Viešpaties žodis man panieką neša
Mane tu patraukei, Viešpatie, ir aš esu suviliotas.
Mane tu nutvėrei ir nugalėjai.
Kasdieną esu aš pajuokiamas, kiekvienas mane pašiepia.
Kada tik kalbu, turiu šaukti, „Smurtas ir priespauda“ rėkti.
Mat Viešpaties žodis man panieką neša, patyčias kasdieną.
Buvau benusprendžiąs: „Daugiau apie jį negalvosiu ir jojo vardu nekalbėsiu“.
Bet man buvo taip, lyg ugnis širdyje kad liepsnotų, mano viduje uždaryta.
Ir aš kankinausi, norėdamas ją sulaikyti, tačiau neįstengiau (Jer 20, 7–9).
Ilgis tavęs mano siela, Viešpatie, mano Dieve!
O Dieve, – tik tu mano Dievas,
nuoširdžiai tavęs ieškau.
Ilgis tavęs mano siela,
trokšta tavęs ir mano kūnas,
kaip ištroškus dykynė, be vandenio žemė.
Šventykloj apie tave aš svajoju:
malonu man matyti tavo galią, tavo didybę.
Už gyvastį tavo malonė brangesnė, –
šlovins tave mano lūpos. –
Girsiu tave, kol gyvensiu,
savo rankas į tave tiesiu.
Pertekusi džiugesio bus mano siela,
mano lūpos žavėsis, teikdamos šlovę. –
Tu mano rėmėjas,
aš krykštauju sparnų tavo pavėsy.
Glaudžias prie tavęs mano siela,
Tavo dešinė mane laiko (Ps 62, 2. 3–4. 5–6. 8–9; P.: 2b).
Aukokite savo kūnus, kaip gyvą auką
Vardan Dievo gailestingumo aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus, kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą.
Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula (Rom 12, 1–2).
Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs
Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad jam reikia eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo tautos seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytam ir trečią dieną prisikelti.
Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“
O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik iš mano akių, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.
Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.
Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?
Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?
Nes Žmogaus Sūnus ateis Tėvo garbėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt 16, 21–27).
Viešpaties patraukti ir nugalėti kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – Viešpatie, duok, kad Tavo žodžiu sustiprinti ir duona nuo dangiškojo stalo pasotinti, atsinaujintume ir dvasia, kad užsidegtų mūsų širdys ir stotume uoliai Tau tarnauti darydami gera kiekvienam žmogui.
Sigitas Tamkevičius. Jei nori eiti paskui Jėzų
22 eilinis sekmadienis
Krikščioniškojo tikėjimo esmė yra meilė Jėzui, kuri reiškiasi sekimu paskui beturtį, nuolankų ir kenčiantį Viešpatį ir neieškojimu draugystės tų, kurie yra galingi, turtingi, siekiantys išaukštinimo, bet mylintys tik save. Kai šitai suprantame, tuomet mūsų tikėjimas tampa gyvenimą įprasminančia ir pašventinančia jėga.
Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, skaičiau šv. Tomo Kempiečio knygutę „Kristaus sekimas“. Skaičiau ją ir padariau išvadą, kad sekti paskui Jėzų nėra lengva, nes reikia daug ko atsisakyti. Tokia mūsų prigimtis, bėganti nuo sunkių dalykų.
Iš tikrųjų Jėzus nesakė savo mokiniams, kad draugystė su juo bus lengva; jis priminė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).
Prieš pasakydamas, kas laukia jo sekėjų, Jėzus kalbėjo, kas ištiks jį patį: Jeruzalėje jam reikės daug kentėti, būti nužudytam ir trečią dieną prisikelti (plg. Mt 16, 21). Mokiniai, buvę liudininkais daugelio Jėzaus stebuklų, buvo įsitikinę, kad jų Mokytojas, kurį Petras pavadino Mesiju ir Dievo Sūnumi, negali kentėti. Petras net perspėjo Jėzų, kad jis nekalbėtų apie savo kančią ir mirtį. Tuomet Jėzus pasakė Petrui, kad jis mąsto ne Dievo, bet žmonių mintimis.
Dievo žodis perspėja kiekvieną iš mūsų, kad, siekdami Jėzaus draugystės, būtume pasiruošę priimti ir kryžiaus dalią. Kartą Jėzus aiškino, koks kelias veda į gyvenimą: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14). Tie ankšti vartai ir siauras kelias yra išsižadėjimo ir kryžiaus kelias. Jėzus kviečia mus eiti meilės keliu, tačiau šis kelias įveikiamas tik išsižadant savimeilės ir nebijant pakelti sutinkamų sunkumų. Motina, mylėdama savo vaikus, taip pat daug ko atsisako, tiesiog užmiršta save, kad galėtų džiaugtis augančiais vaikais.
