Visi pasaulio kraštai išvys mūsų Dievo išganymą
Kokios gi dailios čia, kalnuose, džiaugsmingojo šauklio kojos – to, kuris skelbia ramybę, garsina gerą naujieną ir žada išganymą, kuris kalba Sionui: „Tavo Dievas yra Valdovas!“ Klausykis, jau šūkauja tavo žvalgai – visi drauge džiūgauja, nes jie akivaizdžiai mato, jog Viešpats į Sioną grįžta. Todėl ir jūs pradėkite džiūgauti, Jeruzalės griuvėsiai, nes Viešpats paguos savo tautą, išgelbės Jeruzalę. Viešpats iškels savo šventąją ranką visų tautų akyse. Visi pasaulio kraštai išvys mūsų Dievo išganymą.(Iz 52, 7–10)
Mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą
Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
nuostabius darbus jis daro!
Jo dešinė visagalė,
jo šventoji ranka pergales skina. –
Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo teisingumas šviečia pagonims.
Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
Izraelio šeimai žadėtą. –
Ir mato visas pasaulis
išganingąjį Dievo veikimą.
Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
šūkaukit, džiūgaukit, grokit! –
Viešpačiui skambinkit arfom,
giedokit, pritariant kankliams.
Trimitų ir rago balsai tegu aidi,
Valdovą Viešpatį girkit audringai. – (Ps 97, 1–6)
Dievas prabilo į mus per Sūnų
Daug kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, nešantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Dievo didybės dešinėje aukštybių aukštybėse ir tapo tiek prakilnesnis už angelus, kiek aukštesnį už juos paveldėjo vardą. Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta: „Tu esi mano Sūnus, aš šiandien pagimdžiau tave“? Ir vėl: „Aš jam būsiu tėvas, o jis bus man sūnus“. Toliau, įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis sako: „Tepagarbina jį visi Dievo angelai“. (Žyd 1, 1–6)
Pagarbinkime Viešpatį: šiandien didinga šviesa nužengė žemėn
Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė. Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“. Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė. (Jn 1, 1–18)
Pal. Antuanas Ševrijė. († 1879). Buvo tikroji šviesa
Po nuodėmės žmogus prarado išmintį, nes jo daugiau nebeapšviečia Dievas, o veda jį savo paties šviesa. Jis nupuolė į visokiausias klaidas, nelaimes ir nusikaltimus. Jėzus Kristus mums buvo duotas, kad atitaisytų šį blogį. Jis tampa mūsų išmintimi, mums suteikdamas tikrąją šviesą, kuri turi mus vesti gyvenimo keliu ir mokyti. Jis tampa mūsų išmintimi, mus apšviesdamas savo dieviškąja šviesa, kad išmokytų mus skirti tiesą nuo netiesos, gėrį nuo blogio, teisybę nuo neteisybės, įvertinti kiekvieną dalyką tiek, kiek jis iš tikrųjų vertas, mokėti skirti vietą tam, kas žemiška, ir tam, kas dvasiška, laikams ir amžinybei. Todėl jis yra tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Tačiau žmonės, kurių darbai buvo blogi, negalėdami pasislėpti, užgesino šią šviesą, kad nereikėtų kęsti gėdos. Kai norime padaryti ką nors bloga, užgesiname šviesą ir užsidarome langines.
Jėzus yra dieviškasis Žodis, ir jame yra gyvybė, ir ta gyvybė yra žmonių šviesa. Jis ateina iš aukštybių su visu dangaus grožiu, garbe ir spindesiu. Jis taip pat vadinamas: Šviesa iš aukštybių, teisingumo saulė, amžinosios šviesos atspindys, Tėvo atspindys. Iš aukštybių pas mus ateina ne tik šviesos spindulys, kaip per šventuosiuos ir pranašus, bet visa dieviškoji šviesa mus apšviečia savo spindesiu. Todėl Raštuose sakoma, kad tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą (Mt 4, 16). Šviesa spindi tamsoje (Jn 1, 5). Dabar šviesa Viešpatyje. Kad vaikščiotume kaip šviesos vaikai, mokėdami skirti ir pažinti tiesą, teisingumą ir gėrį. Tavo šviesoje matome šviesą. Kad jūs būtumėte šviesos vaikai, dienos vaikai (1 Tes 5, 5). Pats mūsų Viešpats drįso mums pasakyti, kad jis yra pasaulio šviesa. Aš esu pasaulio šviesa.
Kai Dievas kūrė pasaulį, jis mums davė saulę, kad ši šviestų mūsų kūno akims. Tačiau kai Dievas kūrė mūsų sielas, jis mums davė Jėzų Kristų, savąjį Žodį, kad kiekvienam apšviestų sielą ir protą. Nes „jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 4).
