Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“
Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“.
Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“
Petras atsakė: „Dievo Mesiju“.
Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nesakyti. Jis dar pridūrė: „Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti. Jis bus seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels“.
Jėzus pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“. (Lk 9, 18–24)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje – prašykime Gyvojo Dievo malonės, kad į šiandienos skaitinyje Jėzaus apaštalams užduotą klausimą „Kuo jūs mane laikote?“ atsakytume ne tik teisingais žodžiais, bet ir teisingais pasirinkimais, kad kasdien viltingai prisiimdami savo kryžių puoselėtume ir Prisikėlimu dovanotą viltį kartu su Juo sugrįžti į dangiškojo Tėvo namus.
Mons. Artūras Jagelavičius. Jėzaus vieta mūsų gyvenime
Broliai ir seserys, šiandien Evangelija mūsų klausia, kas mums yra Kristus? Šis klausimas užduodamas ne tik apaštalams, bet ir mums. Tai vienas pačių svarbiausių klausimų. Čia neužtenka atsakyti sukalbant „Tikiu…“ ar pateikiant atsakymą iš Katekizmo. Atsakymas turi būti mūsų širdies atsakas į mus mylinčią Jėzaus Širdį. Jėzus nėra filosofas ar mąstytojas. Jis tas, kuris nori perimti į savo nuosavybę visus mus, visą mūsų gyvenimą. Mes, norėdami jį sekti, privalome su meile nešti kasdienius kryželius. S. Kierkegaardas sakė: „Yra dvi krikščionių rūšys: vieni Jėzaus sekėjai ir kiti – pigioji to laida – Jėzaus gerbėjai.“
Šiandien Evangelija mums pateikia tris, aiškiai atskirtas dalis, kurios vis dėlto yra labai glaudžiai susijusios: Petro tikėjimo išpažinimas, Kristaus kančios paskelbimas ir sąlygos norinčiam sekti Kristumi krikščioniui.
Jeigu Jėzus Kristus netikėtai pasirodytų šioje mūsų bažnyčioje ir paklaustų mūsų, kaip anuomet klausė apaštalų: „Krikščioni, kuris kiekvieną sekmadienį ateini į Mišias, pasakyk, kas aš tau esu?“ Manau šitoks klausimas mus sujaudintų ir sutrikdytų. Ypač jeigu Jėzus tiesiai paklaustų, kokią vietą jis užima mūsų gyvenime. Gal susigėdę ir nuleidę galvas atsakytume, jog nelabai didelę ir svarbią…
Jėzus apaštalams, jį išpažinusiems esant Mesiją, išpranašavo savo mirtį ant kryžiaus, kad apaštalai nepasikeltų į puikybę, manydami, jog, būdami Mesijo bendražygiai, turės tik lengvą gyvenimą. Jėzus visiems pasakė, jog garbė pasiekiama per kryžių, mūsų kalba kalbant – per darbą. Viską, ką turime, ką matome aplinkui, yra sunkaus darbo vaisiai – tuneliai, geležinkeliai, miestai, dangoraižiai, meno kūriniai, mokslo veikalai ir kruopščiausiai sutvarkytos didžiulės bibliotekos. Visam tam būriai žmonių aukojo savo darbą. Ne vienas mokslininkas ar menininkas knygai ar paveikslui paaukojo visą savo gyvenimą. Jų darbų vaisiais šiandien mes džiaugiamės ir didžiuojamės, tokius žmones vadindami didžiais. Tačiau retas kuris, skaitydamas vertingą knygą ar žiūrėdamas į garsų meno kūrinį, pagalvoja, kiek darbo ir vargo padėjo to kūrinio kūrėjas. Tai dažnai ištisų nemiegotų naktų ir dienų kruopštaus darbo vaisiai, atsiradę nepavydėtinomis sąlygomis arba vargingoje aplinkoje.