Panašiai yra ir su Dievo meile: ji auga mūsų širdyje tiek, kiek iš jos pašaliname netvarkingą kūrinių meilę, kiek saugomės nuodėmių ir kiek išsižadame mus atakuojančių egoistinių norų. Dievo meilė ir mūsų egoizmas yra nesuderinami.
Kartais mums sunku suprasti, kodėl mus mylintis Dievas neapsaugo mūsų nuo sutinkamų kryžių. Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus kalba, kad kryžiaus priežastis dažnai būna nuodėmė ir kad ji gali būti sunaikinta tik prisiėmus kryžiaus dalią.
Petrui Kristaus kryžius buvo sunkiai suvokiamas iki pat Velykų ryto. Jis bėgo nuo kryžiaus, net išsigindamas savo Mokytojo. Tik sutikęs prisikėlusį Kristų Petras suprato, kodėl Jėzui reikėjo kentėti ir mirti, ir po to galėjo pasiryžti daugiau niekada nebėgti nuo kryžiaus. Petras, panašiai, kaip ir Jėzus, mirė nukryžiuotas.
Dievo žodis skatina ir mus į viską, ką sutinkame sunkaus ir dėl ko kenčiame, žvelgti Prisikėlimo šviesoje. Šitaip elgdamiesi, mes turėsime drąsos pasitikti bet kokį kryžių. Per aspera ad astra – per sunkumus į žvaigždes!
Šiais metais minime kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo 100-ąsias metines. Net dvidešimt trejus metus atskirtas nuo savo ganomųjų, jis nešė tremties kryžių. Anuomet tereikėjo tik pažadėti klusnumą sovietinei valdžiai ir to kryžiaus nebūtų likę. Tačiau kardinolas apsisprendė geriau mylėti Jėzų ir nebėgti nuo kryžiaus. Teužtaria jis mus pas Dievą, kad ir mes visuomet panašiai apsispręstume.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui – Dievo pažinimas degina
Velnias slepiasi detalese.
Bendrai paemus, siame gyvenyme – pagal darbus. O kitame – pagal tikejima.
Pagal darbus mes sprendžiame apie žmogaus tikėjimą. Jei žmogus tiki į Dievą, tai jo darbai geri ir labdaringi, o jei žmogaus darbai savanaudiški, tai jo tikėjimas yra į mamoną, t.y. šėtoną, kurio nagai atsukti į save.
Siaipui:
„…ir nelabieji tiki…”
Nelabųjų darbai kardinaliai skiriasi nuo Dievo vaikų darbų. Tad, vertinkime tikėjimą pagal darbus. Taip mokė Kristus.
MEILĖS JUNGAS „Jei kas nori eiti paskui mane“,– sako savo mokiniams Jėzus. Girdint šiuos žodžius galima teisėtai klausti: „Kodėl mes tai turėtume daryti? Kodėl reikia sekti Jėzų ir laikytis Jo skelbiamų idėjų?“ Atsakymas pats paprasčiausias: kad būtume laimingi. Juk mes norime laimės… Taigi, Jėzus išsako mums sąlygas, reikalingas tai laimei pasiekti… Reikia pripažinti: tai svaiginančios ir drauge bauginančios sąlygos. Pirmoji: išsižadėti savęs. Jei juos neteisingai išsiaiškinsime, tie žodžiai gali būti labai pavojingi. Iš tiesų Viešpats nenori, kad Jį sektų nusivylę ir pasimetę žmones. Priešingai: Jam reikalingi tie, kurie moka gyventi pilnakraujį gyvenimą, susilaukia sėkmės, atlieka savo gyvenimo uždavinius, įvykdo tai, kam yra atėję į pasaulį. Tarp kitko, tai anaiptol ne pasaulio viršūnėse sėdintieji, valdantys korporacijas ar valstybes, bet tie, kurių… Skaityti daugiau »
Siaipui:
Sake susilaikyti nuo vertinimo ir smerkimo.
Idomu ir keista buvo matyti, kaip šiandien bažnyčioje į maldos kreipinius buvo atsakinėjama ,,Viešpatie, pasitikiu Tavimi”, bet iš tikinčiųjų ( beje ir klebono ) reakcijos buvo matyti, kad tikintieji labiau pasitiki kaukėmis, Skverneliu ir Veryga. Ir man jau seniai kyla mintis, kad ko gero labiausiai netikintys – tai katalikai.
Ci ta ta: „Geroji Naujiena: Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus” – kramos dėsnis; tai va Jezusas pasimokė sūduvo vedizmo ir po to mokė žydus karmos dėsnio.
Blogus darbus reikia ne tik matyti, bet ir pasmerkti. Tiesa, už tai Jėzus buvo nukryžiuotas.
Evangelijoje yra sakoma, kad bus atrinkti grūdai nuo pelų.
