Geroji Naujiena: „Darykite, ką tik jis jums lieps“

Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos.

Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs vynu paversto vandens, ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“.

Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas. (Jn 2, 1–12).

Šiandien Bažnyčia mini Kanos vestuvių įvykį – pirmąjį Kristaus stebuklą, vieną įstabiausių, poetiškiausių Dievo mums apsireiškimų. Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Dievo malonės, kad pripildytų ištuštėjusius mūsų gyvenimo indus savo meilės, tikėjimo ir vilties.

Jean Vanier. Bendro džiaugsmo ir dėkojimo giesmė

„Artuma“

…Šventė yra bendro džiaugsmo patyrimas, dėkojimo giesmė. Juk švenčiamas buvimas drauge ir dėkojama už šią dovaną. Šventė stiprina širdis, grąžina viltį ir suteikia jėgų gyventi kančių bei sunkumų kupinoje kasdienybėje.

Juo žmonės vargingesni, juo labiau jiems patinka švęsti. Mane visada pribloškia, kai Indijoje ar Afrikoje pamatau vargingiausius žmones, švenčiančius net kelias dienas. Jie išleidžia vos ne visas savo santaupas, kad iškeltų didžiules vaišes, kad nusipirktų gražių rūbų. […] Šios šventės beveik visada siejamos su dievybėmis ir religiniais įvykiais, taigi jos yra tikrai šventos šventės. […]

Turtingų šalių visuomenės prarado šventės prasmę, nes pirmiau prarado tradicijos prasmę. Šventė visada siejama su šeimos ar religijos tradicija. Nutolinta nuo jos, šventė pamažu tampa dirbtinė, ir todėl prireikia įvairiausių skatinamųjų priemonių, tarkim, alkoholio. […] Mūsų laikais suvokiamas tik pobūvis, per kurį geriama ir valgoma; organizuojami šokiai, nors į juos įsitraukia tik atskiros poros, nes dažniausiai šokama pavieniui. Nūdieniam žmogui užtenka spektaklių, teatrų, kino, televizijos, nes jis prarado šventės prasmę.

Šventimas yra ypatingas bendruomenės aktas, kuriuo jos nariai džiaugiasi ir dėkoja Tėvui, kad jie yra kartu; kad Tėvas saugo ir budi; kad jie nebėra vieniši, įkalinti savo vienišume, bet sudaro vieną kūną, kur kiekvienas turi savo vietą. […]

Šventės taip pat labai svarbios tada, kai reikia nuolat ištverti kasdienos vargus. Jos tarsi nuskausmina. Tačiau nederėtų jų vertinti tik kaip progos pasprukti nuo kasdienybės […]. Kiekvienas asmuo gyvena savaip, nesyk varginamai ir nuobodžiai. Visos dienos panašios viena į kitą: teršiama, valoma, ariama, sėjama, kertami javai ir t.t. Daug laiko tenka sugaišti transporte, kad nukaktum į darbą; tokios kelionės visada atstumiančios. Tarnyboje reikia laikytis drausmės, našiai dirbti, nepažeisti nustatytos tvarkos. O juk visa tai irgi kelia įtampą.

Šeimoje kartais ima stokoti bendravimo. Žiūrėk, tai vienas, tai kitas „užsikerta“. Tuomet nuo kitų užsidaroma žiūrint televiziją, skaitant ar dar ką nors veikiant: juntama savo kaltė ir kaltinami kiti. Taigi žmonės kenčia.

Jei dieną mes dirbame, meldžiamės, švenčiame, tai naktį miegame. Jei mums reikia varginančio darbo, tai būtinos ir visos tos džiaugsmo, šventės dienos, šabo diena. Žmogaus širdžiai reikia kažko neriboto, kas pranoktų kasdienybės traukinį. Ji ištroškusi laimės, kuri žemėje atrodo nepasiekiama; ji ilgisi begalybės, visuotinumo, amžinybės, to, kas įprasmintų gyvenimą, ypač varginančią kasdienybę. Šventė yra tarsi ženklas viso to, kas pranoksta kasdienybę, tarsi dangus. Ji simbolizuoja tai, ko žmonija trokšta: visiškos bendrystės šlovingos patirties.

