Jie išrinko septynis vyrus, pilnus Šventosios Dvasios
Anomis dienomis, mokinių skaičiui augant, graikiškai kalbančiųjų tarpe kilo nepasitenkinimas vietiniais žydais, esą, kasdieniniame aptarnavime būdavo aplenkiamos jų našlės.
Tuomet Dvylika sušaukė mokinių susirinkimą ir pareiškė: „Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, išsirinkite iš savo tarpo septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai.“
Šis pasiūlymas patiko visam susirinkimui. Jie išrinko Steponą, vyrą kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios; Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, prozelitą iš Antiochijos. Juos pristatė apaštalams, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas.
Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo.
Netgi didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui. (Apd 6, 1–7)
Džiūgaukit, Viešpačiui teikdami šlovę, teisieji
teisiesiems garbinti dera.
Kankliais Viešpatį skelbkit,
dešimtstyge jam skambinkit arfa. –
Viešpaties žodis teisingas,
tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė. –
Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikis jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina. (Ps 32, 1–2. 4–5. 18–19; P.: 22)
Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė
Mylimieji! Ženkite prie Viešpaties, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.
Todėl Rašte pasakyta: „Štai aš dedu Sione rinktinį akmenį, brangų kertinį akmenį; kas tiki jį, nebus sugėdintas“.
Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems „tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu“, „suklupimo akmeniu ir pasipiktinimo uola“.
Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. (1 Pt 2, 4–9)
Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“.
Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?“
Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“.
Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“.
Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą“. (Jn 14, 6)
Sigitas Tamkevičius. Kelias, tiesa ir gyvenimas
V Velykų sekmadienis
Homilija
Koronavirusas yra didelė žmonijos bėda, iš kurios greitai ir lengvai neišsivaduosime. Jeigu kažkam pasisektų sukurti stebuklingą vaistą, kuris apsaugotų nuo šio viruso, o kiekvieną užsikrėtusį lengvai pagydytų, tokiam galėtume statyti paminklą. Tačiau nugalėję Covid-19 virusą, mes pačiu geriausiu atveju tik šiek pailginsime savo gyvenimą, kuris vis tiek pasibaigs mirtimi.
Dievas mus apdovanojo amžinuoju gyvenimu, apie kurį apaštalas Paulius kalba: „Bet skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).
Apie šį gyvenimą Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. […] Einu jums vietos paruošti! […] kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 2–3). Net Jėzaus mokiniams, mačiusiems daug jo padarytų stebuklų, buvo nelengva patikėti tokia tiesiog stulbinančia tiesa. Vis abejojantiems mokiniams Jėzus pasakė: „Tikėkite manimi. […] Tikėkite bent dėl pačių darbų!“ (Jn 14, 11).
Jeigu Dievas, sukūręs mąstantį žmogų, nebūtų jo apdovanojęs nemirtingumu, tuomet žmogus turėtų jaustis blogiau už padangių sparnuočius ar girių žvėris, kurie nesuka galvos nei dėl ligų, nei dėl ilgo gyvenimo, – tiesiog vadovaujasi instinktais ir gyvena iki savo žūties.
Mūsų svarbiausias siekinys yra dangaus Tėvo namai, kuriuose mums yra numatyta vieta. Kaip pasiekti šiuos namus? Jėzus atsako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Jėzus pavadino save keliu, vedančiu pas Tėvą. Ką reiškia eiti Jėzaus keliu? Tai gyventi Evangelijos šviesoje. Nereikia išradinėti dviračio, kuris yra išrastas ir padarytas, tik reikia juo pasinaudoti. Jėzaus kelias – tai meilės, tarnystės, solidarumo ir pasiaukojimo kelias. Jėzus jį aiškiai parodė ir paaukojo savo gyvybę, kad tik to kelio neprarastume.
Jėzus nesakė, jog jis esąs tik tiesos mokytojas, bet aiškiai tvirtino: „Aš esu tiesa.“ Tačiau mes esame laisvi šią tiesą priimti ar atmesti; ją priimdami, pradedame kelionę į Tėvo namus. Šią kelionę pradėjome savo krikšto dieną. Dėkokime Dievui už gyvenimo dovaną, už parodytą kelią ir tiesą. Turėdami šias dovanas, galime ramiai eiti šio gyvenimo keliais, pakelti sutinkamus sunkumus ir visuomet išlaikyti ramybę, net ir šios pandemijos metu.
Tačiau kas kartą reikia pasitikrinti, ar mes Jėzaus tiesos neiškeitėme į savo susikurtas ar kitų primestas tiesas, ar Jėzaus kelio neiškeitėme į mūsų egoizmo susikurtus šunkelius, ar pažadėto gyvenimo Tėvo namuose neiškeitėme į bailų susirūpinimą nors šiek tiek pailginti gyvenimą šioje žemėje.
Tai, ką Jėzus pažadėjo mums, yra tiesiog svaiginanti realybė. Bet tai ne pasaka, ne kokio nors guru sukurta fantazija, bet tiesa, paskelbta to, kuris nugalėjęs mirtį kėlėsi š kapo. Švęsdami Kristaus Prisikėlimą, mes švenčiame ir savo būsimąjį prisikėlimą amžinajam gyvenimui.