Tačiau gyvenimas reikalauja ne tik darbo, bet ir altoriaus. Kas ant to altoriaus garbinama, priklauso nuo žmogaus. Jeigu nuo altoriaus nuverčiamas Dievas, ten tuojau atsiranda stabai. Kada žmogus atstumia Evangeliją, jo rankose atsiranda Markso „Kapitalas“. Krikščionybė yra mūsų buvimo pagrindas. Kodėl taip atsitinka? Garsus indų išminčius Tagorė apie tikinčiuosius sako: „Jų dauguma yra ateistai, nors jie patys to nežino. Vaikystėje jie įgijo šiek tiek sausų žinių apie Dievą ir Jo įsakymus. Jų katekizmo pamokos buvo sausų formulių kalimas ir todėl jų Dievo pažinimas pasiliko negyvas.“ Kitais žodžiais tariant, vietoje gyvojo Dievo jų galvose atsirado negyvo Dievo formulė, nes jie, palikę mokyklos suolą, niekada daugiau nesistengė mokykloje įgytų vaikiškų žinių apie Dievą pakelti ligi subrendusio žmogaus supratimo. Daugelis žmonių šiandien yra garsūs specialistai, tačiau religijos atžvilgiu tebėra pradinės mokyklos mokiniai. Jie daug žino, bet nepažįsta Gyvojo Dievo. Jie įsigilinę į daugelį paslapčių, bet ne į žmogaus buvimo slėpinį; jie gali kalbėti daugeliu svarbių klausimų, bet ne apie amžinąjį gyvenimą; jie išmano savo specialybę, bet ne savo tikėjimą, kurio ženklu jie yra paženklinti.
Šiandienis žmogus domisi viskuo, tiktai ne religija. Jis įvairiais klausimais perskaito storus veikalus, o apie tikėjimą – tiktai brošiūras; religiją palieka už bažnyčios sienų. Krikščioniškoji Vakarų žmonija šiandien gyvena pagoniškosios krikščionybės laikotarpį. Pats šio laikotarpio žmogus yra dvejopas. Bažnyčioje jis yra krikščionis, viešajame gyvenime – pagonis. Popiežius Leonas XIII šitaip kalbėjo: „Neleistina dvejopai elgtis: vienaip privačiame, kitaip – viešame gyvenime; gerbiant Bažnyčios autoritetą privačiai ir jį atmetant viešumoje.“
Veltui krikščionys stato ir puošia didingas bažnyčias, jeigu jie jose nori apgyvendinti Dievą, o Jo vietą visuomenėje palikti užpildyti pačiai visuomenei. Tada bažnyčia bus tiktai pastatas, kuriame sekmadieniais susirinksime prablaivinti nuotaikos, kurią sugadinome neteisybėje ir netvarkoje skęstančioje visuomenėje, gyvenančioje aplink bažnyčią. Kartą Kristus pasakė: „Kas ne su manimi, tas prieš mane…“ Yra daug būdų, kaip galima būti kartu su Viešpačiu, tačiau artimiausias – kai padedame Viešpačiui nešti kryžių. Ar turime to Viešpaties kryžiaus nešėjo ir Jo kančios meilę?
Dėl kryžiaus citatoje – „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“. (Lk 9, 18–24).
Klausimas Nr. 1 : ar ne šia ideologija vadovaujasi musulmonai einantys į minias susiprogdinti patys kad nužudytų kitus,žudydami kitus ir rekaudami „Alach akbar”, tikėdamiesi dievo soduose gyvenimo ir gerovės?
Klausimas Nr. 2.Ar ne kardas yra buvo tas minimas kryžius, jei dar tikėjimo krikščionybės nebuvo ir Kristus nebuvo nuykryžiuotas?
Pagalvokite apie tai…
pagal Koraną – jo nenukryžiavo…
Nepamiršk kad „Jėzus -Jahvės tarnas” ev. pagal. Matą , o Viešpats – JAHVĖ.
Kurie musulmonai, idiote? Prasivėdink smegenis nuo propagandos.
Taip, kaip parašei, „rėkaujama“ tik burliokų kalba.
„Klausimą Nr. 2“ išversk lietuviškai.
