Jėzus pateikė minioms palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išrinksime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūčiai. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“.
Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu, taip kad padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“. Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“. Visa tai Jėzus bylojo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo pranašo pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“.
Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!“ (Mt 13, 24–43)
Apmąstydami šio sekmadienio Gerąją Naujieną kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: tesutvirtina Dievo žodis mūsų pasiryžimą budėti – kad mūsų varginga malda Jo neužgožtų, o mūsų prašymai atitiktų Jo valią, kad atsiverstume, kad Šventoji Dvasia veiktų mumyse ir subrandintų savo vaisių, kad neapsnūstume ir neįmigtume, ir neįsileistume į savo širdį raugių sėjėjo, kad pasipriešintume priešui tvirtu tikėjimu.
Dieve, duok atmesti visa, kas žemina Dievo vaiko vardą, kad būtume verti Tavo meilės iki galo, kad išbandomi nepalūžtume, o gundomi rinktumės pagal sąžinę, suteik ir drąsos išpažinti savo krikščioniškąjį tikėjimą, ir ryžto vardan jo susigrumti ir su šio pasaulio galingaisiais, kad įsišakniję Jo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad šių laikų pervartose stiprintume vieni kitus ir drąsintume.
Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, sloginami nevilties ir baimės, atskirti vienatvės ar skurdo, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tegul juos sustiprina palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.
Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių, kurie vadovautųsi ne šio pasaulio galios logika ir siektų ne valdyti, o Tau ir artimui tarnauti. Ir tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos. Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume tikėjimo, vilties ir meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Raniero Cantalamessa OFM Cap. Į ką panaši Dangaus karalystė
Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris dirvoje pasėjo gerą sėklą. Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį. Dangaus karalystė panaši į raugą. Šių trijų sakinių pakanka suprasti, kad Jėzus čia kalba apie dangaus karalystę, esančią vis dėlto žemėje. Vien tik žemėje yra vieta augti augalams ir piktžolėms, vien tik žemėje yra tešlos, kurią reikia rauginti. Galutinėje karalystėje viso to nebebus. Vien tik Dievas bus visa visame. Taigi Jėzus čia apibūdina Bažnyčios padėtį istorijoje. Šie trys esminiai palyginimai padeda suprasti Bažnyčios prigimtį, užduotį ir likimą.
Palyginimas apie garstyčios grūdelį, išaugantį į medį, vaizduoja Dievo karalystės augimą žemėje. Dievo karalystė kilo iš grūdelio. Ji ta pati pačiam Jėzui, „grūdui, kritusiam į žemę ir apmirusiam“. Tačiau iš šio kritusio grūdo išaugo varpa, gimė visas kūnas, t. y. Bažnyčia. Ji augo laistoma Dievo žodžiu ir apaštalų liudijimo krauju. Netrukus ji tapo didžiuliu medžiu, savo šakomis apimančiu visą žinomą pasaulį. Visos tautos tarsi padangių paukščiai atskrenda ir sutupia jo šakose; jos priima krikštą ir pačios tampa medžio šakomis. Ir mes esame iš tų paukščių, susisukusių lizdus didžiajame medyje – dangaus karalystėje.
Palyginimas apie raugą taip pat žymi Karalystės augimą. Tačiau čia augimas jau kitoks. Tai ne tiek regimas plėtimasis, kiek kokybinis intensyvumo pokytis. Raugas turi perkeičiamosios galios, kuria jis gali viską atnaujinti ir inertišką žmonių tešlą paversti skirtomis paaukoti Dievui „duonos atnašomis“. Raugas visų pirma yra Dvasios galybė, veikianti karalystėje. Antrajame skaitinyje šventasis Paulius parodė jos veikimą tikinčiųjų širdyse, kur ji pradeda kiekvieną perkeitimą ir atnaujinimą. Būtent Dvasia savo galybe kuria naują žmogų, pagal prisikėlusio Kristaus pavyzdį. Šiuos du palyginimus mokiniai lengvai suvokė. Tačiau ne taip paprasta jiems buvo suprasti palyginimą apie rauges; todėl, miniai išsiskirsčius, likę vieni namuose jie paprašė Jėzaus: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jėzus paaiškino palyginimą, sakydamas, kad sėjėjas yra jis pats, geroji sėkla – tai tarsi karalystės, o raugės – piktojo vaikai, dirva yra pasaulis, o pjūtis – pasaulio pabaiga.