Mons. Artūras Jagelavičius. Tiesa apie žmogų ir Dievą
Kalėdos yra ta diena, kai žmogus turi realią galimybę suprasti, kaip Dievas jį myli. Jo meilė kiekvienam – tai vienu metu tėvo meilė vaikui ir mažo vaiko meilė tėvams. Griežtumas, atsakingumas, rūpestingumas, savęs paaukojimas Viešpatyje susilieja su švelnumu, visišku pasitikėjimu ir būtinybe visada būti kartu – štai maždaug taip atrodo Dievo meilė mums. Gimęs Dieviškasis Kūdikėlis nori, kad mes jį laikytume savo rankose, kad nepaleistume nuo savęs, ir tuomet jis suteiks mums taiką ir apgins mus nuo negandų. Jis atiduoda mums save. Ir kaip vaikas šypsosi kiekvienai motinai, taip ir jis mus myli tokius, kokie esame. Atiduodamas mums savo gyvybę, Jėzus mumis taip pasitiki, kaip niekas ir niekada nėra pasitikėjęs žmogumi.
Kristus gimė būtent tuo momentu, kada pasaulis buvo nusiminęs. Viešpatavo blogis, žmonės buvo praradę viltį, kad kas nors pagerės. Pasaulis, užsidaręs abejingumo kevale ir paskendęs nuodėmėse, nepastebėjo Kristaus gimimo momento, suteikusio unikalią ir nepakartojamą galimybę ištrūkti iš beprasmybės ir nupuolimo.
Kartą 1886 m. garsus prancūzų poetas, dramaturgas ir diplomatas Polis Klodelis, eidamas nusiminęs pro Paryžiaus katedrą, išgirdo joje giedant. Užėjęs į vidų jis nustebo pamatęs tikinčiųjų veiduose džiaugsmą – jie giedojo priešais Kūdikėlio Jėzaus statulėlę. Buvo šv. Kalėdų Mišios. „Kas yra šis vaikas, kuris gali suteikti šitokį džiaugsmą sielai?“ – klausė Polis Klodelis. Jis dar nežinojo, kas yra Kristus. Ketverius metus truko jo atsivertimas, tai buvo kančių, ieškojimų, dvasinių kovų metai. 1890 metais jis tapo kataliku. Buvo diplomatu Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Danijoje, Belgijoje, Kinijoje, Japonijoje, Brazilijoje ir JAV. Apdovanotas Garbės Legiono Didžiuoju Kryžiumi. 1946 m. išrinktas Prancūzijos akademijos akademiku. Žmonių manymu, pasaulis dalijasi į gerus ir blogus žmones, į vertus ir nevertus išganymo. Bet užtenka vos akimirkai atsiverti dangui, kaip iš jo pasigirsta gausingos dangaus kareivijos balsas: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Kristus yra visiems.
Jėzaus gimimo metu labiausiai būtinas buvo dvasinis atgimimas. Jis nereikalavo nei didelių finansinių išlaidų, nei didelės ir gerai ginkluotos kariuomenės. Kad pasaulyje prasidėtų dvasinis atgimimas, užteko vien širdžių atvirumo ir keleto pasitikinčių Dievu žmonių, iš kurių pirmoje vietoje buvo jauna žydų mergaitė, vardu Marija, ištarusi Dievo valiai taip. Ką tokio naujo ir įdomaus atnešė pasauliui mažas vaikelis Jėzus, pradėjęs savo gyvenimą ėdžiose ir pabaigęs ant kryžiaus? Jis neatrado Amerikos, jokio nežinomo kontinento, jokios naujos planetos. Neišrado atominės energijos ar automobilio. Tą jis paliko pačių žmonių išminčiai. Tačiau Jėzus padarė tai, ko mes savo jėgomis niekada nebūtume padarę.
Didysis prancūzų mąstytojas matematikas ir fizikas Blezas Paskalis sako: „Be Jėzaus Kristaus mes nežinotume, kas yra gyvenimas, kas yra mirtis, kas yra Dievas ir kas mes tokie esame.“ Jėzus atskleidė mums, kas ir koks yra Dievas ir kas yra žmogus, kokia yra gyvenimo ir mirties prasmė, dėl ko gyvename ir kas laukia pasibaigus mūsų žemiškajam gyvenimui. Jėzus mums apreiškė, kad tikrasis Dievas yra mūsų draugas, artimas žmogui, kupinas rūpestingumo ir meilės. Jis Meilės Dievas ir tikrasis žmogaus Tėvas. Pas jį gali ateiti ir galingi, ir silpni; net nusikaltėliai ir visuomenės atstumtieji – visi, kurie jaučia tuštumą ir neviltį.
Jėzus Kristus atskleidė tiesą apie mus. Jėzaus dėka aš žinau, kad turiu neįkainuojamą vertybę, kad mano gyvenimas turi prasmę. Tik nuo to momento, kai Dievas tapo žmogumi, mes žinome, kas yra žmogus. Anksčiau jis buvo sūnus palaidūnas, tačiau Jėzus atskleidė, kad kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, brangus Viešpaties širdžiai. Kalėdos yra stebuklas tarp mūsų. Kiekvienas atvira širdimi gali pamatyti šį žmonijos stebuklą – atgimimą ir kiekvienas gali prie jo prisidėti. Šiandien Kalėdos. Šv. Jonas Auksaburnis sako: „Privalome ieškoti Kristaus ne tiek Betliejuje, kiek savo širdyje.“ Šiandien jis vėl gimsta kiekvieno iš mūsų širdyje.
