„Ir vėl jis kalbėjo: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“. Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“. Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.“ (Mk 4, 26–34)
Pasitikėdami Dievo Žodžiu atverkime savo širdis Gerajai Naujienai: dideli dalykai prasideda nuo mažų, tad nebijokime būti maži, nereikšmingi – liudydami savo tikėjimą, juo ištvermingai gyvendami galime keisti save ir savo aplinką, galime keisti pasaulį.
Melskimės už Lietuvą Tiesoje – kad Jo Žodis čia suvešėtų ir duotų gausų derlių, kad Jo paunksmėje rastume atgaivą.
Mons. Adolfas Grušas. Karalystė mumyse
Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje girdime du Jėzaus palyginimus. Abiejuose pagrindinis dalykas yra sėkla, kurioje slypi nepaprasta galybė, verčianti augti, nešti vaisių, tapti dideliu medžiu. Abu palyginimai taip pat tarpusavyje panašūs tuo, kad juose kalbama apie visiškai neproporcingus dalykus. Klausantis pirmojo palyginimo galime susidaryti įspūdį, kad svarbiausias jame yra žemdirbys, jo pastangos, sėjant grūdą, paskui pjaunant javus… atrodo, jis teisėtai gali didžiuotis gausiu derliumi. Vis dėlto, kur kas svarbesnis dalykas yra pasėtoji sėkla: ji dygsta, auga, išleidžia želmenį, duoda varpą, kurioje subręsta grūdai. Be to slėpiningo gyvybės veikimo žemdirbio pastangos neduotų vaisių. Antrajame palyginime matome kitą disproporciją: mažas garstyčios grūdelis vėliau tampa tikru medžiu.
Jėzus šiandien drąsina mus, kad pajėgtume su pasitikėjimu priimti Evangeliją ir gyventi ja savo kasdienybėje, kupinoje silpnybių ir įvairių nutikimų, kartais atimančių norą eiti tiesos keliu. Viešpats tvirtina, jog mums pakanka leisti Jo Žodžio tiesai įeiti į mūsų istoriją, kad galiausiai sulauktume rezultatų. Iš tiesų, vertindami savo tikėjimo pažangą, mes pernelyg dažnai įsileidžiame į nuviliančius ir vedančius prie depresijos svarstymus. Paprastai norėtume pasidžiaugti sėkme, kuo greičiau regėti savo pastangų vaisius, tačiau esame priversti pripažinti, kad mumyse viskas tebėra likę grynai žmogiško suvokimo lygmenyje… visos dangaus karalystės viltys taip ir lieka svajonėmis.
Palyginimas apie savaime augančią sėklą primena mums, kad verčiau reikia ne galvoti apie savo galimus dvasinio gyvenimo pasiekimus ar savo krikščioniško gyvenimo liudijimą, bet verčiau rūpintis ta nuolatine Dievo Žodžio sėja. Mes kviečiami skelbti Evangeliją, Dievo Žodį, atvira širdimi priimti visas teigiamas iniciatyvas, tačiau kažkurią akimirką verta prisiminti, kad mes tame kelyje nesame vieni, kad Žodis, kurį mėginame skelbti, nepriklauso mums, ir sėkmės visų pirma galime tikėtis todėl, kad mūsų pastangas lydi Dievo galybė: „Ar jis miega, ar keliasi,… sėkla dygsta ir auga“.
Be abejo, tie Jėzaus pamokymai neturi vesti mūsų į dvasios tingumą ar paviršutiniškumą, kuriuo kartais pasižymi šių laikų mąstytojai – girdi, viską padarys Dievo malonė.
Mes esame Dievo malonės nešėjai: visų pirma į savo širdis, o vėliau – ir į savo aplinką. Bet kuriuo atveju mūsų tikėjimas privalo būti pagrįstas Dievo Žodžio jėga. Be jo galime sukurti gražiais žodžiais nusakytą gyvenimo sistemą, netgi padaryti kai ką gražaus ar įdomaus, tačiau tai neturės nieko bendro su Evangelijos žinia.
Palyginimas apie garstyčios grūdelį mums padeda naujai pažvelgti į savo gyvenimą: pakanka mažos sėklos, kad mūsų gyvenime įvyktų nuostabūs dalykai. Dievo Žodžio ir Jo malonės galia padaro, kad net mažas mūsų žingsnis gėrio ir tiesos linkui, atveria mūsų gyvenimą netikėtiems vaisiams.
Drauge jis nuskamba ir kaip rimtas įspėjimas: yra maži geri darbai, kuriuos puoselėdami galime skleisti Dievo karalystės žinią, žinodami, kad galiausiai jie taps „dideliais medžiais“ mūsų ar kitų žmonių gyvenime, tačiau lygiai nereikia galvoti, kad mažos blogio sėklos mūsų asmeniniame ar visuomenės gyvenime bus savaime nugalėtos. Jos tik pradžioje gali atrodyti nereikšmingos, tačiau vargas mums, jei kada nors taps tais „dideliais medžiais“.