* * *

Šventė yra apčiuopiama bendruomenės tikslingumo raiška, ir todėl ji tampa bendruomeninio gyvenimo esme. Per šventę kasdienybė, pyktis ir mažos rietenos pamirštamos. Tai tarsi gyvenimo pakylėjimas, jo ekstazė (gr. ekstasis – „išėjimas iš savęs“), užtat šventė vienija širdis, ji yra gyvenimo srovės laidas. Tai žavėjimosi metas, kai kūno ir pojūčių džiaugsmas vienijasi su dvasios džiaugsmu. Tai ne tik žmogiškiausias, bet ir dieviškiausias bendruomeninio gyvenimo metas. Šventės liturgija, derinanti muziką, šokius, giesmes, dainas su šviesa, žemės vaisiais, gėlėmis, yra metas, kai vienijamasi su Dievu ir tarp savęs per maldą, dėkojimą bei gerą maistą. Šventės stalas išties svarbus.

Ir kuo labiau vargina kasdienybė, kuo ji nuobodesnė, tuo labiau širdims reikia šventės ir žavėjimosi meto. Joms reikia progų susiburti, drauge dėkoti, giedoti, dainuoti, šokti ir kartu sėsti už išskirtinio stalo. Kiekviena bendruomenė, kaip ir kiekviena tauta, turi savo švenčių liturgiją. […]

Šventė yra prisikėlimo ženklas, nes duoda jėgų nešti kiekvienos dienos kryžių. Kryžių ir šventę sieja ypatingas ryšys.

* * *

Didžiausia žmogaus kančia yra atsiskyrimas ir vienišumas, sukeliantys kaltės jausmą, pyktį, kerštą, pavydą ir panašius dalykus. Visa tai veda į karą, visa tai yra išankstinis mirties ragavimas. Žmogaus širdies giliausias šauksmas – tai šauksmas gyventi, o gyvenimas yra vienybė ir ramybė. Džiaugsmas trykšta iš šios vienybės, kuri atsiranda iš kasdien liudijamos meilės, iš abipusio priėmimo ir atleidimo. Šventė – tai džiaugsmo ir dėkojimo giesmė, ne tik besiliejanti iš vieningumo jausmo, bet jį kurianti ir gilinanti.

Savo kūnais reikšdami meilę ir švelnumą, sutuoktiniai patiria vienybę. Jie yra vienas kūnas, jie yra viena; jie priklauso vienas kitam. Bendruomenės nariai yra pašaukti švęsti vieningumą, priklausomybę vienas nuo kito ir nuo Dievo. Jeigu jie to nedaro, tai jų jausmai pažeidžiami, ir jų lytiškumas kur kas sunkiau tampa tarpasmeninių santykių dalimi.

Šeima turi švęsti drauge. Svarbu, kad vaikai juoktųsi, džiaugtųsi, dainuotų kartu su tėvais ir matytų juos laimingus.

* * *

Bendruomeniniame gyvenime svarbu juoktis balsiai: tai apvalo nuo kančios.

Juokas – labai žmogiška emocija. Nesu tikras, kad angelai juokiasi! Jie adoruoja. Kai žmonės būna per rimti, jie įsitempia. Būtent juokas atpalaiduoja. Žmonija turi šią nuostabią privilegiją: būdami tokie maži su visom „gyvulių“ reikmėm, mes esame kviečiami tapti didesni už angelus ir džiaugtis, kad esame Dievo broliai ir seserys, kad Žodis tapo Kūnu. Visa tai atrodo juokinga ir labai nuostabu, net kvaila, tačiau tai tikra ekstazė, tikras išėjimas iš savęs. Juk visiškai atmesti žmonės šaukiami būti Karalystės centre. Viskas apverčiama. Todėl visai nekeista, kad rimčiausią valandą žmones staiga pagauna juokas.

* * *

Mane liūdina politinio išsilaisvinimo metinės. Nei šokama, nei švenčiama; žygiuoja karių rikiuotės, palydimos lėktuvų skrydžių. Ir viskas. Tai tik galybės parodymas, kurį žmonės stebi atitinkamai nusiteikę. Bet tai jokia šventė. Prancūzijoje net tarp nekrikščionių Kalėdos (šilti žmonių sveikinimai ir linkėjimai gatvėse) skiriasi nuo nacionalinės liepos 14-osios šventės (rimtis prie monumento žuvusiems, saliutai Respublikai, keliamos taurės kavinėse).