Šiandien Jėzus kiekvienam iš mūsų kalba: „Tikėkite manimi! Tikėkite bent dėl pačių darbų!“ Šį sekmadienį pasitikrinkime, kokia tiesa vadovaujamės, kokiu keliu einame ir kokio gyvenimo siekiame.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Prašyti asmeniškos Dievo Tėvo artumo patirties Jėzus atsisveikina su apaštalais. Atkreipsiu dėmesį, su kokiu jautrumu ir rūpesčiu Jėzus kreipiasi į juos. Jis iki gelmių pažįsta jų širdis, yra jautrus jų pergyvenimams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys.“ * Su dėmesiu klausysiu Jėzaus žodžių. Įsivaizduosiu, kad Jis kalba man. Jis žino, kokia yra dabar mano širdis. Kokie jausmai šiuo momentu gimsta mano viduje? Ko gyvenime labiausiai bijausi? Pabandysiu visa tai, kas atima man ramybę ir sukelia baimę, atiduoti Jėzui. * Jėzus pasakoja man apie amžinybę. Jis sako, kad yra namai, kuriuose Tėvas manęs laukia. Kokios mintys ir jausmai gimsta manyje, kada spontaniškai pagalvoju apie amžinybę? Ar sugebu įsivaizduoti Dievą kaip Tėvą, kuris su ilgesiu laukia manęs? * Jėzus, pažįstantis apaštalų širdis, apreiškia jiems… Skaityti daugiau »
GELBSTINTIS ŽVILGSNIS Jėzaus rodomas švelnumas mokiniams tikrai yra nepaprastas… Viešpats jaučia mūsų sielos būseną. Jam suprantamas mūsų sielos sąmyšis, Jis žvelgia į mūsų baimes, supranta, jog esame gerokai pasimetę. Ypač tokiose situacijose Jėzus yra kartu su savo mokiniais, tardamas jiems teisingus žodžius, parodydamas savo jautrumą ir dalydamasis širdies paguoda. Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje regime dvylika apaštalų, likus vos kelioms valandoms iki jų Mokytojo teismo ir mirties. Tiesa, jie apie tai nekalba, net galima nujausti, kad jų sielos yra tarsi sustingusios: „Kas bus? Kas vyksta? Kaip bus su Mokytoju? Koks likimas laukia mūsų?“ Kiekvienas mūsų jaustume tokį pat sielos sąmyšį. Tikriausiai kiekvieno mūsų meilė sumažėtų: ne todėl, kad pritrūktų meilės, bet iš baimės mylėti. Juk visuomet atsitinka taip, kad kuo didesnę… Skaityti daugiau »
Tai vistik, kas yra ,,kelias, tiesa ir gyvenimas” – Jėzus Kristus ar bažnytinių apeigų vykdymas?
nereikia supriešinti. Jėzus Kristus yra tiesa, teisingumas ir gyvenimas, bet bažnyčia be apeigų, tai ir lyg be rankų. Tik, apeigos be širdies, tai paprasčiausias pagoniškumas. Apeigos turi vesti link žmogaus širdies, link gilesnio susivienijimo su Jėzumi ir visa Bažnyčia. Gaila tų, kurie apeigas paverčia nekintama dogma. Bažnyčia yra gyva, ji turi eiti su tautos papročiais atėjusiais iš jų protėvių. Man labai patiko Šv. Mergelės Marijos apsireiškimas Meksikoje, kur ji pasirodė, kaip meksikietė. Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai 1531 metais ant Tepeyac kalno indėnui Jonui Didakui ženklina lūžį krašto evangelizacijos istorijoje. 1519 metai atkeliavusių Ispanijos vienuolių ir misionierių pastangos iš pradžių buvo ne itin sėkmingos. Dalinai tai nulėmė giliai įsišakniję senoviniai čiabuvių tikėjimai. Nuo europiečių išsilaipinimo iki Gvadalupės apsireiškimo Meksikoje buvo pakrikštyta… Skaityti daugiau »
gyvenimas tiesoje ir nuoširdumas, tai kelias į palaimingą išganymą. Gyvendami ir bijodami tiesos, viską slėpdami, mes atsiduriame pražūtingame mirties kelyje. Tik TIESA MUS IŠGELBĖS NUO VISŲ VIRUSŲ. NUO KATAKLIZMŲ, NES ŽINODAMI TIKRĄSIAS IŠTAKAS MOKĖSIME SU JOMIS KOVOTI. Yra baisu gyventi pasaulyje, lyg kreivų veidrodžių karalystėje, kai meluoja prezidentai, mokslininkai, vyriausybės nariai, kai meluoja eiliniai piliečiai, žmonos, vyrai, kai tiesa nemoloni ir dvasiškių luomui. Manau, kad už melą turi būti griežtai baudžiama.
kard. Sigitas Tamkevičius sakydamas, kad vis tiek reikės mirti, t.y. fizinio kūno atsisakyti, atiduoti jį žemei. Nežinau, kaip reikėtų pamilti Dievą Tėvą, jei nebūtų Jėzaus, Jo kančios ant kryžiaus. Jei Jis nebūtų palikęs savo motinos Marijos sakydamas mums „štai tavo motina, o jai , štai tavo sūnus(dukra)”. Tik Marijos dėka gavau Jėzų ir Jo meilę.
„Tai, ką Jėzus pažadėjo mums, yra tiesiog svaiginanti realybė. Bet tai ne pasaka, ne kokio nors guru sukurta fantazija, bet tiesa, paskelbta to, kuris nugalėjęs mirtį kėlėsi š kapo. Švęsdami Kristaus Prisikėlimą, mes švenčiame ir savo būsimąjį prisikėlimą amžinajam gyvenimui.”
Ką reiškia gyventi tiesoje? Ar žinote į kokį kelią pasukate? Ne, ne tai, kai man patogu – sakau, o kada ne – patyliu. Gyvenimas tiesoje yra persikeitimas 100 proc. į Jėzų, nes Jėzus yra pati TIESA. Kai tu, žmogau, paprasčiausiai, patylėti nebegali. Kai matai tai, ko kitas nemato, nes jam tai yra normalus dalykas, o tu jauti visa širdimi, kad tai melas ir patylėti negalima.
