Žemą medį paaukštinu
Štai ką sako Viešpats: „Paimsiu šakelę nuo aukštojo kedro viršūnės ir pasodinsiu. Iš jo viršūninių ūglių nulaušiu liauną šakelę ir ją pasodinsiu ant aukšto, užmatomo kalno. Izraelio kalno viršūnėje ją pasodinsiu. Ji išsišakos ir ves vaisius – išaugs į kedrą puikuolį. Po juo visokie paukščiai galės gyventi, jo šakų pavėsyje visokie sparnuočiai galės sau lizduoti. Visi lauko medžiai pažins, jog aš, Viešpats, aukštą medį pažeminu, o žemą – paaukštinu. Žaliuojantį medį nudžiūdau, o nudžiūvėlį – atželdau. Aš, Viešpats, tai pasakiau ir padarysiu“. (Ez 17, 22–24)
Kaip gera tave, o Viešpatie, šlovint
Kaip gera tave, o Viešpatie, šlovint,
skambinti tavo garbei, Aukščiausias,
skelbt naktimis ir rytmečiui brėkštant
tavo gailestingumą ir ištikimybę. –
Teisuolis klestės sau kaip palmė,
kaip kedras Libano šakosis.
Viešpaties namuos pasodintas,
žydės jisai prieangiuos Dievo. –
Jis vaisių duos net senatvėj,
žaliuos, bus sultingas.
Visiems jisai skelbs: „Koks Viešpats teisingas!
Jis priebėga mūsų, jame tu nerasi kaltybės“. (Ps 91, 2–3. 13–16)
Ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe patikti Viešpačiui
Broliai! Mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad, kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę apleisti kūno būstinę ir eiti pas Viešpatį. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga. (2 Kor 5, 6–10)
Jis esti mažiausias iš visų sėklų ir tampa didesnis už visas daržoves
Jėzus kalbėjo minioms:
„Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.
Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga ir tampa didesnis už visas daržoves, išleidžia plačias šakas, taip kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.
Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo. (Mk 4, 26–34)
Šiandien Jėzus, mokydamas apie Dievo Karalystę, kalba ir apie visų didžių dalykų pradžią – Dievo malonę: neregimą kūno akimis, slaptoje įlietą, puoselėtą ir … nesustabdomą visa ko, kas gyva, veržimąsi į šviesą.
Duok, Viešpatie, ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, šią malonę – perkeičiančią Dievo Meilę – priimti: tesėja ji mūsų širdyse veiklią viltį ir teišdaigina gyvą tikėjimą, kad įsiklausytume į Tavo įkvėpimus ir turėtume drąsos Tave liudyti, kad ryžtumės priešintis blogiui, kad augtume artimo meilės darbais.
Laukdami pjūties meto kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, padėk apsivalyti nuo netiesos. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Prisirišom prie žemės ir pamiršom Dangaus ilgesį
Šv. Grigalius Didysis († 604). Grūdelis ir sparnuočiai
Šventajame Rašte paukščius kartais leidžiama suprasti kaip gėrį, o kartais – kaip blogį. Paukščiai kai kada reiškia oro galias, trukdančias gerų žmonių pastangoms. Todėl Tiesos lūpomis sakoma: „Vieni grūdai krito šalia kelio; dangaus paukščiai atskrido ir juos sulesė“ (Mt 13, 4); mat iš tiesų piktosios dvasios, užvaldžiusios žmonių protus, primeta pragaištingas mintis ir išplėšia iš atminties gyvybės žodį. Vėlgi dėl to vienam pasipūtusiam turtuoliui sakoma: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mt 8, 20). Lapės yra didžiai klastingi gyvūnai, jos slepiasi olose arba urvuose, iš jų išlindusios niekad nebėga tiesiais keliais, bet laksto vingiuotais aplinktakiais. O paukščiai, kaip žinome, skrisdami pakyla aukštai į orą. Taigi lapių vardu žymimi sukti ir klastingi, o paukščių vardu – išdidieji demonai. Tarsi sakytų: Klastingi ir pasipūtę demonai apsigyvena jūsų širdyje, tai yra puikybės kupinose mintyse. […]
Bet paukščiai dažnai vaizduojami ir kaip gėris, pavyzdžiui, kai evangelijoje Viešpats skelbia dangaus karalystės panašumą į garstyčios grūdelį, tardamas: „Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo man ją palyginti? Ji panaši į garstyčios grūdelį, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Jis išaugo į medelį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose“ (Lk 13, 18–19). Juk jis pats yra garstyčios grūdelis, kuris, pasodintas sodo kape, išaugo į didelį medį. Nes grūdelis jis buvo, kai mirė, o medis – kai prisikėlė. Grūdelis – kūno nusižeminimu, medis – didybės galia. Grūdelis, nes „matėme jį, bet nepamėgome“ (Iz 53, 2); o medis, nes „nustelbia žmonių vaikus savo grožiu“ (Ps 44 (45), 3). Šio medžio šakos yra šventieji skelbėjai. Ir pažiūrėkime, kaip plačiai skleidžiasi. Juk kaip apie juos sakoma? „Jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pasaulio pakraščių“ (Ps 18 (19), 5). Šiose šakose paukščiai susisuko lizdus, nes šventosios sielos, tarsi tam tikrais dorybių sparnais pasikeldamos viršum žemiškų minčių, jų žodžiuose ir jų paguodos kalbose randa atokvėpį nuo šio pasaulio nuovargio.