Panašu, kad šiais laikais jų yra pernelyg daug…
Ir beisgelbes pasauli ir nubsus kaltuosius.To ir laukiame visi sazingi zmones.Politikai meluoja,teisesauginkai tiesa pavercia melu o Dievas per amzius teisus ir laikosi savo zodzio.Mes neturime galimybiu pasipriesinti tiems kuriu gniauztuose atsidurime.Dalis Tautos juos prakeike,dalis tyliai kencia ir meldzia Dievo kersto jiems!
„20 …Jėzus paaiškino :“ ‚Dievo karalystė ateina nepastebimai. 21 Ir niekas nepasakys: Štai ji čia arba ten. Nes Dievo karalystė JAU yra tarp mūsų“ 17,20-21 evangelija pagal Luką.
O apie palyginimus Jėzus mokiniams sakė :
„10 Jis atsakė: ” Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų”.
Aišku?
Angliškoj Evangelijoj sakoma, „Dievo Karalystė JAU YRA JUMYSE”, bet lietuviai, kaip visada, moka net čia „pataisyti” pagal savo supratimą. Todėl kad nesupranta apie ką Jėzus kalba.
Vakar LTV parodė Granausko pjesę Duburys. Visiškai cenzūros iškastruotą ir suniokotą. Nuo ko mūsų cenzūra taip saugo mus? Taip, ten buvo scenų, kurių nereiktų matyti vaikams. Bet galima juk buvo uždėti raidę S (suaugusiems) ir rodyti tik vėlai vakare kai vaikai jau miega. Spektaklio režisierius ir taip buvo gerokai sušvelninęs tos magiškos Granausko knygos apie kaltės jausmą, paprastų sovietmečio darbininkų gyvenimą, aštriuosius kampus. Kam dar papildomai rikėjo pjesę cenzūruoti? Beje, į naktį būna nustumiami ir šiaip geriausi filmai, pastatyti pagal Šekspyrą ir kitus klasikus, o patogiu vakaro metu rodomi kone vien tik smurtiniai Holivudo filmai. Tad ką veikia į LRT tarybą deleguoti Vyskupų konferencijos (o gal „Čikagos berniukų”) deleguoti atstovai, pvz. Vygantas Vobolevičius? Ar jie neturi teisės ir komercines televizijas… Skaityti daugiau »
> rupūs miltai.Ačiū už informaciją. Citata ” Nes Dievo karalystė JAU yra tarp mūsų” rašoma kad yra ” Vertimas iš hebrajų, aramėjų ir garikų kalbų”, „Lietuvos vyskupų Konfederacija” .
Tai va, kuo tikėt- ar Jumis ar „Lietuvos vyskupų Konfederacija” ir „Vertimu iš hebrajų, aramėjų ir garikų kalbų”?
Tiesa, vakar rodytas filmas „Pastorius su kulkosvaidžiu” kaip tik pasakojo apie tai kaip nesenai įtikėjęs ir karštas krikščionis pasišovė gerais darbais įrodyti savo tikėjimą gelbėdamas Sudano kriksčionių vaikus, nuo teroristinių musulmonų sukilėlių. Jį vadai kvietė važiuot „taikos derybom” į Maskvą, nes matyt žinojo, kas konfliktą Sudane lemia „Divo vaikai” Kremliuje, bet jis atsisakė. Už tai matydamas žiaurumus, užsikrėtė blogio sėkla ir pats ėmė keršyti. Ir taip susigadino santykius su visais. Bet atėjo pas jį vienas berniukas ir papasakojo, kaip sukilėliai grasindami nužudyt jį ir bolį, įdavė jam kuoką ir lėpė užmušti savo motiną. Po šios išpažinties kriksčionių berniukas pasakė, kad jie laimės, tik jei ir mus užkrės tuo pačiu blogiu. Evangelizacija nekaltai kalto berniuko lūpomis vyrą išgelbėjo. Geras meninis filmas… Skaityti daugiau »
kuomet vyskupų konfederacija teturi tokius „vyskupus” kaip Vyganda Vobolevičių, kurį pasiuntė kaip atstovą žiniasklaidai, tai tokius turime ir vertėjus ir „kriksčionišką” žiniasklaidą.
