Geroji Naujiena: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“

Mylėk savo artimą kaip save patį

Viešpats kalbėjo Mozei: „Prabilk į visą izraelitų bendruomenę ir pasakyk jiems: ‘Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas. Nenešiok širdyje neapykantos broliui. Viešai pabark giminietį, kad tu dėl jo neturėtum nuodėmės. Nesiek atkeršyti ir nejausk pagiežos savo tautiečiams. Mylėk savo artimą kaip save patį. Aš esu Viešpats’“ (Kun 19, 1–2. 17–18).

Tegu mano siela Viešpatį šlovina,

ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
Lai mano siela Viešpatį šlovina,
lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. –
Jis man visas kaltes dovanoja,

gydo visas mano silpnybes.
Nuo pražūties gelbi mano gyvybę,
gaili manęs ir puošia mane savo malone. –
Viešpats – švelnus, maloningas,

neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
nebaudžia mūsų, kiek verti esam. –
Kaip nuo Rytų tolimi Vakarai,

taip toli kaltes mūsų nusviedžia.
kaip tėvas gailisi vaiko,
taip gailisi Viešpats ištikimųjų. (Ps 102, 1–4. 8 ir 10. 12–13)

Broliai! Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę sunaikintų, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs! Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas jūsų tarpe tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė. Parašyta: „Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje“. Ir toliau: „Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos“. Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis! Viskas yra jūsų: ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo (1 Kor 3, 16–23).

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį’ ir ‘dantis už dantį’. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavim bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.

Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir neapkęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti geriesiems ir blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys? Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 38–48).

Melsdamiesi asmeniškai ar bendruomenėje ir už Lietuvą Tiesoje prašykime dangiškąjį Tėvą malonių: tesuteikia Jis mums savąją išmintį – kad nepaniekintume Jo dovanų ir atsilieptume į Jo pašaukimą, kad nenusigręžtume nuo artimo savo ir patys neliktume klaidoje. Teapsaugo Jis mus ir nuo nusiminimo, ir nuo paikų minčių, ir nuo nemeilės bei pagiežos. Dieve, parvesk mūsų brolius ir seseris į Tėvynę ir suteik pasiryžimo įsišaknyti tėvų žemėje, ją puoselėti ir branginti, joje siekti teisingumo ir trokšti to, kas įprasmina šį laikinąjį gyvenimą, kad laikydamiesi Jėzaus priesakų sugrįžtume į Tėvo namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

Tėvai į savo vaikus sudeda lūkesčius ir trokšta, kad jie būtų laimingi. O kokie yra Dievo lūkesčiai mums, jo vaikams? Jėzus kalba Kalno pamoksle: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48).

Senojo Testamento Kunigų knygoje randame nuorodą, ko Dievas nori iš savo kūrinio – žmogaus: „VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas. Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui“ (Kun 19, 1–3.17). Šią mintį atkartojo apaštalas Petras: „Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (1 Pt 1,15–16).

Meilė privalo būti esminė gero Jėzaus mokinio žymė. Mes mylime tuos, kurie mums daro gera; tėvai myli savo vaikus, ir šiais atvejais net nereikia įsakymo mylėti. Tačiau Dievas iš mūsų nori didesnės meilės, kad mylėtume be išskaičiavimo, ir tuos, kurie mūsų nemyli ar net yra kažkuo mus nuskriaudę.
Jėzus paaiškino, kodėl reikia mylėti visus žmones, neskirstant jų į draugus ar priešus, nes tik taip tampame panašūs į dangiškąjį Tėvą: „Aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 44–45).

Mylėti priešus yra labai sunkus reikalavimas, kartais, atrodo, tiesiog viršijantis mūsų jėgas. Kaip galiu mylėti tą, kuris man kasa duobę – daro visa, kad man būtų bloga? Iš tikrųjų, priešų meilė nereikalauja, kad emociškai mylėtume tuos, kurie mums yra kažkuo nusikaltę. Mylėti priešus – tai atleisti padarytas skriaudas ir melstis, linkint viso geriausio. Ar tai įmanoma? Ne tik įmanoma, bet ir būtina.

Pats Jėzus paliko šios meilės pavyzdį. Atėjusiam išduoti savo Mokytojo Judui Jėzus švelniai pasakė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų“ (Lk 22, 48). Net ir savo budeliams Jėzus nepasakė smerkiančio žodžio, bet meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).

