Atsivers kurtiesiems ausys, nebyliui atsiriš liežuvis
Sakykite tiems, kurie nusiminę: „Drąsos! Nebijokite! Štai jūsų Dievas! Ateina jo kerštas ir atpildas. Pats Dievas ateis ir jus išgelbės“.
Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis. Dykynėje sunksis vanduo, ims tyruose upės tekėti. Išdegęs smėlynas vandeniu virs, išdžiūvusi žemė – vandens šaltiniais. (Iz 35, 4–7a)
Šlovinsiu Viešpatį, kolei gyvensiu!
Amžiais jis laikos teisybės,
gina reikmes nekaltų prispaustųjų,
alkaniems parūpina duonos.
Kalinius iš pančių Viešpats vaduoja. –
Akliesiems šviesą Viešpats grąžina,
klumpantiems padeda Viešpats vėl atsistoti,
myli Viešpats žmones teisingus,
Viešpats sergi svetimšalio žingsnį. –
Našlaitį, našlę globoja,
o nedoriesiems užkerta kelią.
Viešpats yra amžių Valdovas, –
jis tavo Dievas, Sione!
Jis kartų kartoms viešpatauja. – (Ps 145, 7–10)
Ar Dievas neišrinko vargdienių, kad jie paveldėtų karalystę?
Mano broliai! Nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis. Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai“, o vargdieniui tariate: „Pastovėk ten“, arba: „Sėskis prie mano kojų“. Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujantys teisėjai? Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jie būtų turtingi tikėjimu ir paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems? (Jok 2, 1–5)
Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba
Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.
Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.
Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. (Mk 7, 31–37)
Dieve, suteik mums savo malonę, kad vienatine Jėzaus auka išgelbėti iš nuodėmės vergijos ir tapę Tavo tauta, gyventume Tavo vaikų vertą gyvenimą Tiesoje.
Viešpatie, iššliek savo gausių malonių ir ant viso Bažnyčios kūno: atverk Tavo žodžiui kurčias ausis ir Tavo meilei – užrambėjusias širdis, pasotink savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: savo gailestingumu, gerasis Dieve, išgydyk ją nuo nemeilės, netikėjimo, nepasitikėjimo ir nevilties. Duok, kad ir mes, šios bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, vykdytume Tavo Žodį. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šv. Beda Garbingasis († 735). Kurčias nebylys
Tas kurčias nebylys, stebuklingai Viešpaties išgydytas, kaip ką tik girdėjome skaitydami Evangeliją, reiškia giminę žmonių, dieviškąja malone išvaduojamų iš paklydimo, į kurį jie buvo velnio melu įvilioti. Nes žmogus tapo kurčias gyvybės žodžiui po to, kai pasikėlęs puikybėn išgirdo prieš Dievą nukreiptus pragaištingus žalčio žodžius; nebylus tapo ir Kūrėjo šlovinti nebepajėgė dėl to, kad įžūliai apsisprendė kalbėtis su gundytoju.
Ir pelnytai uždarė ausis, kad negirdėtų, kaip angelai šlovina Kūrėją, nes tas pačias ausis neatsargiai atvėręs klausėsi, kaip patį Kūrėją savo kalbomis plūsta priešas; pelnytai užvėrė burną, kad ji negalėtų kartu su angelais skelbti Kūrėjo šlovę, nes tarsi norėdamas patobulinti paties Kūrėjo darbą neleistinai į ją prisikimšo uždrausto valgio. Aiman, apgailėtinas tas žmonių giminės silpnumas; ji sudygo pagadinta jau iš šaknų, o dar ydingiau ėmė plėstis, leisdama šakų atžalas, tad kai Viešpats atėjo žmogaus kūnu, kone visas pasaulis, išskyrus kelis Judėjos tikinčiuosius, klaidžiojo kurčias ir nebylys, nepajėgus nei pažinti, nei išpažinti tiesos. Bet „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20).
Nes Viešpats atėjo prie Galilėjos ežero; žinojo ten sergant tą, kurį turėjo išgydyti. Savo gailestingumo malone pasiekė pasipūtusias, maištingas ir nepastovias pagonių širdis; žinojo jas priklausant tiems, kuriuos turėjo pasiekti jo malonė. Ir teisingai sakoma, jog jis atėjo ligonio išgydyti į Dekapolio krašto vidurį, prie Galilėjos ežero, nes jis atėjo pas svetimas tautas, idant, kaip Jonas sako, „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52).
Ir „atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką“ (Mk 7, 32). Negalėjo šis kurčiasis Gelbėtojo pažinti, nebylys – maldauti, todėl atveda jį draugai ir meldžia Viešpaties jį išgelbėti. Iš tikrųjų dvasinis gydymas šitaip reikalauja, jog jeigu kas nors žmogaus pastangomis nepajėgia atsiversti, kad išgirstų ir išpažintų tiesą, tada tebūnie jis parodytas dieviškojo gailestingumo žvilgsniui ir tebūnie prašoma, kad Dievo ranka padėtų jį išgydyti. Dangiškojo gydytojo gailestingumas neužtrunka, jei prašytojai uoliai maldauja, nedvejodami ir neprarasdami pasitikėjimo.
Kvietimas atsiverti nenutyla
Kurčias – tai ne tik fizinių negalių kamuojamas varguolis. Kurtumas Biblijoje reiškia nejautrumą Dievo žodžiui, nemokėjimą klausytis ir paklusti. Tai tamsos, liūdesio, pasiklydimo patirtis, iš kurios būtina vaduotis, kad gyvenimas taptų visavertis. Išgydyti iš fizinės negalios, o dar labiau pažadinti gebėjimą klausytis Dievo žodžio gali tik dosni Viešpaties malonė. Jei jau kurčnebyliai girdi ir kalba, neregiai mato, o raišieji vaikščioja – atėjo ypatingi laikai. Tai išpranašauta kaip Mesijo, žmones gelbstinčio Viešpaties, atėjimo laikai.