Kuo čia dėtas Koranas? Beje, ir musulmonams reikėtų rasti bent sau atsakymą į tokį dalyką: 1) Biblijoje, be kitų, yra Izaijo ir Danielio knygos. Izaijas visų yra laikomas mesijiniu pranašu, o Danielis – tradicinių krikščionių ir mesijinių judėjų (tradiciniai judėjai nelaiko Danielio pranašu, tačiau jo knygą turi kanone, tik „Raštų” skyriuje). Žinias apie abudu nesunkiai rasime kad ir Vikipedijoje. Dėl Izaijo knygos autorystės esama skirtingų nuomonių. Pagal tikėjimo tradiciją, autorius gyveno ir rašė VIII/VII a. iki Kristaus. Pagal modernistus kritikus, būta kelių autorių, kurių gyventa VI a. pr. Kr. Danielis gyveno VII a. pagal tradiciją, o pagal „kritikus“ – vos ne II a. pr. Kr. arba tokio iš viso nebūta (neatsižvelgiama, kad minimas kitų Biblijos autorių, tačiau ne tai svarbu,… Skaityti daugiau »
O vistik kolega labai teisingai pastebėjo dėl kryžiaus. Mes ir nesusimąstome, kad tokia mums įprasta sąvoka ,,nešti kryžių” Jėzaus Kristaus laikais negalėjo reikšti to paties, kaip mums dabar.
teko girdėti gražius giesmės žodžius:”Laimingas žmogus,kuris Viešpaties bijo”…O jaunimui ,žinoma,tik apdarai,gėlės,žiedų sumainymas,šampanas šventoriuje…
pagal Koraną Jėzus buvo Alacho pasiuntinys 156(157)eil. 4 sūra Koranas, o pagal Naują test. Jėzus – Jahvės tarnas ev. pagal Matą 12:14-15
ir pagal Koraną jo nenukryžiavo 156(157)eil. 4 sūra Koranas.
Ką pasakysi Letai Palmaiti į tai?
Apie Viešpaties baimę. Nuo pat vaikystės ( bent jau man ) buvo įteigta, kad reikia Dievo bijoti. Ir tik vėlyvoje paauglystėje atėjo klausimas: ,,Stop, o kodėl gi aš turiu bijoti Dievo? Kad nubaus, nusiųs į pragarą. Kokio nors Stalino galima bijoti – jis nežinia ką gali sugalvoti. Bet Dievo? Jei ir nubaus – tai nubaus teisingai. Jei ir būsiu vertas atsidurti pragare – tai Dievas vis tiek pasiūlys kokią nors išeitį…“ Vėliau atsirado suvokimas, kad Dievo galima bijoti, jeigu jis yra piktas kerštingas senis ( su ilga žila barzda ) ir vis dar pyksta ant žmonijos už tai kad ,,nepaklausė ir suvalgė tą obuolį“ ( nors Biblijoje parašyta visai kitokia istorija ). Taigi ,,Viešpaties baimė“ yra tiesiog pagoniškų žmogaus ir… Skaityti daugiau »
http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=965&Itemid=40
Dievo baimė yra krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, kadangi amžinųjų bausmių už nuodėmes grėsmė sukelia gailestį ir atsivertimą. Dėl to Psalmininkas sako: „Viešpaties baimė yra išminties pradžia“ (Ps 111, 10). Ji yra neišvengiama jai atsidavusios sielos palydovė visame jos dvasinės pažangos kelyje ir nuveda ją net iki šventumo viršūnių: „Viešpaties baimė šventa, išliekanti per amžių amžius“ (Ps 18, 10).
Kita vertus, „tobula meilė išveja baimę…” (1Jn4,18)
Letui Palmančiui – Jūsų ir kitų žiniai pranašas Izajas pranašavo kad mergelė pagimdys sūnų ir pavadins Emanueliu :” 14 Todėl pats viešpats duos jums ženklą:štai ta mergelė laukiasi- ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu.” Izajo knyga 7-14, tai minima ir Mato ev.:” „22Visa tai įvyko, kad išsipildytų viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „23 štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia „ Dievas su mumis“ ev. pagal Matą 1, 22-23, tačiau pagimdytas sūnus nebuvo pavadintas Emanueliu o buvo pavadintas Jėzumi ” -ev. Pagal Luką 2:21 „ praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs prie jo pradėjimą įsčiose” ir ev pagal Matą taip pat… Skaityti daugiau »
Dėl Iz 7:14 žr. Iz 8:8, kur visa Judėja pavadinta Emanuelio („D-vas su mumis”) žeme, t.y. D-viškojo Mesijo žeme, nes ji buvo žinoma būtent kaip D-vo žemė. Toliau žr. 9:5, kur išvardijami ir kiti Mesijo vardai (mesijiniai epitetai).