„Šviesos vaikai” – nes aukščiausia esybė yra šviesa pagal sūduvių upanišadas/vedantą ” Visa kas Jį atspindi, spindintį, – Jo spindesio visa kas atspindys’ 2.2.15 Katha Upanišada.
tikra tiesa, Jėzaus gimimas turi tapti dvasiniu atgimimu. Tie kas tai patiria peržengia į aną pusybę, kuri gyvenimą pakeičia iš esmės. Jis tampa prasmingu ir viltingu. Ačiū Jėzau, kad gimei.
„Jėzus atskleidė, kad kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas”, – rašo mons. Artūras Jagelavičius. Kiekvienas žmogus tikrai nėra Dievo vaikas, o tik tas, kuris priėmė Jėzų Kristų kaip savo Išganytoją. Nes „Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą.” (1 Jn 2,23). Antraip galima pagalvoti, kad Dievo vaikai yra visi, nesvarbu, tiki jie ar ne, pripažįsta Jėzų kaip Mesiją, ar tik laiko pranašu ir pan. „Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Jėzų esant Mesiją?”, – klausiama tame pačiame 1 Jono laiške. Kalėdų, Gerosios Naujienos esmė ir yra ta, kad pasauliui gimė Išganytojas, o ne kažkoks abstraktus veikėjas, kurio dėka mes sužinome, kas esame. „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas”,… Skaityti daugiau »
tisos.lt ekipai – sveikinimai su Šv. Kalėdomis!
O kaip pasveikinti ProPatrią?
atsiprašau – tiesos.lt 🙂
Nusprendei, kad pats save sutvėrei, todėl ir nesi Dievo vaikas? Na, ne tiek daug ir liko iki to laiko, kai sužinosi 🙂 .
tada galima teigti, kad Šv. Raštas sako „Dievo nėra”..pasakė kvailys. Taip ir Jota, eilinį kartą paskubėjo. Šiaip, jei Jota negali pasakyti – „aš esu Dievo vaikas”, tai yra pačio žmogaus apsisprendimas. Bet, kad Jūs, Jota, žinotumėte, kad Jėzus vis tiek jus myli beprotiška meile ir laukia, kaip to „sūnaus palaidūno” sugrįžimo.
Jūs bent kiek pamąstykite, jau nebekalbu apie prasivardžiavimą. Iš kokio konteksto aš ištraukiau sakinį? Kontekstas (siauresnis) – paskutinė pastraipa: „Tik nuo to momento, kai Dievas tapo žmogumi, mes žinome, kas yra žmogus. Anksčiau jis buvo sūnus palaidūnas, tačiau Jėzus atskleidė, kad kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, brangus Viešpaties širdžiai.” Skaitykite dar kartą: „TAČIAU JĖZUS ATSKLEIDĖ, KAD KIEKVIENAS ŽMOGUS YRA DIEVO VAIKAS, BRANGUS VIEŠPATIES ŠIRDŽIAI”. Kur taip Jėzus atskleidė, kad kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas?! Jis kaip tik tvirtino atvirkščiai! „Kas tik išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje” (Mt 10, 32-33). Ar musulmonai išpažįsta Jėzų kaip Dievo Sūnų, ir dar visų… Skaityti daugiau »
Žinau, kad Dievas mane dar motinos įsčiose „sunarstė”, kad aš esu Jo sukurta ir nepakartojamas vaikas, kad Jis numatė man ir tik man skirtą gyvenimo kelią. O be Dievo, paprasčiausiai, aš esu niekas. Taip, aš galiu pasukti kitu keliu, bet ir tada Jis manęs neatsisakys, nes mane myli, kaip savo vaiką ir sergi, kaip savo akies lėlytę ir palikęs 99 avis, eis manęs ieškoti. Tai toks mano Dievas, Jota.
žydai jau pasidarbavo kad savo video nematytumėte
Skaitinys (Apd 6, 8–10; 7, 54–59) Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių stebuklingų ženklų. Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kireniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu. Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo. Tai išgirdę, jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis. O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo Šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“. Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus. Taip jie mušė… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 30, 3–4. 6. 8. 16–17)
Viešpatie, į tavo rankas pavedu savo gyvybę.
Būk man uola slėptis pavojuj,
gelbėtis – galinga tvirtovė.
Tikrai tu uola ir tvirtovė,
todėl savo garbei mane vesi, ganysi.
Į tavo rankas pavedu savo gyvybę,
mane išvaduosi, Dieve ištikimasis.
Linksminsiuos, džiūgausiu: tu maloningas,
tu pažvelgsi į mano skurdą.
Išgelbėk mane nuo priešo kėslų,
nuo mano engėjų.
Man, savo tarnui, malonųjį veidą parodyk,
gelbėk mane: esi gailestingas!
Posmelis prieš Evangeliją (Ps 117, 26a ir 27a)
Aleliuja. – Palaima tam, kurs ateina Viešpaties vardu!
Dievas yra Viešpats, ir jis mums šviečia. Aleliuja.
(Mt 10, 17–22)
Jėzus kalbėjo savo apaštalams:
„Sergėkitės žmonių: nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti.
Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. Brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“.