„Dirva – tai pasaulis“: ši frazė ankstyvojoje krikščionybėje tapo atmintino ginčo, kurį svarbu prisiminti ir šiandien, objektu. Donatistai samprotavo labai supaprastintai. Jų nuomone, Bažnyčią turi sudaryti tik gerieji. Kita vertus, esąs pasaulis, pilnas piktojo vaikų, be jokios išganymo vilties. Remiantis šiuo supratimu, Bažnyčia pasaulyje būtų tokia uždara vieta, tarsi Nojaus arka, kurioje tik nedaugelis gali išsigelbėti iš bendros katastrofos. Tame ankstyvosios Bažnyčios ginče nugalėjo šv. Augustino mintis, atstovavusi visuotinei Bažnyčiai. Pati Bažnyčia yra dirva ir joje drauge auga kviečiai ir raugės, gerieji ir blogieji. „Kiek daug avių yra lauke, ir kiek daug vilkų yra viduje!“ – sušuko šv. Augustinas. Pasaulis nedalomas į tamsybių vaikus ir šviesos vaikus. Veikiau visi esame tamsybių vaikai, visi esame raugės, tačiau, jeigu norime, galime tapti šviesos vaikai ir gera sėkla, reikia tik priimti karalystę ir atsiversti. Niekas nėra galutinai užfiksuota ir nulemta. Žmonės nėra suskirstyti į išrinktųjų ir pasmerktųjų kastas.
Taip, dirva yra pasaulis, tačiau dirva yra taip pat ir Bažnyčia. Tai erdvė augti, atsiversti ir ypač sekti Dievo kantrybę. Šventasis Augustinas sakė: „Blogieji egzistuoja šiame pasaulyje arba tam, kad atsiverstų, arba tam, kad gerieji galėtų ugdyti savo kantrybę“.
Dievo kantrybė yra viena iš svarbiųjų šiandieninės liturgijos temų. Iš pirmojo skaitinio aiškėja, kad Dievo galybė pasireiškia kantrybe ir pakantumu: „Tu didis, galingas, tačiau ir teisingas. Visiems viešpatauji, visiems ir atleidi […]. Iš to, kaip elgiesi, visi pasimoko. Žmogus kitam žmogui – bičiulis ir draugas. Saviesiems vaikams palikai giedrą viltį, jog ir nusidėjus jiems leisi sugrįžti“.
Dievo kantrybė anaiptol nėra piktdžiugiškas teismo dienos laukimas. Tokia yra dažnai netikra žmogaus kantrybė. Dievo kantrybė yra gailestinga ir trokštanti išganyti. „Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina Tave atsiversti?“ (Rom 2, 4) Jis iš tikrųjų yra, kaip giedama atliepiamojoje psalmėje, „meilus, maloningas ir gailestingas visiems“.
Tokio Dievo karalystėje nėra vietos nekantriems tarnams, tokiems žmonėms, kurie neveikia nieko kito, tik šaukiasi Dievo rykštės ir taikosi, kurį atiduoti nubausti. Tuos du mokinius, prašiusius Jėzaus užleisti ugnį iš dangaus ant tų, kurie jų nepriėmė, Jėzus sudraudė (plg. Lk 9, 55). Panašiai priekaištauti Jėzus galėtų ir kai kuriems iš mūsų, pernelyg uoliai reikalaujantiems teisybės, bausmės ir keršto tiems, kuriuos laikome pasaulio raugėmis. Mus piktina būtent Dievo tyla ir kantrybė.
Dirvos šeimininko kantrybė mums pateikiama kaip pavyzdys. Turime laukti pjūties, tačiau ne kaip tie tarnai, kurie sugniaužę pjautuvus vos valdosi trokšdami išvysti nedorėlių veidus paskutinio teismo dieną. Atvirkščiai, turime laukti pjūties, patys nebūdami garantuoti, kad esame gera sėkla, o ne raugės.
Šiame evangeliniame palyginime kviečiama į nuolankumą ir gailestingumą. Tai pats konkrečiausias kvietimas, kurį, jei norime, galime pradėti įgyvendinti ką tik išėję iš pamaldų, vos grįžę į namus. Tegul žmogus, kuriam jaučiame nuoskaudą, iš mūsų akių supras, kad nuo šiol jo nebesmerkiame, nes Kristaus žodis išmušė pjautuvą iš mūsų rankų.
Taigi mes visi esame kviečiai ir raugės tuo pačiu metu. Vien tik ta sėkla yra be raugių, kuri yra be nuodėmės. Tai tas grūdas, kuris krenta žemėn ir apmiršta. Šis grūdas, tapęs duona, ateina pas mus, kad mes taptume Dievo kviečiais.