Minia, tai sužinojusi, sekė iš paskos. Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.
Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“. Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai“. O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“. Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių nulikusių kąsnelių. (Lk 9, 11–17)
Šiandien švenčiame Eucharistijos, arba Švenčiausiojo Sakramento, šventę, kitaip – Švč. Kristaus Kūną ir Kraują (Devintines). Ši iškilmė skirta atminti Jėzaus – Gyvojo Dievo – išganingąją auką ant kryžiaus.
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje susiburkime aplink Eucharistijos stalą kaip Kristaus Kūno nariai, kad Jo pasotinti su palaiminga viltimi lauktume mūsų Išganytojo sugrįžimo.
Keith A. Fournier. Esame gyvosios monstrancijos
Jėzus gyvena kiekviename iš mūsų, kurie esame pakrikštyti Jo Kūne.
Per Devintinių iškilmę mes išpažįstame savo tikėjimą realiu Jėzaus Kristaus buvimu Šventojoje Eucharistijoje. Mes taip pat išpažįstame, kad tas pats Jėzus gyvena kiekviename iš mūsų, kurie esame pakrikštyti Jo Kūne – Bažnyčioje. Mūsų krikšto metu Jėzus apsigyveno kiekviename iš mūsų. Mes nešamės Jį į realų pasaulį taip pat, lyg neštume gatvėmis Monstranciją. Kai dalyvaujame iškilmingoje Devintinių procesijoje, skelbiame, kad Viešpats tęsia atėjimą į pasaulį per mus.
Šių iškilmių šventimas siekia tryliktąjį amžių. Jas 1264 m. Visuotinėje Bažnyčioje įsteigė popiežius Urbanas IV. Jis norėjo, kad šventė būtų pripildyta džiaugsmo ir lydima himnų bei iškilmingų procesijų. Jis paprašė didžiojo Vakarų Bažnyčios tėvo, šv. Tomo Akviniečio, sudaryti dvejas pamaldų apeigas. Šv. Tomas tai įvykdė – kartu su penkiais himnais – ir jos šimtmečiais praturtina krikščionių pamaldumą.
Viename iš apeigų tekstų šv. Tomas rašė: „Materialinis maistas visų pirma tampa žmogumi, kuris jį valgo, atkuria jo netektis ir sustiprina gyvybines jėgas. Dvasinis maistas atvirkščiai – perkeičia žmogų, kuris jį valgo, į save. Teisingas šio sakramento veikimas yra žmogaus perkeitimas į Kristų. Jis jau nebegyvena dėl savęs, bet Kristus gyvena jame. Sakramentas turi ir kitą efektą: atkuria dvasinius netekimus, sąlygotus nuomonių bei ydų, ir sustiprina jėgas gyventi dorybėmis.
Maža to, per šią šventę ne tik išpažįstame, kad Jėzus gyvena mumyse, bet kad per uolų sakramentinį gyvenimą mumyse apsigyvena visa Švenčiausioji Trejybė. Tai ir yra slėpinys, kurį vadiname Komunija.
Krikščioniškasis tikėjimas ir gyvenimas yra santykis: santykis su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi, o per Jėzų ir vienas su kitu bei visu pasauliu. Pasaulis, kurio gatvėmis einame su Devintinių procesija, yra pasaulis, kurį Dievas tebemyli taip stipriai, kad ir toliau siunčia savo Sūnų gelbėti, atkurti ir transformuoti jį iš vidaus. Devintinių procesija simbolizuoja besitęsiančią Jėzaus Kristaus atperkančiąją misiją ir mūsų dalyvavimą joje.
Tai taip pat primena mums pašaukimą nuolatiniam atsivertimui, visuotinį pašaukimą į šventumą. Kiekvienas iš mūsų, vadinančių save krikščionimi, turime tapti panašesni į Tą, kurį mylime ir per kurį gyvename. Jėzus sakė savo apaštalams: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“(Jn 6, 53). Mes, kurie esame gavę angelų duonos, turime Kristaus gyvybę savyje, o kartu ir gyvenimą tobuloje vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe.
Devintinės, arba Kristaus kūno ir kraujo šventė, minima kitą sekmadienį po Švenčiausiosios Trejybės iškilmės, kad būtų matomas šis glaudus ryšys. Per nuolatinį Eucharistijos priėmimą esame kviečiami gyventi Švč. Trejybės vienybėje ir gauname malonę tą išpildyti.
