Visi pasaulio kraštai išvys mūsų Dievo išganymą
Kokios gi dailios čia, kalnuose, džiaugsmingojo šauklio kojos – to, kuris skelbia ramybę, garsina gerą naujieną ir žada išganymą, kuris kalba Sionui: „Tavo Dievas yra Valdovas!“ Klausykis, jau šūkauja tavo žvalgai – visi drauge džiūgauja, nes jie akivaizdžiai mato, jog Viešpats į Sioną grįžta. Todėl ir jūs pradėkite džiūgauti, Jeruzalės griuvėsiai, nes Viešpats paguos savo tautą, išgelbės Jeruzalę. Viešpats iškels savo šventąją ranką visų tautų akyse. Visi pasaulio kraštai išvys mūsų Dievo išganymą.(Iz 52, 7–10)
Mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą
Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
nuostabius darbus jis daro!
Jo dešinė visagalė,
jo šventoji ranka pergales skina. –
Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo teisingumas šviečia pagonims.
Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
Izraelio šeimai žadėtą. –
Ir mato visas pasaulis
išganingąjį Dievo veikimą.
Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
šūkaukit, džiūgaukit, grokit! –
Viešpačiui skambinkit arfom,
giedokit, pritariant kankliams.
Trimitų ir rago balsai tegu aidi,
Valdovą Viešpatį girkit audringai. – (Ps 97, 1–6)
Dievas prabilo į mus per Sūnų
Daug kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, nešantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Dievo didybės dešinėje aukštybių aukštybėse ir tapo tiek prakilnesnis už angelus, kiek aukštesnį už juos paveldėjo vardą. Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta: „Tu esi mano Sūnus, aš šiandien pagimdžiau tave“? Ir vėl: „Aš jam būsiu tėvas, o jis bus man sūnus“. Toliau, įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis sako: „Tepagarbina jį visi Dievo angelai“. (Žyd 1, 1–6)
Pagarbinkime Viešpatį: šiandien didinga šviesa nužengė žemėn
Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė. Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“. Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė. (Jn 1, 1–18)
Pal. Antuanas Ševrijė. († 1879). Buvo tikroji šviesa
Po nuodėmės žmogus prarado išmintį, nes jo daugiau nebeapšviečia Dievas, o veda jį savo paties šviesa. Jis nupuolė į visokiausias klaidas, nelaimes ir nusikaltimus. Jėzus Kristus mums buvo duotas, kad atitaisytų šį blogį. Jis tampa mūsų išmintimi, mums suteikdamas tikrąją šviesą, kuri turi mus vesti gyvenimo keliu ir mokyti. Jis tampa mūsų išmintimi, mus apšviesdamas savo dieviškąja šviesa, kad išmokytų mus skirti tiesą nuo netiesos, gėrį nuo blogio, teisybę nuo neteisybės, įvertinti kiekvieną dalyką tiek, kiek jis iš tikrųjų vertas, mokėti skirti vietą tam, kas žemiška, ir tam, kas dvasiška, laikams ir amžinybei. Todėl jis yra tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Tačiau žmonės, kurių darbai buvo blogi, negalėdami pasislėpti, užgesino šią šviesą, kad nereikėtų kęsti gėdos. Kai norime padaryti ką nors bloga, užgesiname šviesą ir užsidarome langines.
Jėzus yra dieviškasis Žodis, ir jame yra gyvybė, ir ta gyvybė yra žmonių šviesa. Jis ateina iš aukštybių su visu dangaus grožiu, garbe ir spindesiu. Jis taip pat vadinamas: Šviesa iš aukštybių, teisingumo saulė, amžinosios šviesos atspindys, Tėvo atspindys. Iš aukštybių pas mus ateina ne tik šviesos spindulys, kaip per šventuosiuos ir pranašus, bet visa dieviškoji šviesa mus apšviečia savo spindesiu. Todėl Raštuose sakoma, kad tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą (Mt 4, 16). Šviesa spindi tamsoje (Jn 1, 5). Dabar šviesa Viešpatyje. Kad vaikščiotume kaip šviesos vaikai, mokėdami skirti ir pažinti tiesą, teisingumą ir gėrį. Tavo šviesoje matome šviesą. Kad jūs būtumėte šviesos vaikai, dienos vaikai (1 Tes 5, 5). Pats mūsų Viešpats drįso mums pasakyti, kad jis yra pasaulio šviesa. Aš esu pasaulio šviesa.
Kai Dievas kūrė pasaulį, jis mums davė saulę, kad ši šviestų mūsų kūno akims. Tačiau kai Dievas kūrė mūsų sielas, jis mums davė Jėzų Kristų, savąjį Žodį, kad kiekvienam apšviestų sielą ir protą. Nes „jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 4).