Dievas mus visuomet myli, net ir tuomet, kai mes blogai elgiamės ar nuo jo bėgame. Tai patvirtino Jėzus, kalbėdamas apie Dangaus Tėvą: „jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45).
Šioje žemėje nėra žmogaus, kuris nebūtų patyręs iš kitų kokio nors priešiškumo. Mūsų pirmoji reakcija – kylantis pyktis ir noras atsilyginti tuo pačiu.

Kai skaitau ar kalbu apie priešų meilę, vis prisimenu vieną sovietinį pareigūną, kuris labai nekentė tikinčiųjų. Pokario metais jis buvo aukštas NKVD pareigūnas ir kovojo su partizanais, o vėliau net septyniolika metų engė Bažnyčią: siekė iki minimumo suvaržyti vyskupų bei kunigų tarnystę. Jo potvarkiu buvo ištremti iš savo vyskupijų vyskupai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, kunigams uždrausdavo atlikti jų pareigas. Tokį žmogų tikrai buvo sunku mylėti.

Tačiau mes, Jėzaus sekėjai, bet kokiu atveju esame kviečiami pasielgti taip, kaip elgėsi Jėzus: už priešus melstis, linkėti pasitaisymo malonės ir nepalaikyti širdyje nei šešėlio neapykantos.

Apaštalas Paulius primena, kad esame Dievo šventovė, kurią reikia saugoti: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs! (1 Kor 3, 16–17).

Dėkokime Dievui už taip didį mūsų išaukštinimą ir budėkime, kad niekuomet nepritrūktume tikros meilės. Kai mylime be išimties visus žmones, tuomet mes ir esame toji šventovė, kurioje gyvena Dievas.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Didachė (II a.). Gyvenimo kelias

Yra du keliai: vienas gyvenimo, o kitas mirties, ir jie abu didžiai skirtingi. Gyvenimo kelias yra toks: pirma, mylėsi Dievą, kuris tave sukūrė; antra, mylėsi savo artimą kaip save patį (Mt 22, 37–39); nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma (Mt 7, 12).

Šiuose žodžiuose toks pamokymas: laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo priešus; pasninkaukite už tuos, kurie jus persekioja. Kokia jums Dievo malonė, jeigu mylite tuos, kurie jus myli? Argi ir pagonys to paties nedaro? O jūs mylėkite tuos, kurie jūsų nekenčia, ir neturėsite priešų. Susilaikyk nuo kūniškų ir žemiškų geismų. Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atgręžk jam ir kitą, ir būsi tobulas. Jei kas verstų nueiti tūkstantį žingsnių, nueik su juo du tūkstančius. Jei kas ims tavo palaidinę, atiduok jam ir marškinius. Jei kas pasisavins iš tavęs, kas tau priklauso, nereikalauk iš jo, nes tai ne tavo galioje.

Kiekvienam, kuris tave prašo, duok ir nereikalauk grąžinti, nes Tėvas trokšta, kad visiems būtų suteikta jo malonės dovanų. Laimingas, kas duoda, kaip įsakymas liepia: jis be kaltės. Vargas tam, kuris ima! Žinoma, jei ima stokojantis, jis bus nekaltas; jei ima nestokojantis – jam reikės duoti apyskaitą: kodėl paėmė ir kuriam tikslui. Įmestas kalėjiman, jis bus tardomas apie savo darbus ir iš ten neišeis, kol neatiduos paskutinio skatiko. Tačiau ir apie šitai pasakyta: „Teprakaituoja tavo rankose išmalda, kol sužinosi, kam reikia duoti.“

Antrasis mokymo įsakymas toks: nežudyk, nesvetimauk, neišniekink vaikų, neištvirkauk, nevok, neužsiiminėk žyniavimu ir kerais. Nežudyk nei negimusio vaisiaus, nei naujagimio, nepavydėk artimo nuosavybės. Kreivai neprisiek, neteisingai neliudyk, nekalbėk pikta, neminėk, kas buvo bloga. Nebūk klastingas ar dviliežuvis, nes dviliežuvystė yra mirties žabangai. Tavo kalba tenebūna melaginga ar tuščia, bet paremta darbais. Nebūk nei godus, nei plėšrus, nei veidmainis, nei piktuolis, nei išpuikėlis. Nekask duobės savo artimui. Jokiam žmogui neturėk neapykantos, bet vienus pabark, už kitus pasimelsk, o dar kitus mylėk labiau už savo gyvybę.