„Žinau, kad Dievas mane dar motinos įsčiose “sunarstė”, kad aš esu Jo sukurta ir nepakartojamas vaikas, kad Jis numatė man ir tik man skirtą gyvenimo kelią. O be Dievo, paprasčiausiai, aš esu niekas.” Motinos įsčiose ir gimusi iki krikšto tu buvai su nuodėme (prigimtine), dėl to buvai tik Dievo kūrinys, būtent „sunarstyta”, bet ne Jo vaikas. Tu buvai iš tikrųjų niekuo. Ir tik per krikštą tapai Jo vaiku. Antraip kam krikštas reikalingas? Apie tai, kad ne visi yra Dievo vaikai neblogai išaiškinta čia: https://www.prizme.lt/zurnalas/?p=781 Nors straipsnis protestantų, tačiau išanalizuota pakankamai. Tvirtinimas, kad visi žmonės yra Dievo vaikai, prieštarauja Evangelijai. Jis naudingas globalistams, kuriantiems vieną pasaulinę antikristinę religiją. Taip, Kristus visus atpirko, tačiau ne visi Jį nori pripažinti. O Dievas per… Skaityti daugiau »
Aš esu katalikė ir nesiveržiu į protestantų portalą primetant katalikų mokymą. Nuo pat kūdikystės jaučiausi Dievo mylima, o ypač Šv. Mergelės Marijos, kuri buvo ir liko ryškiausia žvaigždė vedanti mane į susitikimą su Jėzumi. Žinau, kad protestantai daug analizuoja, bet ar jie nelieka tik fariziejais, t.y. Šv. Rašto žinovais, bet Jėzų, kuris neatitiko jų žinių, pasmerkė nukryžiavimui.
komentuoja kun. Gintaras Blužas OFS, bernardinai.lt Koks kontrastas! Tik pradėjome giedoti kalėdines giesmes sveikindami Kūdikėlį, ir štai žinia: „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ bei pirmojo kankinio šv. Stepono pavyzdys… Tai kaip su „o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“, kurią Kalėdų naktį piemenims skelbė angelų giesmė (žr. Lk 2,13.14)? „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16,33) – sakė Jėzus paskelbęs pažadą apie Šventosios Dvasios atsiuntimą. Toji „ramybė žemėje“ nebus iššūkių ir progų nebuvimo ramybė, bet tvirtumo „iki galo“ ramybė, nes mes ne dėl šio gyvenimo dedame savo viltis į Kristų (žr. 1 Kor 15,19). Šv. Steponas jau regi… Skaityti daugiau »
O kieno gi visas šis pasaulis, kurį matai aplink save? Ne Dievo? Ne Dievas jį visą sutvėrė? Tai kaipgi tu čia vienas likai ,,ne Dievo vaikas”? Tu BUVAI Dievo vaikas ir nuo gimimo, ir iki gimimo, bet štai dabar apsisprendei juo nebūti. Jeigu jau pats pasirinkai nebūti Dievo vaiku, tai joks krikštas tavęs neišgelbės. Dievas tikrai gerbs tavo laisvą valią ir per prievartą nevers tavęs būti Jo vaiku. Gali ir toliau skleisti savo negatyvą, kol dar kojos atneša iki kompo, bet tik tiek tau ir tebus duota. Amžinybės atsisakei pats.
Jan, aš ne tik kad nesu protestantė, bet net ir katalikybės atsisakiau kaip iškraipyto mokymo. Yra tik viena Bažnyčia, kuri yra nedaloma, tad jokių kitų bažnyčių net negali būti. Ir tiesa yra viena, kuria disponuoja vienatinė Bažnyčia (ne katalikų!). Tai, kas teisinga, gali būti likę kitose konfesijose, pvz., tiesa, kad tik per Kristų tampame Dievo vaikais. Šito Bažnyčia mokė nuo pat savo gyvavimo pradžios.
Kas per bukas užsispyrimas! Kam tuomet Kristus mirė?! Sveikas tikėjimas sako, kad Kristaus mirtis mums atneša Dievo įsūnystę. Visa Evangelija šitaip tvirtina!
Jeigu jūs užsispyrę nepriimate tiesos, nors protas jums aiškiai liudija, jūsų valia – jūs pasirenkate melą, o ne tiesą.
Gydykis, pusproti.
kad perbėgėliai iš vienos konfesijos į kitas yra nestabilios psichikos, tad kalbos nebebus. Šiaip, Dievas labai vertina ištikimybę.
pasirodo, dar ir gydytojas! Žinantis vienintelę tiesą ir gydantis nuo visų kitų? O tu kartais dar ne Napoleonas? Kad tu dievas, tai aišku. O kaip su kitomis asmenybės išraiškomis? Kai pasieki tokį susireikšminimo lygį, tai neužtenka būti vien dievu, ar ne? Tai ko tu čia dar nori? Kad visi tau imtume psalmes giedoti? A, suprantu: čia reikėjo rašyti: visos religijos yra neteisingos, išskyrus tą, kurią sukūrė toks Jota. Taigi skubėkite visi pas Jotą persikrikštyti, antraip niekaip nebūsite Dievo vaikai. O žinai ką, branguti, gal pirma pasistenk suaugti. O dabar krenti ant nugaros, spardaisi ir klyki, kad niekas saldainiuko neduoda. Nesolidu. Net ir troliai paprastai stengiasi sudaryti bent šiokią tokią solidumo iliuziją. Taigi, gydytojau, pirma pasigydyk pats. Nuo infantilumo.