Šventos Mišios, visų pirma, yra šventos vaišės,amžinoji dangiškoji puota.Jėzus Kristus veikdamas kunigo asmenyje aukoja(si) už mus ant kryžiaus. Taigi Bažnyčia moko, kad šv Mišios yra ta pati Jėzaus Kristaus auka, aukojama ant altoriaus ,kaip ir tada kai Jėzus paaukojo savo kūną ir kraują ant kryžiaus, jis dabar aukoja save už mus ant altoriaus. Skirtumas tas, kad Jėzus aukojo ir atidavė save matomai ant Kryžiaus, tačiau ant mūsų altoriaus jis siūlo save nepastebimai ir nekruvinuoju būdu, paslėpdamas save po duonos ir vyno išvaizda. Kaip katalikai, mes žinome, kad šventosios Mišios yra mūsų tikėjimo centras ir dieviškojo gyvenimo šaltinis. Taigi Bažnyčia moko mus dalyvauti šventose mišiose reguliariai sekmadieniais ir nustatytais šventadieniais, taip pat darbo dienomis, kai įmanoma. Jei suprastume Mišių vertę, tikrai… Skaityti daugiau »
kad šis pasaulis kam nors patogus gyventi. Greičiau tai skaistykla, o kartais net pragaras ir nežinai kaip gintis ir kur dėtis. Manau, kad žmonija su visomis naujausiomis technologijomis tarnauja ne šviesai, o greičiau tamsai. Todėl šiais laikais yra tiesiog stebuklas prisiliesti prie žemės, prie gamtos, kuri yra tyra ir nepaliesta nuodėmės. O dėl pasikeitimo, tai galbūt šią akimirką aš keičiuosi, o kitą akimirką aš vėl krentu ir vėl ieškau tiesos. Todėl viskas, kas vyksta su mumis yra žemiška ir nepakartojama. Tik vienas Dievas yra teisėjas ir mūsų gelbėtojas. Jėzus yra pasakęs, jeigu tikėsime Jo mokymu, būsim išgelbėti. Tai didelė paguoda ir viltis, nes visa kita, ką mes darome gali būti netobula, tiek subjektyvu, tiek objektyvu.
Skaitinys (Apd 14, 5–18) Pagonys ir žydai su savo vyresnybe rengėsi apaštalus iškoneveikti ir užmušti akmenimis. Sužinoję šie pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes. Ten jie skelbė Evangeliją. Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis. Jis buvo raišas nuo pat gimimo, niekuomet nė žingsnio nežengęs. Jis klausėsi Pauliaus kalbant. Šis įdėmiai pažvelgė ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kokio reikia pagydyti, garsiai pasakė: „Atsistok tiesiai ant savo kojų!“ Tasai pašoko ir ėmė vaikščioti. Minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, pradėjo garsiai likaoniškai šaukti: „Dievai, pasivertę žmonėmis nužengė pas mus!“ Barnabą jie vadino Dzeusu, o Paulių – Hermiu, nes jis vadovavo kalbai. Priemiestyje esančios Dzeuso šventyklos kunigas liepė prie didžiųjų vartų atvaryti jaučių, papuoštų vainikais, ir norėjo kartu su minia… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 113, 1–4. 15–16)
P. – Ne mums, o Viešpatie Dieve, – lai tavo vardui didi šlovė būna.
A r b a: Aleliuja.
Ne mums, vai, ne mums, o Viešpatie Dieve, –
lai tavo vardui didi šlovė būna
dėl tavo malonės, ištikimybės.
Pagonys tegu neburnoja:
„Kurgi tasai jūsų Dievas?!” – P.
Mūsų Dievas danguj viešpatauja,
ką jisai nutaria, tą ir padaro.
Pagonių stabai – iš aukso, sidabro,
žmogaus rankų jie padaryti. – P.
Jus tegu laimina Viešpats
dangaus ir žemės kūrėjas.
Dangus yra Dievo buveinė,
žmonėms jis atidavė žemę. – P.
(Jn 14, 26) P. Aleliuja. – Šventoji Dvasia išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. – P. Aleliuja. Evangelija (Jn 14, 21–26) Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu”. Judas – ne anas Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“ Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas… Skaityti daugiau »
Prašyti gilaus išgyvenimo tiesos, kad Dievas trokšta būti manyje Jėzus kalba apie meilę, kuria Jis ir Tėvas myli mane. Galėsiu ją patirti, jei laikysiuosi Jo žodžių. * Atsisėsiu prie Jėzaus kojų ir klausysiuosi Jo šiltos ir meilingos kalbos. Pastebėsiu, kokia intymi yra Jėzaus ir Tėvo meilė. Jie trokšta būti manyje. Kontempliuosiu jų meilę man. * Nors Jėzus ir Tėvas labai trokšta apsigyventi manyje, bet jų meilė yra labai švelni ir niekada nieko neverčia. Jėzus su Tėvu laukia meilės gesto iš mano pusės, kad galėtų į jį atsiliepti ir manyje apsigyventi. * Mano meilė atpažįstama iš darbų. Jeigu myliu Tėvą ir Sūnų, tai laikysiuosi Tėvo žodžių. Atkreipsiu dėmesį į tai, kad Dievas Tėvas iš manęs labiau laukia konkrečių veiksmų, o ne… Skaityti daugiau »