Tuomet esame siunčiami į pasaulį nešti Jėzų kitiems. Viešpats trokšta, kad visi vyrai ir moterys įsilietų į Bažnyčią, nes ji yra visos žmonių rasės namai. Dalyvavimas šiame siuntime atsiskleidžia per gyvenimą nuolatiniu atsivertimu. Atsivertimas įvyksta per kasdienes grumtynes su išbandymais: per klaidas, neteisingus pasirinkimus, nesėkmes ir skausmą, suvienytą su Kristaus kančia. Nepaisant visko, Dievo meilė ištyrina ir ištobulina mus taip, kaip rafinuotojų ugnis išgrynina auksą, naudojamą pagaminti Monstrancijas, kurias nešame į gatves per šią nuostabią ir šlovingą Devintinių iškilmę.
Kaip Viešpaties ir visų mūsų Motina Marija, esame kviečiami ištarti asmenišką „Fiat“ – „Taip“ Dievo meilei ir pasodinti Dievą į mūsų širdžių sostą.
Šventasis Paulius Laiške filipiečiams primena, kad tikroji mūsų „pilietybė“ yra danguje. Gyvendami dabartiniu laikotarpiu, dalyvaujame nešdami dangų žemei ir žemę dangui. Mes, būdami krikščionys, gyvename Bažnyčioje ir einame į pasaulį. Mūsų misija yra grąžinti šį pasaulį Dievui per Jo Sūnų Jėzų Kristų.
Gavome Duonos iš Dangaus. Tapkime tuo, kuo maitinamės. Per Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, kai einame gatvėmis išaukštindami Jėzų Kristų, ištarkime „Taip“ kvietimui tapti „gyvomis monstrancijomis“. Tegul Dievo meilės ugnis išgrynina mus, kad galėtume būti panaudoti atskleisti Jo buvimą pasaulyje, su ilgesiu laukiančiame atgimimo.
Vertė Monika Midverytė
Mons. Artūras Jagelavičius. Dievo procesija ieškant žmogaus
Visoje žmonijos istorijoje nebuvo ir nebus pastovesnės vertybės už duoną. Tai viena mūsų fizinės egzistencijos didžiausių vertybių, ir duonos stygius buvo jaučiamas visais žmonijos istorijos amžiais. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje kasmet per 200 mln. vaikų badauja; 460 mln. žmonių alksta.
„Žemiškoji duona pasotina žmogų tik tuo atveju, jei sykiu su ja žmogus valgo ir Dangaus duoną Kristaus skelbiamos teisybės pavidalu. Duona ir teisybė yra neatskiriamai susijusios tarp savęs. Tai yra gilus žmogiškojo gyvenimo ir žmogiškosios būties dėsnis“, – sako A. Maceina. Šie mūsų tautos filosofo Antano Maceinos žodžiai man priminė politinių kalinių ir tremtinių pasakojimus apie badą ir alkį lageriuose ir kalėjimuose, kai mūsų tautiečiai būdavo taip nusilpę, taip alkani, jog maistas, duona jiems tiesiog sapnuodavosi. Mažytis duonos gabalėlis buvo tūkstančius kartų saldesnis už medų ir bičiulio nuo savo burnos atitrauktas maisto gabalėlis ir paduotas kitam vertingesnius už tūkstančius žodžių „myliu“. Duona – tai gyvybė. Bendras stalas, bendrai laužoma ir valgoma duona suartina žmones, padeda sutelkti idėjas ir mintis bendram tikslui.
Tai labai gerai suprasdamas, Kristus stengėsi visų pirma suteikti mums savo artumą Eucharistinėje duonoje. Šv. Bernardas Sienietis sako, kad meilės ženklai, kurie pareiškiami mirštant, ilgiausiai pasilieka atmintyje ir labiausiai mus riša su mirusiaisiais. Kristus prieš mirtį mums paliko savo Kūną ir Kraują, kad, priimdami šv. Komuniją, susijungtume su juo. Eucharistijos dovanoje Jėzus sudėjo visus savo turtus. Todėl Vatikano II Susirinkimas taip labai skatina tikinčiuosius vertinti šią meilės dovaną, aktyviai dalyvauti šv. Mišiose, kad jose aukodamiesi su Kristumi ir priimdami jo Kūną ir Kraują susivienytume su juo. Jėzus sako: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius . Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą , tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 54. 56).