tu nei ProtestantĖ, nei katalikĖ, ir apskritai joks -Ė. Tu vyras. Komitetinis. Ir kokia gi ta tavo bažnyčia? Nebent šėtono. Žinoma, neįvardinsi. Nes tu nepriklausai JOKIAI bažnyčiai. Tik aukso veršio. Nes dirbi už pinigus. Žinai, vyruti, tu juokingas. Pernelyg įsijautei ir pernelyg agresyvus pasidarei. Na, tai kiek gi tų aparatukų turi, kiek minusiukų pridėsi? Tik kokius tris? Tai, matyt, Komitetas dar nelabai tavęs tevertina, todėl taip ir neriesi iš kailio 🙂 . Padirbėk, padirbėk, gal ,,stavkę” pakels 🙂 .
ta, kuri puldinėja Jotą, elgiasi labai nebrandžiai, ir man, kaip katalikei, tik kompromituoja Katalikų tikėjimo mokymą.
Prašau, stenkimės kalbėti ne ad hominem, o teologiniais argumentais.
Tai, kad Jotos traukinukas kartais nuvažiuoja nuo bėgių, dar nesuteikia teisės jos atžvilgiu elgtis taip, tarsi būtume įskaudintos paauglės.
Troli Jota – žemas lygis. Žemiau pulti jau nėra kur. Ir jokia tu katalikĖ. Tuo labiau jokia moteris. Nereikia ieškoti kvailesnių už save. Kiti troliai ieško BENT KOKIŲ NORS argumentų. O tu čia verkšleni… Nusivalyk liūlį ir pagalvok, ką darai ne taip, kad taip išsiryškini. Negi Komitetas nepravedė jokių instrukcijų? Pasinaudok bent savo paties patarimu – nesielk kaip įskaudinta paauglė. Suprask pagaliau: jokia kaukė tau jau nebepadės. Net jei pasikeisi slapyvardį, vis tiek tas čiulptuko negavusio kūdikio zyzimas tai išliks. Ir tas ieškojimas ,,to nežinau ko” irgi išliks. Tau tiesiog trūksta talento.
„Kupranugaris savo kupros – nemato.”
Skaitinys (1 Jn 1, 1–4) Mylimieji! Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai rašome apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas. Psalmė (Ps 96, 1–2. 5–6. 11–12) Teisingieji, džiaukitės Viešpaties prieglobsty. Viešpats – pasaulio Valdovas: tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos. Jį juosia debesys tamsūs, teise, teisybe grįstas jo sostas. Sutirpsta kaip vaškas kalnai išsigandę prieš Viešpatį – viso pasaulio Valdovą.… Skaityti daugiau »
Evangelija (Jn 20, 1–8)
Pirmąją savaitės dieną Marija Magdalietė nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.
Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai.
Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo.
Komentuoja kun. Gintaras Blužas OFS, bernardinai.lt „Jis pamatė ir įtikėjo.“ Pamatė ką? Viskas vyksta, kai dar tebėra tamsu, „dar neišaušus“. Didelės tragedijos kontekste: Jėzus žiauriai nužudytas, o dabar dar žinia, kad kažkas išnešė Jo kūną ir neaišku, kur Jis dabar yra. Petras su „mylimuoju mokiniu“ skuba į įvykio vietą. Pastarasis (kaip vėliau ir stebuklingosios žvejybos atveju (žr. Jn 21,7)) yra greitesnis, tačiau Petras yra pirmasis. Jis yra išrinktas Kristaus būti pirmas tarp apaštalų (žr. Jn 21,15–19), nors ir yra išsigynęs Jo, silpnas, dar kaip matome ir lėtas… Taigi, meilė bėga pirmiau. Bet atbėgus sustoja. Tas „mylimasis mokinys“ žvelgia pasilenkęs, iš lauko, bet į vidų neina. Petras yra tas, kuris turi įeiti pirmas. Tada įeina, ir jis ir pamato tą patį,… Skaityti daugiau »
Šv. apaštalas Jonas – Evangelijos pagal Joną ir Apreiškimo Jonui knygos autorius. Kilęs iš Betsaidos, apaštalo Jokūbo brolis, jauniausias iš apaštalų. Vienintelis iš jų sekė Kristų kryžiaus keliu, stovėjo po Kristaus kryžiumi. Čia Jėzus pavedė Jonui globoti savo motiną Mariją. Jo, kaip evangelisto, simbolis mene – erelis.