Pats kun. Tamkevičius sovietmečiu buvo suimtas ir ilgokai „lavintas’ Rusijoje. Dar prieš tai, kaip pats prisipažino Virginijaus Savukyno laidoje, kalbėjo draugams: jei ir su manim taip atsitiks, kaip su tuo kunigu, kuris iš Rusijos grįžo kaip visai kitas žmogus, tai žinokit”. Bet jis buvo paskirtas arkivyskupu ir juo yra iki šiol… O Putinas šokdina Popiežių – vėluodamas daugiau nei valandą, parodė faktiškai kas iš tikrųjų čia kriksčionių tikrasis vadas. O „nuolankusis” (tik neaišku kam) popiežius dar jį apdovanojo angelo skulptūrėle…
apie sėklas:
1) jei pasėsi blogio sėklą – blogio sėkla užaugs į didelį blogio medį, nes gėris būdamas gėriu nenaikins blogio sėklos ir blogio medžio.
2)jei pasėsi gerio sėklą – ateis blogis ir sunaikins gerio sėklą, arba atėjęs blogis sunaikins gėrio medį ir liks tik blogų medžių sėklos ir blogi dideli medžiai. Jų pridigs labai daug ir patys save susinaikins.
Virginijui Savukynui ta laida kažkodėl buvo paskutinė. Jis persimetė į „Istorijos detektyvus”.
Argi nestebėjot kaip buvo neutralizuotas Marijos radijas Lenkijoj, dar prieš katalikų lyderių lėktuvo katastrofą, skrendant į Katynę? Kaip Lietuvos Marijos radijui buvo nušalintas jo įkūrėjas Oskaras Volskis, emigravęs po to į Norvegiją, kaip nušalintas Kęstutis Kėvalas/ O dabar ką per jį girdim? Tik poterių mantras, tarsi patys jų sukalbėt nemokėtume, mišių pertransliavimą ir primityvias daineles. Jokios tikros evangelizacijos… Pamokslai, Biblijos paslapčių aiškinimas kaip „religinė propaganda, kaip buvo sovietmečiu uždrausta, taip rods ir liko. O jei kokiuose bernardinose ir pasirodo koks kriksčioniškas straipsnis, tai tik provoslavo Antonijaus iš Surožo ar Nikolajaus Sotničenko. Kad ir šiandien, pasižiūrėkit.
Gal todėl ir Popiežius nė žodeliu Putinui neužsiminė apie Ukrainą?
Taip, gėrio sėkla nenaikina blogio, nes blogis nėra gėrio priešas.
Blogis tėra gėrio tūkumas.
Auka ant Kryžiaus pademonstravo, kad gėris nėra sunaikinamas jokios blogio sėklos, nes jis yra nuo Dievo. Kiekviename iš mūsų JAU YRA Dievo Karalystė – gėrio sėkla, kurią pasėjo žmogų sukūręs dievas. Jis blogio nesukūrė, vadinasi, REALIAI, bolis neegzistuoja. Tai tik paklydusio proto iliuzija.
Pradžios knygoje yra du personažai Dievas ir VIEŠPATS. Pirmas pasakojimas apie tai kad DIEVAS žmogų s u k ū r ė ” ir antras pasakojimas apie tai kada, kur, ir kaip VIEŠPATS p a d a r ė žmogų, ir liepė ” nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo g e r o bei p i k t o p a ž i n i m o medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti”. Bet žaltys sakė ” kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir Jūs būsite kaip DIEVAS…” ” 22 Tuomet VIEŠPATS tarė ” Tik pažiūrėk. Žmogus tapo kaip v i e n a s iš m ū s ų… Skaityti daugiau »
Jeigu kiekviename iš mūsų jau yra Dievo karalystė, tai kam tada krikštytis?
po vyskupo Grušo paskaitos genocido dienos proga, archikatedroje, ten susirinkusiems mūsų valstybės vadovams, kad reikia kuo daugiau pabėgėlių su šeimomis priimti, (nes ir mus svetingai priėmė Sibire), tai kažkaip nejauku pasidarė.
Na, bet pirmyn – lai atveria pranciškonai, benadiktinai, domininkonai savo vienuolynų vartus, lai priima, juk nei seimas, nei vyriausybė tokios meilės misijos nesutrukdys. O Grušas palaužys duoną, padalins žuvį… ir visi bus palaiminti, laimingi, turtingi… juk stebuklų mūsų taip giliai tikinčioj katalikų bendruomenėj tikrai netrūksta.. 🙂
nėra Lietuvoje kas tau į tokius klausimus atsakytų.
Tai skaityk pats atidžiau Pradžios knygą. Adomas prieš tai gi užmigo. Ir niekur neparšyta Senam Testamente, kad prabudo. Prabudimas vyksta tik Naujame testamente. Vadinasi tas dualusis GĖRIO_BLOGIO pasaulis tėra iliuzija. Iliuzija proto, kuris susapnavo atsiskyrimą nuo Kūrėjo, dėl to pasijuto kaltas, dėl to išsigando bausmės – mirties.