Pranašystės nėra čigonės išbūrimai apie tai, „kaip bus“, bet turi prasmingai rutuliojamą mintį.
Tačiau man asmeniškai pakanka vien Iz 53 bei Dan 9.
Iki užeinant sodomodemokratinei apšvietai kiekvienam buvo aišku, kad vaikai turi ne vien mylėti, bet ir bijoti tėvų (dabar tėvai bijo vaikų, kad tik paraginti per televiziją nesikreiptų dėl nepatikusios košytės į vaikų teisių apsaugą: tuoj pat atims ir perduos auklėti pavyzdiniams sodomitams!).
Mažas vaikas bijo tėvo, kad negautų diržo (šitai, suprantama, buvo tik tamsiais „viduramžių” laikais).
Suaugęs vyras bijo, kad neįskaudintų tėvo, nes myli.
apaštalas Petras nešiojosi kalaviją, o kad kalavijas kryžiaus formos turbūt žinot visi, ir dar Petras nukirto Malkui ausį su kalaviju, o Jėzus Kristus sakė ” Kišk savo kardą į makštį”ev. p. Jn. 18 :10-11
Rezos Aslano knygoje „Maištininkas: Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai” aprašytas Jėzus – istorinis asmuo zelotų sektos lyderis, žadėjęs išvaduoti žydus iš romėnų priespaudos.
Klausimas : Kam apaštalui kardas?
Ar čia LP įpareigotas patvirtinti kiekvieno komentaro teisingumą ar neteisingumą? Gal jau laikas būtų jam pradėti „veikti vasaros ritmu”?
Dar kartą primenu, jog LP čia nieko kito nedaro, o tik tempia visus atgal į judaizmą. Kunigas E. N. patarė nesileisti su juo į kalbas. Į demagogiją linkusio žmogaus nenuginčysite, vienąkart jis sakys vienaip, kitąkart pakreips kalbą taip, kad pasijusite ne tik klystą, bet ir patikėsite jo suktybėmis.
Suktybė yra argumentas, kurio bažnyčia Barabanova arba neįstengia suprasti, arba į kurį neįstengia atsakyti dėl D-vo bausmės pagal Pr 12:3. Kai šito dar nežinojau (dar nebubo papasakojusi apie savo Mokytoją … Klimovą), matydamas jos citatas ir nuorodas, pavadinau ją lefebvriste. Į tai atsakė: „Nesu lefebvristė”. Taigi tai nebuvo suktybė, nes dabar pati nurodo savo kunigą lefebvristą Edmundą Naujokaitį! Taigi žmonės, будьте бдительны! Neskaitykit suktybių, nes suvilios! Geriau tylėdami klausykit, kaip čia pagonys ir satanistai dergia Kristų, Bibliją ir tikėjimą D-vu, nes ne tik Barabanova, bet net ir pats gerb. kun. Naujokaitis tikėjimo čia negina, o į naujas mintis dėl dar romėnų pagonių į Mesopotamiją ir kitur išstumtos, o 325 m. atbuline tvarka eretikais paskelbtos Jokūbo bažnyčios, nieko neatsako nepaisant aiškiai… Skaityti daugiau »
Skaityk įdėmiau Kančios istoriją, ypač – fragmentą apie du kalavijus bei Kristaus ironišką pastabą „Gana!“ (Lk 22:38 – mat apaštalai nesuprato, kad kalbama apie ateities metą gintis). Tikriausiai tada Petras ir pasiėmė vieną iš tų dviejų, supratęs reikalą tiesmukiškai. Kalavijai tai natūrali to meto namų apsauga nuo užpuolikų, kaip dabar video kameros. Jei plėšikas pamatys, kad namiškiai su kalavijais, nereikės jų ir naudoti: pabėgs. Su šiuo fragmentu ir yra susiję, kad tuo metu Petras turėjo su savimi kalaviją (pasiėmė vieną iš anų dviejų), o kad jis buvo neteisingai supratęs Viešpaties žodžius, liudija Viešpaties pasakymas „Kišk savo kalaviją į makštį!“ (Jn 18:11) bei Jo paskutinis viešai padarytas stebuklas: pažeistos ausies pagydymas (Lk 22:51). Niekur kitur Evangelijose nepasakyta, kad kas nors iš… Skaityti daugiau »
