Visų Tu gailingas, nes myli štai visa, kas tik egzistuoja
Koks mažas pasaulis prieš tavo didybę:
jisai tik dulkelė ant lėkštės svarstyklių,
tarytum rasos rytmetinės lašelis,
nukrintantis žemėn, saulutei pakilus.
Visų tu gailingas, kadangi galingas,
kantrus nuodėmingiems, kad jie atsiverstų.
Tu myli štai visa, kas tik egzistuoja,
neniekini nieko, kas tavo sukurta.
Ko būtum nekentęs, nebūtum sutvėręs.
Ir kaipgi galėtų be valios tavosios
kas nors atsirasti ar išsilaikyti,
jei tu nepašauktum visų jų į būtį?
Tu visa, kas tavo, meilingai išsaugai,
gyvybės tu Viešpats ir draugas geriausias.
Dvasia visuose nemirtinga tavoji.
Todėl tu baudi nusidėjėlius švelniai,
įspėji juos, primeni, kad nusidėjo,
idant nusigręžtų nuo savo blogybių, –
tave įtikėtų, o Viešpatie Dieve! (Išm 11, 23–12, 2)
Dieve, mano Valdove, aš tavo vardą garsinsiu amžiais
Dieve, mano Valdove, aš tave šlovinsiu,
aš tavo vardą garbinsiu amžiais.
Noriu kasdien tave šlovint
tavąjį vardą trokštu garbinti amžiais. –
Viešpats švelnus, gailestingas,
didžiai maloningas, rūstaut negreitas.
Viešpats visiems yra geras,
savo visiems kūriniams gailestingas. –
Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę.
Kas Viešpaties ištarta – tikra,
kas jo padaryta – tas šventa.
Klumpantį Viešpats prilaiko,
parpuolusiam padeda vėl atsistoti. (Ps 114, 1–2. 8–9. 10–11. 13–14)
Kristaus vardui bus garbė jumyse, o jums jame
Broliai! Mes nuolat meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas padarytų jus vertus savo pašaukimo ir savo galybe tobulintų gerus jūsų užmojus bei veiklų tikėjimą. Tada mūsų Viešpaties Jėzaus vardui bus garbė jumyse, o jums jame, iš mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės. Mes prašome jus, broliai, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo ir dėl mūsų surinkimo aplink jį; nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto ir įbauginami ar dvasios pranašavimu, ar žodžiu, ar neva mūsų parašytu laišku, esą, Viešpaties diena jau čia pat. Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! (2 Tes 1, 11 2, 3)
Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę
Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą.
Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo praeiti pro tą medį.
Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“.
Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį.
Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“
O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto aš atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“.
Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 1–10).
Pasitikėdami Tuo, kuris taip pamilo pasaulį, kad jo vaduoti iš nuodėmės ir mirties vergijos atsiuntė savo vienatinį Sūnų – Kelią į Tėvo namus ir visokio gailestingumo šaltinį, melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime savo dangiškąjį Tėvą, visokios gyvybės Davėją, išminties ir drąsos malonių pakeisti tuos savo valstybės įstatymus, kurie pažeidžia Jo įsteigtuosius – visų pirma, tuos, kurie įteisina mirties ir nevilties kultūrą, o neteisingumą padaro bendrabūvio principu. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Zachiejaus pamoka
Evangelistas Lukas yra aprašęs (Lk 19,1–10) netikėtą Jėzaus susitikimą su muitininku Zachieju. Jėzus per Jerichą keliavo į Jeruzalę ir jį lydėjo daug žmonių. Ne visi galėjo prieiti ir išarčiau pamatyti Galilėjos Mokytoją. Muitininkui Zachiejui rūpėjo pamatyti Jėzų, apie kurį, tikriausiai, buvo daug ką girdėjęs, bet situacija rodėsi beviltiška: žmonių buvo daug, o jis pats žemo ūgio. Švystelėjo mintis įsilipti į šilkmedį, pro kurį praeis Jėzus. Vyro pastanga buvo tiesiog apvainikuota: jis ne tik pamatė Jėzų, bet ir sulaukė jo kaip svečio savo namuose. Jėzus paliepė: „Zachiejau, greitai lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“.
Kodėl Jėzus panoro apsilankyti ne kieno nors kito, bet, būtent, muitininko Zachiejaus namuose? Ar dėl to, kad jis, norėdamas pamatyti Jėzų, įsilipo į šilkmedį? Abejotina. Tuo metu smalsuolių buvo labai daug.
Zachiejus buvo muitininkas, o tai reiškia, kad jis tarnavo okupantams romėnams – rinko mokesčius. Žmonės tokių mokesčių rinkėjų nekentė, juos laikė nusidėjėliais ir juos niekino. Tačiau Zachiejus buvo kitoks muitininkas: pusę savo turto atiduodavo vargšams! Stebėtinas didžiadvasiškumas. Ar mūsų tarpe yra tokių, kurie pusę savo uždarbio išdalintų geriems darbams?
Žmonės niekino šį vyrą, bet Jėzus žinojo, kad šis vyras ne savanaudis, myli vargšus ir jiems padeda. Šis Evangelijos pasakojimas siunčią svarbią žinią: jei nori būti Dievo pastebėtas ir patirti jo gailestingumą, nebūk savanaudis, mylėk žmones ir daryk gerus darbus. Jei šitaip elgsimės, ir mums tiks Jėzaus žodžiai: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“. Mes būsime Jėzaus surasti ir išgelbėti (plg. Lk 19,10).