tai taip išeitų, kad tu – velnio vaikas, nes prieštarauji katalikų bažnyčiai, kuri kaip tik ir remiasi Kristaus autoritetu. Bet ar tikrai tave sutvėrė velnias, o ne Dievas? Gal sumažink savo ego ir pripažink, kad ne viską pajėgi suprasti. Tegu aiškina tie, kurie geba aprėpti ir suprasti kur kas daugiau. O juk tiesa tokia paprasta. Ne tik žmogus, bet ir menkiausia žolytė, mažiausias kirminėlis žemėje yra Dievo kūrinys. Visas šis pasaulis yra Dievo. Ir tik vienintelis iš visų kūrinių – žmogus – gavęs laisvą valią, gali apsiskelbti nesąs Dievo vaikas. Arba tokiu apskelbti kitą. Bet kas tau sakė, kad tas kitas, o ne tu esi velnio vaikas? Ir ką dabar darysi? Skelbsi kam nors kryžiaus karą? O ar Dievas tavęs… Skaityti daugiau »
Mes priklausome žemei ir laikui. Čia vyksta mūsų gyvenimas, čia susiduriame su įvairiais reiškiniais ir kitais žmonėmis. Visa, ką žinome ir suprantame, kyla iš kasdieninės patirties, gyvenant konkrečiose aplinkybėse. Mes liečiame ir matome… Kristaus prisikėlimo neįmanoma sutalpinti šiose kategorijose: nežiūrint nieko, jo neįmanoma padaryti istorijos mokslu, nes nė viena iš evangelijų nepasakoja, kaip įvyko prisikėlimas. Kiekvienas evangelistas tą „pirmąją dieną“ aprašo savaip, kitaip, negu kiti, ir, labai norint, įmanoma netgi sakyti, kad tie pasakojimai vienas kitam kažkiek prieštarauja. Pagal apaštalą Joną, viskas sutelkta Jeruzalėje: Jėzaus mirtis, susitikimas su Marija Magdaliete, pasirodymas mokiniams Paskutinės Vakarienės kambaryje įvyksta per trumpą laiką tą pačią dieną. Tuo tarpu evangelistas Matas sako, jog Jėzus su mokiniais susitinka Galilėjoje, iki kurios nukeliauti reikėjo keturių dienų. Lukas… Skaityti daugiau »
Monsinjorui už Išminties žodį.
Komentaras: „Išgirdus šios dienos Evangeliją, pagauna pirmas įspūdis, jog evangelistas pametė kompasą, pasiklydo erdvėje ir laike, nes štai vidury Kalėdų meto nuvedė mus ne prie Betliejaus, o tiesiai prie Kristaus kapo uolos. Tiesa, šiuos kelis įvykius – Dievo Jėzaus Gimimą ir Mirtį bei Prisikėlimą – jungia begalinis Viešpaties nusižeminimas. Du dalykai, kurie Aukščiausiajam nederėjo, tačiau buvo prisiimti kaip meilės kaina – gimti ir mirti žmogumi. Juk Dievui ypač nederėjo būti paliestam mirties. Tiek daug Jis padarė dėl žmogaus. Kiek giliai tai gali paliesti patį žmogų? Kaip tai palietė jauną vaikiną Joną – artimiausią Jėzaus mokinį. Patikimą vyrą, kuris galėjo nepriekaištingai reprezentuoti idealaus apaštalo statusą. Žmogų, kurio meilė buvo stipresnė už kryžiaus ir mirties baimę. Žmogų, kuris besityčiojančios minios akivaizdoje išdrįso… Skaityti daugiau »
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS, 1996, p.266:
„Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje, vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai”.
Kokia pagarba gali būti kunigui, kuris klaidina savo tikinčiuosius ir meluoja, jog visi nusidėjėliai, visi, atmetę Kristų ir Jo išganymą, yra Dievo vaikai?! Gėda! Tepasiskaito katekizmą ir tegu viešai atitaiso savo klaidą.
yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Krikštas palieka neišdildomą žymę žmogaus gyvenime ir niekas iš jo jau nebeatims Dievo vaiko vardo. Rom 8, 14–17. Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti. Kas yra Krikštas? Krikštas — tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai. Krikštas nėra… Skaityti daugiau »
pamiršote, kad mes, katalikai, turime neatšaukiamą krikštą, kuris mums davė Dievo vaiko vardą Rom 8, 14–17. Mažiau lakstyk per konfesijas, o širdimi priimk Jėzaus mokymą, t.y. įsiklausyk į Šventosios Dvasios pamokymus. GĖDA! puldinėti ant gerb. mons. Artūro Jagelavičiaus.