Komentuoja kun. Nerijus Pipiras Kaip galima tikrai mylėti Dievą? Sudėtingas klausimas. Ne vienas jį išgirdęs, ko gero, tiesiog nudelbs akis. Galbūt kažkas persuks radijo bangas, kad girdėtų kitą stotį, kur nereikėtų vargti ieškant atsakymų į tokį ar ir į kitus, ne mažiau nepatogius, klausimus. Pripažinkime, esame mažumėlę atpratę nuo tokių klausimų. Jie – tarsi mistika, visiškai neturintys ryšio su gyvenimu, kasdienybe. Galima sakyti, jog tokia Dievo provokacija nepavyksta. Nes klausimas lyg ir nesukelia audros ar diskusijos. Jį išklausome nudelbę akis. Viskas ir taip aišku: Dievą mylime širdimi, kuri užrakinta daugybe užraktų, ir niekas į ją negali kėsintis. Viskas. Baigta. Taškas. Vis dėlto nuo to reikia tik pradėti. Viešpats šiandien mums primena, jog žinoti Įsakymus neužtenka. Tam, kad galėtume pažinti Dievą,… Skaityti daugiau »
Šios dienos Evangelija, kaip tik atsako į Jūsų pamąstymus. Meilė ir tik meilė yra pagrindinis išsigelbėjimo ratas. Šv. Rašte Jėzus padeda išsivaduoti moteriai iš begalės demonų ir sako „ji labai pamilo…” Prisiminkite iš savo gyvenimo, kada jūs buvote laimingiausias pasaulyje žmogus, norėjote daryti gerą ir tik gerą, kada jautėtės mylimas? Atsakymas vienas – tada, kai pats mylėjote. Kai ta meilė ėjo iš dangaus ir veržėsi iš jūsų širdies su labai galinga jėga. Nebijokite mylėti ir nesvarbu kiek jums metų, ir nesvarbu kas jūs esate, net ir kunigai Tik, skaičiau kun. br. Pijaus Eglino tokius žodžius „Mylėkite, bet nerušikite”, t.y. nesisavinkite. Žinokite, kad tik mylint išsipildys Jėzaus pažadas (Jn 14, 21–26) Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų… Skaityti daugiau »
Toks, kad pasauliui Jėzaus meilės nereikia, nes jos nei pačiupinėti, nei parodyti, nei kaip kitaip pasipuikuoti neišeina, tad, sako, kam gi čia vargti. Kas iš to, kad visa Šv. Trejybė apsireikš man ir apsigyvens manyje?
Kas iš to…? Kun. Nerijus Pipiras rašo: „Dievas, įžengęs į širdį, suteikia prasmę visai žmogiškai egzistencijai. Kaip gerai, kad Dievas yra pasiryžęs apsigyventi manyje ir padaryti mane savo paslapties dalininku!”. Taip. labai didelė reikšmė, kai suvoki gyvenimo šioje žemėje reikšmę. Kai žmogus patiria šią Jėzaus dovaną, tai gyvenimas apsisuko 100 proc. į Jėzų. Ne tik suvoki gyvenimo prasmę, bet gauni Jo Meilę iš kurios ateina gyvenimo pilnatvė, t.y. kai visa ko esi pripildytas ir nesijauti niekuo nuskriaustas. Nėra baimės dėl ateities, nėra nevilties, nėra vienišumo, o tik džiaugsmas, energinga ir jauna širdis ir kas be ko – sveikata. Taip pat, žmogų lydi visa ko supratimas. Esant išbandymų sunkumuose, niekada neprarandi kantrybės, pasimetimo ir ramybės. Aišku, išbandymų padaugėja tiek, kad, kartais… Skaityti daugiau »
Penktosios Velykų savaitės pirmadienio Evangelijoje Jėzus sako: „Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Mus lydi Tėvo ir Sūnaus mums atsiųsta Šventoji Dvasia. Ji mums padeda gilintis į slėpinį, padeda suprasti Jėzaus mokymą ir brandinti savo tikėjimą, kalbėjo popiežius. Krikščioniškasis mokymas nėra statiškas, bet vis auga. Šventoji Dvasia neleidžia, kad tikėjimo supratimas sustotų ir nesivystytų mumyse. Šventosios Dvasios dėka mes sugebame vis geriau suprasti, ką Jėzus skelbė. Ji mums primena Jėzaus žodžius. Ji mus žadina, mums primena tą dieną, kurią susitikome su Viešpačiu, arba ir tą, kai galbūt ėmėme nuo jo tolti. Ji mums primena visą išganymo istoriją, mūsų gyvenimo kelionės istoriją. Ji mums padeda suprasti… Skaityti daugiau »
,,Jėzaus meilės nereikia”, bet tas ,,Dievas yra pasiryžęs apsigyventi manyje”, ir pan. Štai, pasirodo, kokia drama! 🙂 Ir tas ritualų laikymasis, pasirodo, nieko neduoda ir nieko nekeičia. Tai ar ne laikas atsiversti ir nuo teatro pereiti prie nuoširdumo?
kaip įžvalgiai popiežius pastebi, kad Šventoji Dvasia mus neapleidžia, bet padeda „Krikščioniškasis mokymas nėra statiškas, bet vis auga. Šventoji Dvasia neleidžia, kad tikėjimo supratimas sustotų ir nesivystytų mumyse. Šventosios Dvasios dėka mes sugebame vis geriau suprasti, ką Jėzus skelbė. Ji mums primena Jėzaus žodžius”. Taigi, Šventoji Dvasia mums yra kaip geroji Mama, kuri lydi ir padeda tikėjimo kelyje.