Zachiejus norėjo labai nedaug – tik iš arti pamatyti Jėzų ir šito siekdamas įsilipo į šilkmedį. Atlygis už šią pastangą buvo šimteriopas – Jėzus net apsilankė jo namuose. Toks yra Dievas. Iš mūsų pusės reikia tik geros valios ir nors mažo judesio Dievo link, tuomet neabejotinai patirsime jo gailestingumą. Tačiau, jei mes nežengtume nė mažo žingsnelio Dievo link, tuo pačiu taptume kliūtimi Dievui veikti mumyse. Dažniausiai pasitaikanti žmonių netikėjimo priežastis – vietoj gyvenimo prasmės ir Dievo ieškojimo, netikėjimui pateisinti rankiojami net menkaverčiai argumentai.
Kita Evangelijos pasakojimo apie Zachiejų pamoka: neskubėti žmogų pasmerkti, nes dažniausiai mes ne viską apie jį žinome. Mes matome tik išorę, bet nuo mūsų žvilgsnio daug kas yra paslėpta. Panašiai ir ano meto žydai Zachiejaus asmenyje matė tik mokesčius renkantį okupantų tarną, bet nematė, kad šis „nusidėjėlis“ yra kelis kartus už juos geresnis, nes turėjo dosnią širdį. Todėl neskubėkime teisti nė vieno žmogaus, nes tik Dievas mato, ko mes esame verti
Žydai matydami, kad Jėzus panoro apsilankyti Zachiejaus namuose, liko nepatenkinti ir murmėjo, sakydami: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius“. Dabartinę Lietuvą galėtume apibūdinti – murmanti Lietuva. Nuo ryto iki vakaro liejasi žmonių nepasitenkinimas ir murmėjimas, kad kažkas vyksta ne taip: tai valdžia bloga, tai pinigų trūksta, tai lyja, tai saulė per daug kepina ir t.t.
Murmėjimas skleidžia slogią nuotaiką ir apsunkina gyvenimą. Tikintis žmogus turi būti kitoks – daryti, ką gali, kad jo ir kitų gyvenimas būtų šviesesnis, o ištikus sunkumams, su Dievo pagalba juos kantriai pakelti. Krikščionis per gyvenimą eina su viltimi, nes jis žino, kad jį lydi mylintis Dievas.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Šv. Atanazas Aleksandrietis († apie 373). Geras mokytojas
Kaip geras mokytojas, rūpindamasis savo mokiniais, nepajėgiančiuosius gauti naudos iš sudėtingų dalykų moko paprastesnių ir iki jų nusileidžia, taip ir Dievo Žodis, apie kurį Paulius sako: „Kadangi pasaulis savo išmintimi nepažino Dievo jo išmintyje, tai Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (I Kor 1, 21). Mat žmonės nusigręžė nuo Dievo regėjimo ir, nukreipę akis žemyn tarytum būtų paskendę bedugnėje, ieškojo Dievo kūriniuose ir jusliniuose dalykuose, įsivaizduodami, jog mirtingi žmonės ir demonai yra dievai. Todėl žmones mylintis ir visų bendras išganytojas Dievo Žodis priėmė kūną, gyveno kaip žmogus tarp žmonių ir patraukė visų žmonių jusles, idant tie, kurie manė Dievą esant kūnuose, pažintų tiesą iš darbų, kuriuos Viešpats daro kūnu, ir per Jį mąstytų apie Tėvą.
Būdami žmonės ir visuomet žmogiškai mąstydami, jie, kad ir kur nukreipdavo savo jusles, matė, kad visur juos patraukia ir pamoko tiesa: jie žavėjosi kūrinija, bet matė, kad ji pripažįsta Kristų Viešpačiu; jų protą buvo taip patraukę žmonės, kad jie net manė juos esant dievus, bet iš Išganytojo darbų, juos lyginant su žmonių darbais, tapdavo akivaizdu, kad tarp žmonių yra tik vienas Išganytojas – Dievo Sūnus ir kad joks žmonių darbas neprilygsta Dievo Žodžio darbams. Net jei juos buvo patraukę demonai, matydami, kaip Viešpats juos išvaro, suprato, kad tik vienas Jis yra Dievo Žodis, o demonai nėra dievai. Net ir tuomet, kai jų protą buvo taip užvaldę mirusieji, kad jie imdavo garbinti herojus bei tuos, kuriuos poetai vadina dievais, matydami Išganytojo prisikėlimą, jie pripažino, kad anie yra netikri, o tikras Viešpats tesąs Dievo Žodis, kuris yra ir mirties viešpats.
Todėl Jis ir gimė ir pasirodė kaip žmogus, mirė ir prisikėlė, savo darbais sumenkindamas bei aptemdydamas visų kada nors gimusių žmonių darbus, idant kad ir kas patrauktų žmones, jis juos iš ten sugrąžintų ir pamokytų apie tikrąjį savo Tėvą, kaip jis ir pats sako: „Atėjau išgelbėti ir surasti, kas buvo pražuvę“ (plg. Lk 19, 10).