o kas gi surašė tą katekizmą? Ar ne tie patys kunigai? Jie irgi tik žmonės su ribotu protu, kad ir tobulesniu už tavo, bet vis tiek. Palygink skirtingų leidimo metų katekizmus – ne taip dar nustebsi. Jei tikrai būtum krikščionis, tai tikrai žinotum, kad katekizmų autorius – ne Dievas. Tai tik tam tikros institucijos (bažnyčios) tam tikros tuo metu vyraujančios grupės nuostatos ir interpretacijos. Kai daugiau įtakos pasiekia kita grupė su kitokiu supratimu, ir katekizmas keičiasi. Gal tu verčiau nesikišk ne į savo reikalus. Čia ne tavo kiaulės, ne tavo pupos. O dėl Dievo vaikų – tai tu tikrai juo nesi, gali dėl to būti visiškai ramus. Niekas tavęs per prievartą į Dievo vaikus neįrašys. Net jei tu ir krikštytas,… Skaityti daugiau »
Matyt, ir Jūs pats ne visai gudrus arba tokiu apsimetate, jei manote, kad tas Jota priklauso kokiai nors konfesijai ar net per jas laksto. Per daug atitrūkote nuo gyvenimo, tai ir nežinote, kas yra trolis ir už ką jam pinigus moka. Paklauskite pasauliečių – paaiškins. ,,Aš kaip katalikė”, ,,aš kaip nekatalikė”, aš kaip ne protestantė”, ,,gydykis, pusproti”… Ir toks ,,bėgiojimas per konfesijas” vos per porą dienų! Ir ar tikrai manote, kad čia moteris? Tada Jūs tikrai nepažįstate žmonių ir negalite būti geru dvasios tėvu. O svarbiausia – reikėtų vis dėlto atskirti savo bažnyčios interesus nuo Dievo interesų, tiesiog apsispręsti, kurie svarbesni, tai ir nereikėtų neaiškiai lementi citatomis. Sąžiningumas suteiktų daugiau pagarbos ir pasitikėjimo bažnyčia. Jei ir toliau bandysite ,,atimti” iš… Skaityti daugiau »
naiviems dvasininkams, kas yra trolis. Trolis – tai tam tikrų spectarnybų darbuotojas, kurio užduotis – nukreipti nuo temos, erzinti, agresyviai kelti sumaištį, užimti daug vietos eteryje ir t.t. Žodžiu, daryti viską, kad straipsnio tema negalėtų vykti jokia tikra diskusija. Ir tai nebūtinai bus Rusijos spectarnybų trolis. Gali būti ir liberastinės – genderistinės neomarksistinės Vakarų visuomenės ,,produktas”. Aišku, gaunantis atlygį, ir turbūt nemažą. Yra tokių, kurie ,,pasisako” absoliučiai visais klausimais, yra tokių, kurie specializuojasi. Tas Jota štai religijų ,,specialistas”. Yra dar ah1, bet to jau kiek kitas profilis. Jeigu jums ramiau, kai su jumis ,,diskutuoja” tik troliai, tai ką gi – jūsų valia… Bet tada ŽMONĖMS atsakymų teks ieškoti iš kitų šaltinių.
kuris čia pat fb prisistato kaip Nijolė Aleinikova
(nuotrauka, realūs asmenys kaip jos fb draugai),
asmenį, kurio vardu straipsniai – įvairioje žiniasklaidoje?
Jotos radikalumas, klaidos, grubumas vis dėlto nesuteikia teisės
jai atsakyti tuo pačiu, jei tik esate krikščionė/-is.
„Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį”(Jn 20, 4), bet neišdrįso įeiti vidun. Netrukus iš paskos atbėgo ir Petras ir įėjo vidun. Ką gi, broliai, reiškia šis bėgimas? Nejaugi reikia manyti, kad toks išsamus evangelisto pasakojimas neturėtų savyje slėpinių? Jokiu būdu ne. Išties Jonas nebūtų minėjęs tiek, kad buvo pralenkęs, tiek, kad neišdrįso įeiti vidun, jeigu būtų buvęs tikras, jog pats jo sąmyšis nėra slėpinys. Ką gi kita simbolizuoja Jonas, jei ne Sinagogą – žydų tautą, o Petras – Bažnyčią? Ir tegu neatrodys keista, jog Sinagoga pavaizduojama per jaunesnįjį, Bažnyčia – per vyresnįjį; nes,nors Dievo garbinimo atžvilgiu pirmesnė yra Sinagoga už Bažnyčią, suburtą iš pagonių tautų, tačiau laiko požiūriu pagoniškų tautų gausybė yra… Skaityti daugiau »
Skaitinys (1 Jn 1, 5–2, 2) Mylimieji! Tai yra žinia, kurią esame išgirdę iš jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės. Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos. O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių. Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, mes jį darytume melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio. Mano vaikeliai, aš jums tai rašau, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų,… Skaityti daugiau »
Skaitinys (1 Jn 1, 5–2, 2) Mylimieji! Tai yra žinia, kurią esame išgirdę iš jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės. Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos. O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių. Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, mes jį darytume melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio. Mano vaikeliai, aš jums tai rašau, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų,… Skaityti daugiau »
(Mt 2, 13–18)
Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“.
Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties. Tuo būdu išsipildė Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Iš Egipto pašaukiau savo sūnų“.
Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir, pasiuntęs kareivius, išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.
Tuomet išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: „Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų: ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“.
” Trolis – tai tam tikrų spectarnybų darbuotojas, kurio užduotis – nukreipti nuo temos, erzinti, agresyviai kelti sumaištį, užimti daug vietos eteryje ir t.t. Žodžiu, daryti viską, kad straipsnio tema negalėtų vykti jokia tikra diskusija. Ir tai nebūtinai bus Rusijos spectarnybų trolis. Gali būti ir liberastinės – genderistinės neomarksistinės Vakarų visuomenės ,,produktas”.