Evangelijoje išliko nedaug Jėzaus gimtosios aramėjų kalbos žodžių. Ten, kur jie vartojami, pabrėžiamos svarbios Jėzaus gyvenimo istorinės detalės. Tiems, kurie matė, girdėjo, įstrigo daugelio įvykių smulkmenos. Gimtąja kalba ištartas žodis Efatá! – „Atsiverk!“ yra ne tik paraginimas, linkėjimas, bet ir dieviška pergalė prieš blogį, tamsą, uždarumą. Tai ne vien fizinės klausos pagydymas – atvėrimas pasaulio garsams, bet ir tikėjimo pažadinimas širdyje, silpno žmogaus vedimas į Dievo Karalystę, kur niekas netrukdys gyvenimo apstybei.
Jėzaus ištartas žodis palydimas lytėjimo gestų ir atodūsio. Jėzus pilnas Dievo Dvasios, kuri įkvepia ir palaiko dvasinį kiekvieno žmogaus gyvenimą, skatina melstis ir tikėti. Jėzus kaip Viešpaties Kūrėjo Sūnus gali atnaujinti kūrinį, įkvėpti Dievo Dvasios, kuri atgaivina ir išlaisvina. Tai lyg naujas kūrimas. Galbūt mūsų laikų žmones glumina, kad Jėzus įdėjo pirštus į negirdinčiojo ausis ir savo seilėmis palietė jo liežuvį. Pirštas – aktyvaus Dievo veikimo, stiprios galios simbolis. Vadinasi, pats Dievas liečia pažeistą fizinę ir dvasinę tikrovę, kad ji būtų sutaisyta. Žmogaus seilės pagal to meto papročius buvo naudojamos gydymui kaip turinčios dezinfekuojančių, stiprinančių savybių. Seilės – skystis iš žmogaus burnos, iš kūno vidaus – byloja apie intymumą, betarpiškumą. Šios įvykio aprašymo detalės primena, kad Jėzus vartojo tuo metu įprastus, lengvai priimamus ženklus, bet kartu žmones kreipė į gilesnę tikrovę, kuri pranoksta vien kūno sveikatą. Visada kildavo klausimas, ką dar gali reikšti pagydymas, kur jis veda?
Visais savo stebuklais Jėzus liudijo Dievo meilę, didį rūpinimąsi silpnaisiais, niekam nereikalingais žmonėmis, kurių vargas šaukte šaukėsi palaikymo ir pagalbos. Taip pabrėžiamas žmogaus pavyzdingos laikysenos kelias, skirtas kiekvienam, kuris nori labiau mylėti ir artėti prie Dievo. Skatinimas atsiverti išreiškia vidinį poreikį klausyti ir vertinti tai, kas vyksta. Žmogus kviečiamas stebėti Dievo darbus ir atsiliepti tinkamam metui atėjus.
Kai kurčnebylys pradėjo kalbėti, visiems rūpėjo pasidalyti įvykusio stebuklo žinia su kitais, negalėjusiais tame nepaprastame įvykyje dalyvauti. Juk negirdintis žmogus išgydomas nuošaliau nuo kitų, nes Viešpats neieškojo stebukladario šlovės, nesireklamavo, vengė pagyrimų, nerodė magiškų triukų. Jėzus dargi draudė žinią apie įvykusį stebuklą skelbti kitiems. Iki Jėzaus prisikėlimo stebuklai tarsi neturi viso svorio ir tokios didelės reikšmės, nes skirti tik pratęsti žemiškojo gyvenimo kelią. Tačiau dar didesnė dovana – amžinasis gyvenimas, teikiamas po Viešpaties prisikėlimo. Po mirties ir prisikėlimo fakto visi stebuklai padeda suprasti, kas buvo Tas, kuris atvėrė neregių akis ir negirdinčiųjų ausis. Į šį supratimą įžengiame, kai mūsų širdis atvira, nes ieško gilesnės Dievo darbų prasmės, laukia, klausia ir meldžiasi.
Viešpats visais laikais nori asmeniškai sutikti žmogų, kurti santykį, dieviška galia gydyti ne vien kūną, bet ir atnaujinti sielos galias. Dažnai tam, kad būtume atviri Dievui, labiau girdėtume ir suprastume kūriniją, reikės kitų pagalbos. Kurčią nebylį pas Jėzų atvedė kiti. Tai gali būti mums ir užuomina apie maldos kelią. Juk užtarimas, prašymo malda tai ir yra mums rūpimus žmones maldoje lydėti prie Dievo. Daugelio žmonių širdis vis lieka tokia kieta, užverta, nes suplakta kaip žemė nuo kasdienių rūpesčių, nusivylimų, intrigų, apkalbų, puikybės ir pavydo. Daug žmonių, kurie tarsi ir girdi, gal net turi tobulą klausą, mėgsta muziką, subtilius tylius ir garsius tonus, tačiau yra kurti savo širdies balsui, nesiklauso tyloje bylojančio Dievo, nepastebi trokštančio ir pagalbos prašančio visiškai arti esančio kito žmogaus. Mums visiems skirtas Jėzaus žodis „Atsiverk!“. Dvasinis atsivėrimas prasideda, atsinaujina, pagilėja nuo dėkingumo, atvirumo, pasitikėjimo, nuostabos, džiaugsmo ilgesio ir troškimo pažinimo. Kai vis norisi truputį daugiau. Šiek tiek daugiau tiesos, prasmės, meilės. Įvairiais būdais Viešpats liečia mus, kalbina ir laukia, ką atsakysime į Jo ištartą: „Atsiverk!“
-ksb-