Kad taip jūsų žodžiai Dievui į ausį! Deja… ,,Šventieji tėveliai” – niu niu niu! Nedrįskit! Tik mes viską žinom! Kad jie bent suvoktų, kaip primityviai jie rašo ir kaip jiems toli iki Kristaus Sąmonės…
yra labai daug gražių citatų, vien žodžiais mes laimingu nepadarysim, nejaugi net ir kunigai negali tiesiai šviesiai pasakyti, kad dabartinė aplinka, susiskaldžiusi visuomenė, politinė korupcija ir savanaudiškumas tiesiog palaidoja laimingą žmogaus gyvenimą. Laimingas gyvenimas ir gerovės valstybė turi būti kuriama nuo vaiko gimimo iki gyvenimo pabaigos nesužalotų ir laisvų žmonių. Ujamas ir engiamas žmogus verso, politikų, visokiausių politinių grupuočių netenka tikėjimo ne tik savo valstybe, bet ir DIEVU. MANO giliu įsitikinimu laimingas gyvenimas mūsų nuodėmingoje visuomenėje ar net civilizacijoje yra tiesiog iliuzija ar utopija, gali būti tik sekundės laimingų akimirkų, bet ir dėl jų verta gyventi. Gyvenimas žemėje tampa labai sudėtingas ypač paskutiniu momentu ir ne visi žmonės atsparūs tokiems kataklizmams. Jeigu tai laikų pabaiga, tai gal pagaliau baigsis kančių… Skaityti daugiau »
Išminčiai sako, kad padėtis Žemėje, netgi gamtiniai kataklizmai priklauso nuo mūsų sąmonės lygio. Nuo kiekvieno iš mūsų. Sako, kad, jei bent 1 procentas žmonių sugebėtų koncentruotis į pozityvą, tai viskas pradėtų keistis į gera daug sparčiau. Kiek Lietuvoje reikėtų tokių žmonių? Kokių 20000? Tokių, kurie sugebėtų išsivaduoti iš visų baimių, pykčio, liūdesio, kančios garbinimo… Dievas sutvėrė mus ne tam, kad per amžius gėrėtųsi mūsų tragiškomis fizionomijomis. Ir ne tam, kad leistumėmės manipuliuojami piktavalių ar tiesiog naivuolių. Dievas yra Laisvė, Meilė, Džiaugsmas, Tiesa. O mes su Juo esame viena. Mūsų nemirtingos sielos iš Jo gavo neįkainojamų dovanų – kūną, kad galėtume veikti ir kurti savo žemiškajame gyvenime, gavome protą, kad galėtume suvokti save ir Jį bei Jo Įstatymus, kad įgautume išminties… Skaityti daugiau »
aš pzityviai nusiteiksiu ir viskas pasikeis, niekas nepasikeis, jeigu tau virš galvos kabės tūkstančiai biurokratų ir vis spaus lenktis, o ne tiestis.Dievas davė mums labai daug, bet visa tai naudojam ne pagal paskirtį. Kaip melagių melagis mus išmokė meluoti, tai taip meluojame iki šiandien. Didesnio absurdo tikriausiai dar nebuvo, kai suserga milijonai, šimtai tūkstančių miršta, o mes meluojam, kad nieko nežinom iš kur ir kada ir kiek laiko tas virusas pjaus žmones. Tokia tyla pasaulyje tikrai žada katastrofiškus padarinius. Manau Dievulis matydamas, kokiais tampame, uždarys mūsų projektą ir nebus jokio antro Kristaus atejimo. O gal, bet…
Skaitinys (Apd 14, 19–28) Iš Antiochijos ir Ikonijos atvykę žydai sukurstė žmones, tie apsvaidė Paulių akmenimis ir išvilko už miesto, palaikę mirusiu. Susirinkus aplink jį mokiniams, jis atsikėlė ir parėjo į miestą. Rytojaus dieną kartu su Barnabu iškeliavo į Derbę. Šiame mieste jie skelbė Evangeliją ir sulaukė nemaža mokinių. Paskui pasuko atgal į Listrą, Ikoniją ir Antiochiją. Ten jie stiprino mokinių dvasią ir skatino juos išsaugoti tikėjimą, nes per daugelį vargų mes turime eiti į Dievo karalystę. Kiekvienoje bendruomenėje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję. Apkeliavę Pizidiją, jie atvyko į Pamfiliją, paskelbė žodį Pergėje ir leidosi žemyn į Antiochiją, kur buvo pavesti Dievo malonei, kad nuveiktų darbą, kurį… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 144, 10–13. 21)
P. – Tavo, Viešpatie, bičiuliai teskelbia tavo karalystės kilnumą.
A r b a: Aleliuja.
Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę. – P.
Kad visi žmonės suprastų tavo didybę,
tavo karalystės kilnumą.
Tavo karalystė – amžina karalystė,
tu kartų kartoms viešpatausi. – P.
Lai mano burna šlovina Viešpatį!
Visa, kas gyva, lai garbina šventąjį jo vardą
dabar ir per amžius! – P.
(plg. Lk 24, 26) P. Aleliuja. – Mesijas turėjo kentėti bei prisikelti iš numirusių ir taip įžengti į savo garbę. – P. Aleliuja. Evangelija (Jn 14, 27–31) Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdis ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš iškeliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios, bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man… Skaityti daugiau »
Prašyti gilios Jėzaus ramybės patirties ir išlaisvinimo iš visų baimių Meditacijos pradžioje sužadinsiu gilų troškimą būti artimame ryšyje su Jėzumi. Prašysiu gilios ramybės ir Jo jautraus buvimo šalia patirties, kurią Jis trokšta man duoti. * Įsivaizduosiu Jėzų, kuris prisiartina prie manęs, žvelgia man į akis, mato visą mano vidų ir sako man: „Tenebūgštauja tavo širdis…“. Kas labiausiai mane gąsdina, liūdina, neramina? Pasakysiu apie tai Jėzui. * Jėzus trokšta būti visuose tuose dalykuose, kurie kelia man nerimą. Jis yra mano „vaistas“, nes sako man: „Duodu tau savo ramybę“. Jėzus trokšta, kad Juo patikėčiau ir neieškočiau kitur ramybės, kaip tik Jame. Pas ką ir kur dažniausiai ieškau ramybės savo širdžiai? * Jėzus kalba apie savo išėjimą ir užtikrina, kad sugrįš atgal. Jis… Skaityti daugiau »
kun. Nerijus Pipiras Reikia pripažinti, kad tas Evangelijos pagal Joną keturioliktasis skyrius, kurį šią savaitę Bažnyčia apmąsto, nėra lengvas. Kiekviename žodyje galime atrasti didžiausią prasmės lobyną. Ir visa tai, lyg nepastebimai, sminga į širdį. Ramybė… Kiek daug šiame žodyje telpa… Šiandien šis žodis daug kam asocijuojasi su poilsio minute, akimirka, kai gali būti pats su savimi, kai niekas netrukdo, telefonai išjungti… Vienu žodžiu, tai išėjimo už ryšio zonos ribų būsena. Vienaip ar kitaip jos pasiilgstame. Tai tokia ramybė, prie kurios jau esame pripratę. Viešpats duoda kitokią ramybę. Ne tik palieka ją kaip kokį vaikystės prisiminimą kur nors kamputyje. Jis ją duoda. Koks nuostabus skirtumas. Tikra ramybė negali būti palikta kaip koks priedas prie viso to, ką jau turime. Tikra ramybė… Skaityti daugiau »
kokie nuostabūs pamąstymai. 2020-05-11 19:35, 2020-05-11 21:16, 2020-05-11 21:19, 2020-05-12 4:50.
