, kad negalime to kontroliuoti, tarsi patys pažvelgtume savo jėgomis į antgamtį. Tačiau mes žinome, kad jei šią patirtį prarandame, jei apčiuopiamybei, duotybei, malonumui leidžiame paskęsti, jei viskas spengia mirtina tyla, jei viskas turi mirties ir žlugimo skonį, jei viskas paskęsta į neįvardytą, bespalvį ir neapčiuopiamą šventumą, tada yra faktiškai tikra, jog mumyse veikia ne tik dvasia, bet Šventoji Dvasia. Tai jos malonės valanda. Tuomet patiriame tarsi svetimą bedugnį savo buvimą, bedugnę Dievo, kuris mums apsireiškia, pakeldamas ir parengdamas mus atėjimui savo begalybės, kuri neturi jokių gatvių, kuri tarsi nieko nekainuotų, nes ji yra begalybė. Kai save „paleidžiame“ ir sau jau nebepriklausome, jei save paneigiame ir savimi negalime naudotis, kai nuo visko ir nuo pačių savęs esame nublokšti į neišmatuojamą tolybę, tada pradedame gyventi Dievo, Jo malonės ir amžinojo gyvenimo pasaulyje. Pradžioje tai būna neįprasta, todėl visada kyla pagunda grįžti į patikimą ir artimesnę patirtį, o tai pasitaiko labai dažnai. Tačiau mes gi ir turime pamažu ir palaipsniui bandyti priprasti prie grynojo dvasios vyno skonio, kuris yra pripildytas Šventosios Dvasios. Mažų mažiausiai taip, kad neatstumtume taurės, kai mus paliečia Jo vedimas ir Jo planas mums. Šventosios Dvasios taurė šiame gyvenime yra tapati Kristaus taurei. Ją geria būtent tas, kuris iš lėto, po truputį mokosi atpažinti tuštumoje pilnatvę, žlugime – pradžią, mirtyje – gyvenimą, atsisakyme – suradimą. Kas to mokosi, patiria dvasią, gryną dvasią, o šiame patyrime ir Šventąją Malonės Dvasią. Į šį visišką dvasios išlaisvinimą visam laikui ateinama tik tikint Kristaus malone. Jis šią dvasią išlaisvina per antgamtinę malonę dieviškam gyvenimui.
Permąstydami savo gyvenimą, patys paieškokime malonės patyrimo. Ne dėl to, kad sakytume: štai čia; aš turiu jį. Niekas negali jį suradęs triumfuoti ir kaip savo nuosavybę ar savybę reklamuoti. Žmogus šio patyrimo gali tik ieškoti, pamiršdamas save, ją rasti tik tada, kai ieško Dievo, ir pasiaukojančiai Jį mylėdamas atiduoda save. Bet reikėtų kartais savęs paklausti, ar žmogus turi tokį marinantį ir gyvybę teikiantį patyrimą, kad pamatytų, koks dar ilgas kelias jo laukia, ir kaip toli jis nuo Šventosios Dvasios patyrimo savo vadinamajame dvasiniame gyvenime nutolęs. Grandis nobis restat via. Venite et gustate, quam suavis sit Dominus! Tolimesnis kelias tiesiai priešais mus. Ateikite ir paragaukite, koks meilus yra Viešpats!
Šaltinis: Karl Rahner SJ, Schriften zur Theologie, Band III, Zur Theologie des geistlichen Lebens, Benzinger Verlag einsiedeln Zuerich Koeln, 1956, 105–109.
Iš vokiečių kalbos vertė Mindaugas Malinauskas SJ