* * *

Žmonių susirinkimai, kai pagerbiami sėkmę ar galią pelnę asmenys arba apdovanojami nugalėtojai, taip pat nėra tikra šventė. Minios ploja ir lieja ovacijas, didžiuojasi laimėtojais, ypač savo klubo, grupės ar šeimos nariais, savo krašto atstovais. Šitaip tarytum susitapatinama su iškiliaisiais asmenimis ir pasijuntama geresniais. Bet tokiuose sambūriuose prarandama tai, kas visiškai skiriasi nuo sėkmės ar valdžios! Šventė yra meilės ir kitų priėmimo giesmė, o ne jėgos ar pranašumo jausmas.

* * *

Šiandien mums būdingas džiaugsmas be Dievo arba Dievas be džiaugsmo. Tai jansenizmo laikų padarinys, kai Dievas rodytas kaip rūstus Visagalis. Tuomet džiaugsmas buvo atskirtas nuo dieviškumo.

O juk šventė yra džiaugsmas su Dievu. Kiekviena kultūra ir kiekviena tradicija skirtingai reiškia savo džiaugsmą: garsiau, tyliau, santūriai ar nesivaržydama. „Arkoje“ mes švenčiame garsiai džiaugdamiesi ir juokdamiesi, paskui pereiname į tylą ir maldą. Argi kiekviena šventė neturėtų būti pradedama tylia malda, mažo asmeninio susitikimo su Dievu džiugesiu?

* * *

Šventė – tai padėkos Dievui metas, kai dėkojama už istorinį įvykį, kuriame apsireiškė žmoniją, tautą ar bendruomenę mylinti galybė. Šventė primena, kad Dievas visada yra čia, kad jis sergi savo tautą ir bendruomenę kaip savo vaikus mylintis Tėvas. Šventė yra ne tik praeities įvykio, bet ir dabartinės tikrovės šventimas. […]

Švęsdami Kalėdas, atgaiviname tą pačią tikrovę, tą pačią Tėvo, siuntusio savo vienatinį ir mylimą Sūnų gelbėti pasaulio, meilę. Jėzus gimsta ir mūsų širdyse, kad jas gydytų, kad mus vienytų ir gelbėtų. Taigi šventės diena sudabartina praeities įvykį. Švęsti reiškia ne tik atsiminti tai, kas praėjo, bet ir gyventi šiandien.

Liūdna, kad žmonės pamiršta Kalėdų prasmę, ir ši šventė virsta proga valgyti ir gerti bei vienas kitą apdovanoti brangiomis dovanomis. Ypač lepinami vaikai, kurie ir šiaip pakankamai išpaikinti.

Kalėdos yra vargšų ir šeimos šventė. Ramybės metas. […]

* * *

Evangelija itin paženklinta šventėmis. Pirmąjį savo stebuklą Jėzus padaro Kanoje per vestuves: perkeičia vandenį į vyną, kad būtų graži šventė. Ir duoda žmonėms, kurie jau buvo neblogai įgėrę, ne kelis butelius, o per keturis šimtus litrų vyno! Koks Dievo dosnumas! Šventyklos prieangiuose Jėzus pasirodydavo būtent per šventes ir skelbdavo jų dalyviams Gerąją Naujieną. Jis ir mirė didžiulės šventės – Velykų dieną. Todėl turime išmokti pasinaudoti kiekviena švente, kiekvienu šventimu, kad Žodžiu neštume, mimika perteiktume meilės ir atitinkamos vilties žinią: kiekvienai dienai yra skirta žinia, kuria būtų galima stiprinti širdis, atnaujinti viziją bei teikti naują gyvybę.

Tačiau šventė visa savo širdimi turėtų glausti vargšą. Jei nusigręžiama nuo mažiausiųjų, tai šventė nevyksta. Šventė visada turi būti vargšų šventė, šventė su vargšais, bet ne vargšams.