Prieš pradedant darbą, visada pasiskaitau Dievo Žodį ir Evangeliją, kurią būtinai, keletą minučių, apmąstau. Tad, labai džiugu buvo perskaityti nepakartojamas mintis, kuriuose atradau ir save.
„Šiandien – slaugytojų diena. Paskelbiau žinią šia proga. Melskimės už slaugytojus ir slaugytojas, vyrus ir moters, vaikinus ir merginas, kurie dirba šį darbą. Tai daugiau negu profesija – tai pašaukimas, pasiaukojimas. Viešpats juos telaimina. Dabartiniu pandemijos metu jie davė herojiškumo pavyzdį, kai kurie ir gyvybę paaukojo. Melskimės už slaugytojus ir slaugytojas.“ Penktosios Velykų savaitės antradienio Mišių Evangelijoje girdime Jėzaus žodžius: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27). Atsisveikindamas Jėzus suteikia savo mokiniams ramybės, taikos dovaną, sakė Pranciškus pradėdamas homiliją. Tai ne ta visuotinė taika, ne karų nebuvimas, kurio visi taip trokštame, bet taika širdyje, širdies ramybė. Viešpaties mums dovanojama vidinė ramybė skiriasi nuo vidinės ramybės, kurią žmonėms siūlo… Skaityti daugiau »
nei vieno Šv. Rašto žodžio, tačiau mes gyvenime taip toli esame nuo jų, kad tiesiog verkti noris. Ar jums neatrodo, kad norint surasti savo vidinę ramybę, vienintelis kelias atsiroboti nuo visokių priešiškų srovių draskomos visuomenės kol ji pagaliaus atrodys kuo draugiškesnė individui. Kiekvieno žmogaus kelias į vidinę ramybę yra individualus ir joks kitas žmogus neturi teisės brautis į jo gyvenimą, nes žmogų per gyvenimą veda Dievas ir Šventoji Dvasia ir tik jie žino kokiu keliu vesti, kads kuo mažiau žmogui būtų pakenkta. Būti aukso vertės dvasininku, reiškia vertinti bet kokią praktiką, jeigu tai padeda žmogui išgyventi šiame kunkuoliuojančiame pasaulyje. Gerai prisimenu atsaką, kai ŠV. TĖVAS liepė eiti kunigams į visuomenę, tai buvo atsakyta, kad Jūs mus siunčiate į pragarą. Deja… Skaityti daugiau »
Žaviuosi žmonėmis, kurie moka nuoširdžiai, nuo pradžios iki galo išsakyti savo mintis. Aš, te galiu tik „išpiškinti”, kalbu tai, ką esu pats išgyvenęs. Šv. Rašte, Jėzus Pilotui sako „Jeigu nori atrasti ramybę, sieki teisybės”. Kaip siekti teisybės? Kas yra tiesa? Manau, kad kiekvieno žmogaus širdyje yra sąžinė. Štai čia ir yra „šuo pakastas” – jei eini į kompromisus su sąžinę, tai ji ima „kaukti“, t.y. prarandi ramybę, na o jei tiesiai šviesiai kitam į akis „išpiškini“ tiesą, tai … „pasaulis“ nesupras ir, kaip šios dienos I-jame skaitinyje, buvusį Saulių, o dabar Paulius, užmėtė akmenimis iki sąmonės netekimo. Tad, „tokios tokelės“, kad jei nori ramybės širdyje, tai užsiritini kryžių ant pečių ir keliauji. Yra dar vienas niuansiukas, kad, jei pasuka žmogus… Skaityti daugiau »
Kas dėl kunigų, tai manau, kad jie taip pat žmonės su savo bėdomis ir visokiomis patirtimis, bei negerais pavyzdžiais. Juk Jėzus fariziejams yra pasakęs, kad jie naujus gerus kunigus paverčia į save panašiais. Kitiems nieko nekalu į galvą ir manau nereikia. Geriau yra savo asmeniniu, kantriu pavyzdžiu mokyti. Sakyti tiesą, kad ir, kaip man būtų nepalanku. Štai taip ir tik taip yra vykdoma Dievo valia. Kitokio vykdymo nėra. Kiekvienam asmeniškai ji yra duodama, tos teisybės siekimas čia ir dabar. Nebijau tą tiesą pasakyti ir kunigams, aišku nuolankiai, akivaizdžiai nusižeminus, bet pasakau. Įspėju, reakcija akivaizdi. Niekam tiesa nepatinka, bet po kiek laiko Dievas leidžia pamatyti pasikeitimus Tad aš asmeniškai tai įvertinu, kaip abipusę naudą. Aš gaunu „guzų”, dėl kurių šventėju, o… Skaityti daugiau »
kiekvieno mūsų svoris turėtų būti matuojamas mūsų požiūriu į tiesą ir juodą melą.