Dievas yra Dvasia. O sukūręs žmogų, jis ir jam įpūtė savo Dvasią – įsūnystės dvasią. Ego iliuzijos įkalina protą ir jis nebemato savo Dievo Karaluystės… bet ką aš čia aiškinu, lai aiškina katalikų kunigai.
>ups! to sak, gerai sakot kad neparašyta apie Adomo atsibudimą. A tai nuo ko Ieva gavo Abelį, Kainą ir Setą?
Vargšas tas internautas. Vis bando apgauti save. Per daug prisiskaitė visko ir pasiklydo. Tiesą pasakius, ir joks ritualas negali išgelbėti. Nors Jėzus tikrai pasikrikštijo, bet tas ritualas nesukuria jokio stebuklo, kaip ir bet koks kitas bet kurios religijos ritualas. Išgelbėti gali ne religija, ne ritualas, bet tik dvasingumas – pasitikėjimas Dievu ir nuoširdus meilės ieškojimas bei skleidimas. Bandė to mokyti Jėzus ir gerai bandė. Pirmi krikščionys gyveno tikrai pasišventusį dvasinį gyvenimą. Vėliau viskas buvo vėl sunorminta į naujus Raštus, priderinta prie valdžios (tuometinės) ir nuo to laiko pasaulis dvasiškai tik degraduoja. Atsiranda visokiausio lygio fariziejų, o pasišventusį dvasinį gyvenimą gyvena tik vienetai. Sunku ir pasišvęsti, kuomet matai klaidas ir jas bandai kažkaip kvailai paaiškinti ar susirasti tariamą autoritetą, kuris klaidas… Skaityti daugiau »
brangute, kalbama apie miegą kaip proto iliuziją. Čia jau mistika, kurią katalikai vadina slėpiniais. Tam reikia pasiruošti. O geriausia – patikėti visus klausimus ir netgi rūpesčius Šventai Dvasiai, kuri JAU yra jumyse. Krikštas – tai vartų Šventai Dvasiai atvėrimas, kuri kaip pasėtas garstyčios grūdelis, turėtų išaugti tiek, kad išgydytų tą proto dalį, kuri tiki atsiskyrimu nuo Dievo, nuo kitų žmonių, t.y. nuo ego. Išbandykit Šv.Dvasią. Pradžiai kad ir smulkmenose. Viskas vyksta pirmiausia prote. Nes protas yra Dvasios veiklioji dalis. Logos – idėja,mintis, žodis yra pagrindinis Dievo dėsnis ir kūrybos įrankis. Negatyvi mintis, mintis ne nuo Dievo, irgi kuria – negatyvius jausmus, veiksmus, įvykius. Tai blogis. Bet kadangi blogis, galų gale, kaip tam sūnui paklydėliui, irgi išeina į gera, tai realiai… Skaityti daugiau »
kažkas čia ne taip. Niekaip nerandu atsakymo iš kur tie gintaro klodai pabaltijį,Kaliningrado srityje. Jei gintaro klodai susidarė iš medžių sakų, tai kiek turėjo būti tų medžių sakų, ir pačių medžių ir kas nutiko kad tie medžio sakai sutekėjo į vieną vietą, o gal būtent čia augo kažkoks milžininškas medis, kuris dėl kažkokio priežasčių pradėjo leisti sakus… Knygoje „Europos šaknys” rašoma kad čia gyveno save vadinantys godai, o ne gotai. O kaip angliškai dievas pasieškokit patys.
Šventoji Dvasia „JAU yra mumyse”?? Ar gali Dievas gyventi ten, kur yra nuodėmė? Mano supratimu, Jis miršta. Ir tai vyksta ne prote, o r e a l i a i ant kryžiaus. Per krikštą mes susivienijame su Kristaus mirtimi, mūsų nuodėmės sunaikinamos ir tuomet gauname Šv. Dvasią. Visa tai pirmiausia įvyko iš išorės. Internautai, atsipalaiduok nuo gnozės:). Jeigu viskas vyktų tik prote, pasaulis apskritai būtų tik fikcija. Kas vyksta žmogaus dvasioje, kol jis netiki? Dievas jį palaiko savo galybe, bet atgimdančios amžinajam gyvenimui malonės žmogus neturi. Reikia tikėjimo ar krikštą (iniciaciją) atstojančios gyvenimo kokybės. Tarkim, plėšiko, kuris kabojo šalia Kristaus ant kryžiaus niekas nekrikštijo, bet Kristus jam pažadėjo amžinąjį gyvenimą (Lk 23,43). Apie Adomo miegą jau rašiau: Adomo “miegą” arkivyskupas… Skaityti daugiau »
> 2015-06-16 9:56, Jei „adam” reiškia žmogus, tai nėra „adam”-as vardas.
O kodėl žydai savo tautybę nustato pagal moters liniją? Kokias turite versijas?
Dėl to kad VIEŠPATIES padarytas žmogus (adam) neatsibudo?