Tik nereikia įpareigoti visus ateiti į šventę. Juk visada būna kenčiančiųjų, anaiptol nenusiteikusių švęsti. O daliai žmonių sunku būti grupėje: jie pasilieka nuošalėje ir klauso, kas dedasi viduje, taigi jie esti ir grupėje, ir už jos ribų. Kai kurie žmonės junta, kad tą valandą yra pašaukti Jėzaus pasilikti koplyčios tyloje: jie taip pat dalyvauja šventėje, bet slapta, sakytum, mistiniu būdu. Kiti asmenys linkę mažiau dalyvauti bendruomenės šventėse. Jie būna per daug pavargę, pernelyg užsidarę savyje. Bet kai jie ateina švęsti, tai grįžta visiškai atsinaujinę, išlaisvėję. […]

* * *

Šventė labai skiriasi nuo spektaklio, kur keli aktoriai ar muzikantai džiugina ir atpalaiduoja žiūrovus. Mūsų šventėse kiekvienas yra aktorius ir žiūrovas. Kad šventė būtų tikra, kiekvienas turi vaidinti ir dalyvauti.

Žemės gyvenime šventė negali išvengti tam tikros melancholijos – negalima švęsti, tarsi pasaulyje nebūtų žmonių, kurių viltys sudužo ir kurie nešvenčia, nes sielvartauja, kenčia agoniją, badą ar gedulą. Ir todėl kiekviena šventė, net jeigu ji yra tarsi didingas aleliuja ar dėkojimo giesmė, visada turi baigtis tyla, per kurią Dievui atnešami visi negalintieji švęsti.

* * *

Stebiuosi, kaip Bažnyčia sugebėjo išsaugoti šventės prasmę. Kiekviena diena yra šventė: didžiosios liturginės ir dangaus draugų šventės, įvairių šventųjų metinės. Juk nė viena diena neapsieina be Mišių šventimo. Mane visada jaudina per Mišias sakomi žodžiai: šventimas ir šventė, buvimas, komunija, vakarienė ir auka, atleidimas, eucharistija ir dėkojimas. Visi jie taikliai apibūdina bendruomeninį gyvenimą. Mes iš tikrųjų turime būti vienas dėl kito, kad tarp mūsų būtų komunija, nes ji yra tarp mūsų ir Jėzaus. Tada būtų šventė, vyktų šventimas. Ši komunija, šitas šventimas yra maitinimosi, stiprinimosi metas; vienas kitam tampame duona, nes Dievas tapo duona mums. Tai vakarienė, kurią švenčiame bendruomenės centre. Auka juk visada yra bendruomeninio gyvenimo centras, kadangi savo reikalus būtina aukoti dėl kito reikalų. Ir Jėzus paaukojo savo gyvenimą, kad mes gautume Dvasią. Šventė prasideda atleidimo prašymu ir baigiasi dėkojimu. […]

* * *

Kai šiandien esama tiek daug sugniuždytų, ateities bijančių žmonių, svarbu skelbti ir švęsti mūsų viltį, sudėtą į Dievą. Kyla karai ir revoliucijos, ligos ir gamtos katastrofos, bet Dievas visad su meile budi ir saugo žmoniją.

Vanier, Jean, Bendruomenė: atleisti ir švęsti, Vilnius: „Vyturys“, 1998.

Apie autorių: Jean Vanier (Žanas Vanjė) gimė 1928 m. Kanados generalgubernatoriaus šeimoje, tapo karališkojo karo laivyno karininku. Netrukus paliko daug žadančią karjerą, pradėjo studijuoti filosofiją bei teologiją, įgijo daktaro laipsnį ir profesoriavo Toronto universitete. Tačiau ir tai nenumalšino jo dvasinių paieškų alkio, todėl 1964 m., paragintas savo dvasios tėvo dominikono Thomo Philppe’o, kaimelyje netoli Paryžiaus nusiperka nediduką namelį ir priima į jį gyventi protiškai neįgalius žmones. Taip pradeda kurti „Arkos“ bendruomenę, greitai išplitusią po visą pasaulį ir šiandien vienijančią kelis šimtus bendro gyvenimo židinių. 1971 m. J. Vanier tampa vienu iš „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenių, jungiančių proto negalios kamuojamus žmones, jų šeimas bei draugus – jaunus savanorius, įkūrėju; nūdien penkiuose žemynuose gyvuoja pusantro tūkstančio šių bendruomenėlių.

J. Vanier – daugybės knygų autorius, yra aplankęs kone visas pasaulio šalis; tai nuolat kviečiamas ir mėgstamas rekolekcijų bei konferencijų vedėjas. 1998 m. popiežius Jonas Paulius II apdovanojo jį Pauliaus VI premija, o Prancūzijos valstybė – Garbės legiono ordinu.

Šaltinis: bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top