Negalime tikėti tuo, kas mums akivaizdžiai meluoja, tas žmogus negali būti nei prezidentu, nei ministru pirmininku, nei ministru, nei dvasininku, nei būsimu vyru ar būsima žmona, nei patarnautoju, nei ginklanešiu. Ir čia negalima skirstyti, ar didelis melas ar mažas melas, jie abu yra absoliutus blogis tiek sau pačiam, tiek visuomenei.
O „kas akivaizdžiai meluoja”? Melas visada yra pridengtas visokiais figos lapeliais. Jei tik melo tėvas yra paviešintas, tai jis būtinai „tvoja” atgal , t.y. parodo savo galią.
Tad, pats blogiausias melas yra paslėptas melas. Manau, kad svarbu yra matyti save iš vidaus ar aš neapgaudinėju savęs. Štai čia yra blogiausia, nes tada žmogus nebemato savo nuodėmių. Manau, kad tik nedaugelis eidamai išpažinties randa savyje saviapgaulės atvejų. Tarkime, yra prisirišęs prie turtų, vadinasi turi gobšumo nuodėmę, bet jų neišpažįsta, nes nemato. Yra visokių kitų dalykų, kur kunigas, neturinčiam ko išpažinti, iš kart turėtu sakyti ‘STOP” ir užduoti klausimus,tik, aišku, jei kunigas pats yra ne melagis sau.
politikų melą mes dabar tiesiogiai stebime televizorių ekranuose, kai jų pasirašytiems įstatymama pasipriešina visuomenė. Nu tiesiog graudu ir juokinga stebėti, kaip jie išsisukinėja nuo asmeninės atsakomybės, nors po netinkamu įstatymu asmeninis politiko parašas. Dėl posto išsaugojimo, dėl politinių partijų reitingų išsaugojimo laidojama tiesa, o po to ir valstybės laidotuvės. Kodėl tokia didelė baimė, gal todėl, kad didelis melas.
Kas Ciesoriaus Ciesoriui, kas Dievo Dievui. Politika yra politika, kuri daro, kas jai naudinga busimiems rinkimams. Jei dabar reikia gazdinti, kad paklustu durnas rinkejas, tai ji ir gasdins.
Draugystė su Jėzumi iš išorės nesimato, bet greitai iš mūsų vidaus, iš taikiai, be sukrėtimų valdomų aistrų, iš malonaus elgesio ir drauge dailių manierų, kurių mes pamažu įgyjame, ima sklisti dangiškas švelnumas ir ramybė (…) Ramybė. Tai dovana ir ženklas, kad Dievas yra mūsų širdyje. Sunkūs išbandymai, žiaurūs mūšiai, bet širdies gilumoje jaučiame ramybę. Reikia ją puoselėti. Ramybė yra geros valios vaisius.(…) Vidinė ramybė, kylanti iš Kristaus žodžių ir Jo pažadų, sukuria netrikdomą giedrą, kuri matoma veide, žodžiuose, elgsenoje – taip pasireiškia nugalinti artimo meilė Mūsų viduje įvyksta fiziniai ir dvasiniai energiniai mainai: Saldybė sielai, sveikata kaulams” (Pat 16, 24). Gyventi taikiai su Viešpačiu; jausti, kad mums atleista, ir savo ruožtu atleisti kitiems – taip patiriamas dvasinis sotumas ir pilnumas,… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Apd 15, 1–6)
Iš Judėjos atvyko daug žmonių, kurie įtikinėjo brolius: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti“. Kilo nesutarimų ir didelių ginčų tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie antiochiečiai nuvyks dėl ginčo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.
Bažnyčios pasiuntiniai iškeliavo per Fenikiją ir Samariją, pasakodami apie pagonių atsivertimą, ir tuo padarė didelį džiaugsmą broliams. Atvykę į Jeruzalę, jie buvo priimti bažnyčios, apaštalų vyresniųjų ir pranešė jiems, ką Dievas per juos nuveikęs.
Tuomet pakilo kai kurie iš priėmusiųjų tikėjimą fariziejų ir tarė: „Juos reikia apipjaustyti, kad laikytųsi Mozės Įstatymo“.
Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti.
Psalmė (Ps 121, 1–2. 3–4a. 4b–5)
P. – Viešpaties būstan džiaugsmingai keliaujam.
Aleliuja.
Džiaugiuosi, išgirdęs, kas man pasakyta:
„Į Viešpaties būstą keliaujam!“
Štai mūsų koja jau stovi
tavo, Jeruzale, vartuos.
Jeruzale, mieste puikusis, tvirtai pastatytas, tarsi nulietas! – P.
Čionai plaukia žmonės, Viešpaties žmonės.
Juk priedermė Izraeliui Viešpatį šlovint. – P.
Teisėjams krasės čia stovi,
čia – sostai Dovydo ainiams. – P.