Jėzus Kristus pasilieka su mumis paslaptinguose duonos ir vyno pavidaluose, kad lyg kasdieninė duona būtų visada su mumis ir mumyse – mūsų kūne, mūsų mintyse ir veiksmuose. Apaštalas Paulius sako: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17).
Priimdami eucharistinį Jėzų, ypatingu antgamtiniu būdu susivienijame su Dievo Sūnumi, idant mūsų kūnas būtų įgalintas tęsti Dievo kūrybos ir meilės aktus. Kai dalyvaujame šv. Mišiose, labai pageidautina, kad, jeigu neturime sunkių nuodėmių, eitume šv. Komunijos. Dalyvavimas Mišiose be Komunijos – tai lyg sėdėjimas prie pietų stalo nevalgant.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė yra pasakiusi: „Kada piktajai dvasiai pavyksta atitolinti sielą nuo šv. Komunijos, ji yra pasiekusi savo tikslą.“ Šv. Pilypo Nerio mintis: „Priimdami Komuniją, mes privalome prašyti pagijimo iš tų ydų, į kurias labiausiai esame linkę.“
Jeigu žinotume, kokias gėrybes atneša mums šv. Komunija, nepriimtume jos taip šaltai, aplaidžiai ir išsiblaškę, nebūtume panašūs į tą šeimininką, kuris, pasikvietęs garbingą svečią į savo namus, palieka jį vieną ir eina savo gėrybių žiūrėti.
Per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę Eucharistija žengia įvairių šalių miestų gatvėmis ir aikštėmis. Kristui taip pat reikia mūsų miestų ir šalių, Europos ir kitų kontinentų. Jis nori iš duonos pavidalo, esančio monstrancijoje, vėl atgauti žmogaus kūną ir eiti po baldakimu su tunika ir sandalais, įdegusiu nuo Galilėjos saulės veidu, su žaizdų žymėmis rankose ir kojose. Eiti procesijoje, kad mes dar kartą suprastume, kaip Dievas myli žmones. Visiems, tiek tikintiems, tiek netikintiems, reikia, kad kartu su mumis gyvenimo keliu eitų Jėzus Kristus, gydydamas mūsų sužeistas širdis. Mums reikia Jo mokslo, nes jis yra mūsų gyvenimo Duona. Mums reikia Jo meilės, nes be jos gęsta mūsų jausmai. Mūsų kasdieniniam gyvenimui reikia Kristaus dvasios, nes mes kaskart tampame abejingesni ir žiauresni vieni kitiems, mūsų papročiai vis labiau tolsta nuo prigimtinės ir dieviškos teisės. Mums reikia, kad Kristus apšviestų mūsų gyvenimo kelią ir jo klaidas. Eucharistinė procesija yra mūsų krikščioniškos drąsos procesija: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?“ (Rom 8, 31).
Šalia Eucharistinio Jėzaus mūsų gatvėmis dieną ir naktį eina neturtingų, neįgalių, imigrantų, pabėgėlių, nusidėjėlių ir kitaip nelaimingų žmonių procesijos. Visuose šiuose žmonėse atsispindi sužeistas ir kenčiantis Kristaus Kūnas. Dievas yra ten, kur kenčia žmogus. Dievas ieško tavęs ir manęs. Dievas ieško mano ir tavo meilės, kad apsigyventų mūsų širdyse. Ir ši Dievo procesija ieškant žmogaus tęsiasi per visą žmonijos istoriją. Išeikime pasitikti ateinančio Jėzaus.
Tad suteik mums, Viešpatie, malonės, kad garbingai pasitiktume Tavo Sūnų, ateinantį į mūsų širdies pastogę šv. Komunijoje, kad turėtume tiek karštumo, kiek jo turėjo tuodu mokiniai, kurie ėjo su Jėzumi į Emausą, o atpažinę Jėzų, kada jis laužė duoną, skubėjo Kristų skelbti kitiems, kad visi taptų Eucharistijos gėrybių dalininkais.
Pasižadėkime dažnai eiti šv. Komunijos su vis gyvesniu tikėjimu ir prašyti Kristaus, kad pasiliktų su mumis.