Mons. Artūras Jagelavičius. Tiesa apie žmogų ir Dievą
Kalėdos yra ta diena, kai žmogus turi realią galimybę suprasti, kaip Dievas jį myli. Jo meilė kiekvienam – tai vienu metu tėvo meilė vaikui ir mažo vaiko meilė tėvams. Griežtumas, atsakingumas, rūpestingumas, savęs paaukojimas Viešpatyje susilieja su švelnumu, visišku pasitikėjimu ir būtinybe visada būti kartu – štai maždaug taip atrodo Dievo meilė mums. Gimęs Dieviškasis Kūdikėlis nori, kad mes jį laikytume savo rankose, kad nepaleistume nuo savęs, ir tuomet jis suteiks mums taiką ir apgins mus nuo negandų. Jis atiduoda mums save. Ir kaip vaikas šypsosi kiekvienai motinai, taip ir jis mus myli tokius, kokie esame. Atiduodamas mums savo gyvybę, Jėzus mumis taip pasitiki, kaip niekas ir niekada nėra pasitikėjęs žmogumi.
Kristus gimė būtent tuo momentu, kada pasaulis buvo nusiminęs. Viešpatavo blogis, žmonės buvo praradę viltį, kad kas nors pagerės. Pasaulis, užsidaręs abejingumo kevale ir paskendęs nuodėmėse, nepastebėjo Kristaus gimimo momento, suteikusio unikalią ir nepakartojamą galimybę ištrūkti iš beprasmybės ir nupuolimo.
Kartą 1886 m. garsus prancūzų poetas, dramaturgas ir diplomatas Polis Klodelis, eidamas nusiminęs pro Paryžiaus katedrą, išgirdo joje giedant. Užėjęs į vidų jis nustebo pamatęs tikinčiųjų veiduose džiaugsmą – jie giedojo priešais Kūdikėlio Jėzaus statulėlę. Buvo šv. Kalėdų Mišios. „Kas yra šis vaikas, kuris gali suteikti šitokį džiaugsmą sielai?“ – klausė Polis Klodelis. Jis dar nežinojo, kas yra Kristus. Ketverius metus truko jo atsivertimas, tai buvo kančių, ieškojimų, dvasinių kovų metai. 1890 metais jis tapo kataliku. Buvo diplomatu Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Danijoje, Belgijoje, Kinijoje, Japonijoje, Brazilijoje ir JAV. Apdovanotas Garbės Legiono Didžiuoju Kryžiumi. 1946 m. išrinktas Prancūzijos akademijos akademiku. Žmonių manymu, pasaulis dalijasi į gerus ir blogus žmones, į vertus ir nevertus išganymo. Bet užtenka vos akimirkai atsiverti dangui, kaip iš jo pasigirsta gausingos dangaus kareivijos balsas: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Kristus yra visiems.
Jėzaus gimimo metu labiausiai būtinas buvo dvasinis atgimimas. Jis nereikalavo nei didelių finansinių išlaidų, nei didelės ir gerai ginkluotos kariuomenės. Kad pasaulyje prasidėtų dvasinis atgimimas, užteko vien širdžių atvirumo ir keleto pasitikinčių Dievu žmonių, iš kurių pirmoje vietoje buvo jauna žydų mergaitė, vardu Marija, ištarusi Dievo valiai taip. Ką tokio naujo ir įdomaus atnešė pasauliui mažas vaikelis Jėzus, pradėjęs savo gyvenimą ėdžiose ir pabaigęs ant kryžiaus? Jis neatrado Amerikos, jokio nežinomo kontinento, jokios naujos planetos. Neišrado atominės energijos ar automobilio. Tą jis paliko pačių žmonių išminčiai. Tačiau Jėzus padarė tai, ko mes savo jėgomis niekada nebūtume padarę.
Didysis prancūzų mąstytojas matematikas ir fizikas Blezas Paskalis sako: „Be Jėzaus Kristaus mes nežinotume, kas yra gyvenimas, kas yra mirtis, kas yra Dievas ir kas mes tokie esame.“ Jėzus atskleidė mums, kas ir koks yra Dievas ir kas yra žmogus, kokia yra gyvenimo ir mirties prasmė, dėl ko gyvename ir kas laukia pasibaigus mūsų žemiškajam gyvenimui. Jėzus mums apreiškė, kad tikrasis Dievas yra mūsų draugas, artimas žmogui, kupinas rūpestingumo ir meilės. Jis Meilės Dievas ir tikrasis žmogaus Tėvas. Pas jį gali ateiti ir galingi, ir silpni; net nusikaltėliai ir visuomenės atstumtieji – visi, kurie jaučia tuštumą ir neviltį.
Jėzus Kristus atskleidė tiesą apie mus. Jėzaus dėka aš žinau, kad turiu neįkainuojamą vertybę, kad mano gyvenimas turi prasmę. Tik nuo to momento, kai Dievas tapo žmogumi, mes žinome, kas yra žmogus. Anksčiau jis buvo sūnus palaidūnas, tačiau Jėzus atskleidė, kad kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, brangus Viešpaties širdžiai. Kalėdos yra stebuklas tarp mūsų. Kiekvienas atvira širdimi gali pamatyti šį žmonijos stebuklą – atgimimą ir kiekvienas gali prie jo prisidėti. Šiandien Kalėdos. Šv. Jonas Auksaburnis sako: „Privalome ieškoti Kristaus ne tiek Betliejuje, kiek savo širdyje.“ Šiandien jis vėl gimsta kiekvieno iš mūsų širdyje.