(Jn 15, 4a. 5b) P. Aleliuja. – Pasilikite manyje, ir aš jumyse pasiliksiu, – sako Viešpats. – Kas pasilieka manyje tas duoda daug vaisių. – P. Aleliuja Evangelija (Jn 15, 1–8) Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas… Skaityti daugiau »
Prašyti gyvenimo, giliai įsišaknijusio Jėzuje ir Jo žodyje Dabar yra pavasaris. Sužydėjo pievos, sužaliavo medžiai. Tokioje nuostabioje gegužės mėnesio aplinkoje Jėzus pasakoja man palyginimą apie vynmedį ir šakeles. Jeigu įmanoma, galiu suplanuoti savo meditaciją pievoje – natūralioje gamtoje. * Jėzus yra gyvybę duodantis medis. Aš esu Jo šakelė. Tėvas myli mano gyvenimą. Kontempliuosiu Tėvo meilę, kuri užsiima mano gyvenimu. * Tėvas „išpjauna“ iš manęs tai, kas neduoda vaisiaus, taip apvalydamas, kad neščiau dar gausesnių vaisių. Išpjovimas ir apvalymas yra susiję su skausmu, bet pasitarnauja gyvenimui. Ilgiau apmąstysiu šitą tiesą. * Tėvas pažįsta mano gyvenimą ir mato tai, kas paslėpta nuo mano akių. Paprašysiu, kad parodytų tai, kas manyje yra mirę, kas priešinasi gyvenimui, ir kad visa tai iš manęs „išpjautų“.… Skaityti daugiau »
Komentuoja kun. Nerijus Pipiras „Aš esu vynmedis, o Jūs – šakelės“… Kiekvieną kartą, mąstydamas apie šiuos Viešpaties Jėzaus žodžius, nustembu. Koks didis žmogaus pašaukimas. Įsišaknyti Jėzuje. Būti to didžiojo Vynininko plano dalimi… Vis dėlto šie žodžiai, kiekvienais metais atrandami liturginiame kalendoriuje, daugybę kartų apmąstyti vartant Evangelijos pagal Joną lapus, skatina tam tikra prasme sunerimti. Esame Krikštu įskiepyti į Kristų kaip į Vynmedį. Ar gali šio Vynmedžio šakelės nudžiūti? Šiandienos Evangelijoje glūdi atsakymas. Ko gero, kitoks, nei tikėjomės. Sukrečiantis ar net bauginantis. Buvimas šakele neapdraudžia nuo nudžiūvimo. Čia galime dėti daugtaškį, apgailestauti. Vis dėlto kada galime tikėtis tos siaubingos sausros, to baisiojo džiūvimo proceso? Tuomet, kada skelbiame save ir gyvename sau, kada ta malonės srovė kokiuose nors kapiliaruose užsitvenkia ir neprateka,… Skaityti daugiau »
Melskimės už pandemijos pabaigą, taiką, atgailą ir atsivertimą. Popiežius Pranciškus trečiadienį, gegužės 13 d., bendrosios audiencijos metu kreipėsi į tikinčiuosius nuotoliniu būdu iš Apaštališkųjų rūmų. Audiencijos katechezėje Pranciškus pratęsė prieš savaitę pradėtą pokalbių apie maldą seriją, kalbėjo apie visuomet arti esantį Dievą, kuris ištikimai myli kiekvieną, yra kantrus ir švelnus kaip tėvas ir motina. Popiežius kvietė Dievo Motinos Marijos pirmųjų apsireiškimų Fatimos piemenėliams metinių dieną šauktis Švenčiausiosios Marijos, kad sustiprintų tikinčiųjų ištvermę Dievo ir artimo meilėje, užtikrino dvasinį artumą Fatimos vyskupijai ir Marijos šventovei, paprašė gegužės mėnesį kasdien kalbėti Rožinio maldą, pagal Fatimos Marijos išreikštą troškimą. Pranciškus taip pat prisiminė popiežiaus šv. Jono Pauliaus II užpuolimo metines, Marijos motiniško užtarimo dėka išgelbėtą jo gyvybę, pranešė, kad pirmadienį, gegužės 18 dieną… Skaityti daugiau »
Antroji katechezė apie maldą: krikščionio malda. Malda būdinga visiems, kiekvienos religijos žmonėms ir, turbūt, visiems, kurie neišpažįsta jokios religijos. Malda užgimsta slapčiausioje žmogaus vietoje, širdyje, iš jos kyla ieškojimo ilgesys. Ieškojimas „To“, („Kažko“), ieškojimas Dievo. Krikščionio maldoje „To“ ieškojimas yra apreikštas: Jėzus mums apreiškė Dievą, sakė Pranciškus trečiadienį, katechezių apie maldą antrajame pašnekesyje. Šį kartą Pranciškus kalbėjo apie krikščionio maldą. Malda užgimsta mūsų slėpiningame viduje, toje jo vietoje, kurią dvasingumo mokytojai vadina „širdimi“. Malda yra intymiausias mūsų slėpinys: jausmai „melžiasi“, bet malda nėra tik jausmai; protas „meldžiasi“, bet malda nėra tik išminties veiksmas; kūnas „meldžiasi“, bet galima kalbėtis su Dievu turint rimčiausią negalią. Taigi, žmogus meldžiasi visas, jei meldžiasi jo širdis. Malda užgimsta žmogaus viduje todėl, kad iš ten kyla… Skaityti daugiau »
Šiandien aukojo Mišias už mokinius ir mokytojus Homilijoje Pranciškus komentavo vynmedžio ir šakelių palyginimą iš Evangelijos pagal Joną: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“ „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ – šiais žodžiais, pasak popiežiaus, Viešpats apibrėžia krikščionišką gyvenimą. Šis pasilikimas nėra pasyvus, tarsi užmigimas, tarsi palaimintas sapnas. Taip nėra. Pasilikti Viešpatyje yra aktyvus veiksmas ir taip pat abipusis: Viešpats sako, kad ir Jis pasiliks mumyse. Tai, pasak popiežiaus, yra slėpinys – gyvenimo slėpinys. Šakelės turi būti įaugusios į vynmedį, kad jas pasiektų gyvybinė limfa ir kad jos subrandintų vaisius. Tačiau ir vynmedžiui reikia šakelių, nes vaisiai neauga ant kamieno. Tai abipusis… Skaityti daugiau »