to L. Palamitis dėlkryžiausui 2016-06-21 21:58 jūsų naudojamas žodis „tikriausiai” rodo kad jūs nežinot… O gal nežinot ir Egipto mitologijoje aptinkamą panašų ” Jėzųs” – Horą, gyvenusį keletą tūkstančių metų iki tariamo ” Jėzaus” gimimo? Istorijoje apie Horą minima rytinė žvaigždė, pranašaujanti sūnaus gimimą skaistybės nepraradusiai motinai, Jordanijoje, Eridano upėje, Horas buvo pakrikštytas Anupo krikštytojo, kuriam vėliau buvo nukirsta galva, sakoma kad Horas turėjo 12 sekėjų, galėjo vaikščioti vandeniu, išvaryti demonus ir gydyti sergančius, jis ir Dievas buvo laikomi vienu asmeniu, dar Horas buvo žinomas kaip pasaulio šviesa, avinėlis, liūtas, kankinys, ant kalno jis pasakų pamokslą, Horas buvo nukryžiuotas tarp dviejų vagių, palaidotas kape ir prisikėlė. Jis nusileido į pragarą, ten esančioms įkalintoms sieloms sakė pamokslus, kol prisikėlė iš numirusiųjų.… Skaityti daugiau »
„Nemanykite , jog aš atėjęs žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (ev. Mt 10,34)
Seniau padariau, dabar darykite jūs.
Amen. Ne kalavijaus prievarta, bet tiesos jėga.
Nuomonė : žydui Jėzui neturi būti vietos mūsų gyvenime -mūsų gyvenime turi būti šviesa, o ne kančia, o dievo įskymai su ” Ne”- nevok, nežudyk, nesvetimauok… turėtų būti uždrausti kaip programavimas ” Vok” , „Žudyk”” Svetimauk”, jei pasamonė nepriima „Ne”.
O kokia Pačios nuomonė dėl vietos pragare?
Letui Palmaičiui : Dievui žydžiui Jėzui ir pragarui neturi būti vietos mūsų gyvenime- „pasak Biblijos Dievas sukūrė BLOGĮ :
Izaijo knyga 45 :6-7 „<...>kad nuo saulės tekėjimo iki jos laidos būtų žinoma, jog kito, be manęs nėra. Aš esu JAHVĖ, ir nėra kito, darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas, -aš- JAHVĖ- visa tai padarau”
Visa laimė, kad tai tik nesusipratimai, ir be Biblijos, nėra jokių įrodymų, kad egzostuoja Dievas, angelai, velnias, demonai, dangus, pragaras ar pomirtinis gyvenimas.”
Įdėmiai paskaitykime argumentaciją. Na tarkim, D-vo nėra, t.y. nėra visam, ką matome, jokio Protingo Pamato, o dėsniai ir pasaulis „atsirado savaime” „iš materijos” dėl nesuprantamų priežasčių. Tarkim, puiku, kad nėra dangaus ir pragaro, kad žmogaus ir kirmino gyvenimo prasmė – ėsti, gaminti išmatas, daugintis ir supūti (o žmogaus dar ir vergauti skirtingus stabus garbinantiems stipruoliams ir būti patrankų mėsa – gal šitaip nėra visame pasaulyje, net ir ateistiniame, neminint pagoniško?). Taigi tegi Ra sa tuo džiaugiasi. Tik kodėl vartoja čia žodelį „žydžius”? Ar čia jos įsivaizduojamo blogio šaknys? Be abejo, ji atskleidė, kad būtent taip. Šis atvirumas be galo vertingas. Kitaip nesuprasi antisemitizmo esmės. Vieni sako, neva žydai visus apgaudinėjo, apiplėšinėjo, gėre kūdikių kraują, o todėl visi jų ir nekentė,… Skaityti daugiau »
tegu, ne tegi
Letui Palmaičiui – o kas yra antisemitizmas pagal Jus?