Kas čia iš tiesų nuolat užima visą eterį po straipsniais ir neleidžia diskutuoti? Kas čia be paliovos užkloja paklodėmis apie pašalines temas – paskaitykite:
Užpildyta tuštuma
Renatos Vanagaitės SSC
Gyvenimas kaip ir KRIKŠTAS
Sinagoga ir Bažnyčia
Šeštadienio Dievo Žodžio skaitinys
Antras Šeštadienio Dievo Žodžio skaitinys
Šeštadienio Evangelija –
kaip visa tai susiję su diskusija? Kodėl kiti negali per tas paklodes padiskutuoti? Kas čia IŠ TIKRŲJŲ nuolat trolina?
Jėzus jau savo viešosios veiklos pradžioje po krikšto Jordane išėjęs į dykumą, atlaikė gundymą būti tokiu Mesiju, kokio tikėtasi – tokio, kuris sutvarkytų visas sunkias situacijas ir labai greitai išspręstų žmonių problemas; tokio, kuris būtų efektyvus Mesijas: „Nuženk nuo kryžiaus“ (Mt 27,40) ir mes tavim įtikėsim. Net Jonas Krikštytojas, būdamas kalėjime ir girdėdamas apie Mesijo darbus, suabejoja ir siunčia savo mokinius paklausti, ar Jis tikrai yra tas Mesijas, kuris turi ateiti, ar reikia laukti kito (žr. Mt 11,3). Juk Jo rankoje turėjo būti vėtyklė, ir Jis turėjo atėjęs „išvalyti savo kluoną“ – kviečius surinkti į klėtį, o pelus sudeginti „neužgesinama ugnimi“… (žr. Mt 3,12) O dabar – „aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji… Skaityti daugiau »
Kodėl Dievas leidžia takiems dalykams vykti. Manau, kad mes patys renkamės su kuo mes. Štai, jei aš jaučiuosi Dievo vaiku, tada vykdau Jo valią ir elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad kiti elgtųsi su manimi. Tačiau, labai daug yra tokių, kurie nesijaučia Dievo vaikais, bet labai gerai jaučia, kad yra „pasaulio vaikai”. Tokie daro tai, ką nori ir tik savanaudiškai. Taip tampama monstrais, tematantys tik save ir savo naudą. O kai nutinka tokiems bėda, tada jie ima kaltinti Dievą ir kitus, bet savyje nemato jokios dėmelės. Štai ir Erodas pajutęs sau grėsmę, kad gali netekti savo sosto, nusprendė išžudyti visiškai nekaltus vaikus. Mes visi esame Dievo vaikai ir Dievui labai labai skauda, kai mus, kai kuriuos, pasaulis atima iš Jo, kaip… Skaityti daugiau »
Nekaltųjų vaikelių, kankinystė primena, kad Dievo Sūnaus atėjimui jau pirmomis dienomis buvo priešinamasi iki mirties. Šio pasaulio karalystėje nėra vietos Dievui. Taip pat šis įvykis grąžina į žmogiškosios būties pradžią, neleisdamas pamiršti, kad mūsų tikrovė praktiškai neatsiejama nuo nekalto žmogaus kančios, labiausia sukrečiančios, kai kenčia nekalti vaikeliai. Tai žmogaus protui neįveikiama situacija, nepaaiškinama pagal materialaus pasaulio logikos ir priežastingumo dėsnius. Bandome tą tikėjimo ir gyvenimo slėpinį svarstyti tikėjimo šviesoje. Kaip rašo Jėzaus mylimiausias mokinys apaštalas Jonas, „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“. Suvokti nekaltojo kančią reiškia leisti tikėjimui nugalėti sunkumus ir patikėti, kad Dievui ištikimiesiems visa, net kančia, išeina į gera. Gal tik vienas žmogus, Abraomas, parodė tokį tikėjimą, kai ryžosi paaukoti savo vienintelį sūnų, savo gyvenimo džiaugsmą.… Skaityti daugiau »
Nelabai supratau. Teigiate, kad Nijolė Aleinikova ir yra Jota???
Dėl N.A. Teko šį tą jos skaityti ir anksčiau. Kaip Jums atrodo: ar svarbu tai, kad RAŠO, ar svarbiau, KĄ ir KAIP rašo? Man rodosi, kad taip, kaip N.A., galėtų rašyti ir islamo fundamentalistai. Bet čia jau, matyt, skonio reikalas.
O dabar labai rimtai. Jei savo ,,tikėjimo rūmą” statote ant tokių jotų ir ahų, tai katalikybė jau, matyt, išsikvėpė ir priėjo liepto galą. Sėkmės pasilikti su savo jotomis ir ahais. Puoselėkite ir auginkite daugiau tokių jotų, jei būtent tokių jums ir reikia.
SAVO VAIKAMS; Iz 49 Taip kalba VIEŠPATS: „Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum nuniokotus paveldus. Sakyk kaliniams: ‘Išeikite!’ ir tiems, kurie tamsybėse: ‘Eikite į šviesą!’ Pakelėse jie ganysis, ant plikų kalvų visur jie ras ganyklų. Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių. Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus, mano vieškeliai bus išlyginti. Štai! Šitie ateina iš toli, vieni iš šiaurės ir vakarų, o kiti iš Syenės šalies“. Dangūs, džiūgaukite! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes VIEŠPATS paguodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių. Bet Zionas sako: „Paliko mane… Skaityti daugiau »