Petro reakcija į Jėzaus aiškinimą apie savo mirtį yra labai žmogiška – toks aiškinimas jam kelia ir baimę, ir pasipiktinimą. Juk natūralu norėti gero tiems, kuriuos mylime. Taip pat Jėzus sako, kad tie, kurie Jį seka, eis tuo pačiu keliu. Ir tai sukelia nerimą.
Kita vertus, mus gąsdinantys, kamuojantys dalykai Dievo žvilgsnyje turi ir kitų reikšmių, įgyja kitų atspalvių – mūsų kančia, išbandymai, nesėkmės gali tapti palaiminimu ne tik mums, bet ir šalia esantiesiems. Kad galėtume tokią perspektyvą užčiuopti, esame kviečiami eiti paskui Jėzų – ten, kur Jis šiandien eina. Į mano darbą, santykius, konfliktus, nusivylimus, baimes.
Nes visose sunkiose situacijose niekada nebebūsime vieni – Jėzus bus kartu. Ir tai taps palaiminimu.
Geras Živilės komentaras. Petras Jėzui linki gero, o štai „op” ir gavai į kaktą. Manau, kad Petras gerai suvokė, kas yra mirtis, bet visiškai nepasitikėjo žodžiais, kad trečią dieną Jėzus prisikels, nes tai nėra įprastas dalykas, tad logiška, geriau nemirti. Tad Petrui Jėzaus žodžiai apie prisikėlimą praslydo pro ausis. Štai šioje vietoje Petras negirdėjo širdies, kaip praeito sekmadienio Evangelijoje Petro lūpomis kalbė Šventoji Dvasia – „Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.” O šį sykį jau Jėzus „atsisukęs subarė Petrą: „Eik iš mano akių, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“. Taip, tikrai, kaip greitai žmoguje atsiranda ir visiškai nepajuntamas šėtonas,… Skaityti daugiau »
Skaitinys (1 Kor 2, 1–5)
Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Netgi buvau pasiryžęs jūsų tarpe nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais išminties žodžiais, o Dvasios ir Dievo galybės parodymu, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.
Psalmė (Ps 118, 97–102)
P. – Tavo įstatymą, Viešpatie, aš karštai myliu!
Tavo įstatymą aš karštai myliu,
svarstau jį ištisą dieną. – P.
Tavo priesakas mane daro protingesnį už priešus –
jis amžiais bus mano. – P.
Už visus savo mokytojus tapau protingesnis.
Mąstydamas tavąjį žodį. – P.
Daugiau suprantu ir už senį,
nes tavo įsakymus vykdau. – P.
Į pikto takus nekeliu kojos,
kaip tavo liepta. – P.
Nuo tavo sprendimų nukrypti nenoriu,
nes tu mane mokai – P.
Posmelis prieš evangeliją (Plg Lk 4, 18)
P. Aleliuja. – Viešpaties Dvasia su manim: jis mane siuntė,
kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. – P. Aleliuja.
(Lk 4, 16–30) Jėzus atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šeštadienį, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: „Viešpaties dvasia su manim, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų“. Užvertęs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?!“ O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: „Gydytojau, pats pasigydyk“ –… Skaityti daugiau »
Mąstymas. Prašyti dvasinio jautrumo išgyvenant Jėzaus artumą Kontempliuosiu Jėzų, kuris ateina į gimtąjį Nazaretą. Jis sugrįžta pas žmones, su kuriais gyveno trisdešimt metų. Jie girdėjo apie Jėzaus didžius stebuklus. Dabar klausosi Jo sinagogoje. Jėzus žino, kad sunkiausia būti pranašu tarp saviškių. * Mintimis persikelsiu į savo šeimą ir bendruomenę. Prisiminsiu asmenis, tarp kurių užaugau – tėvus, namiškius, bendruomenės narius. Kokie dvasiniai ryšiai mus jungia šiandien? Ar meldžiuosi už juos? * Vėl įsivaizduosiu Jėzų, kuris yra sinagogoje. Įsimaišysiu į ten esančią minią. Klausysiuosi Jėzaus, kuris skaito Izaijo pranašystę. Ilgiau sustosiu ties kiekvienu pranašystės sakiniu. * Įsivaizduosiu, kad Jėzus tuos žodžius šiandien skaito mano gimtosios parapijos bažnyčioje. Jis žvelgia į mane ir savo žodžiais nori pasiekti visus mano širdies ir kasdienybės užkampius.… Skaityti daugiau »
kun. Vytautas Sadauskas, SJ Šiame pareiškime atsiskleidžia Jėzaus misija. Pradėdamas viešąją veiklą, Jėzus pasirenka ištrauką iš pranašo Izaijo, kuri tinkamiausiai apibūdina jo misiją. Jis atėjo nešti „belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų“. Ši žinia pirmiausia skirta vargdieniams – materialiai neturtingiesiems, laukiantiems pagalbos iš Dievo. Tačiau Jėzus neša Gerąją Naujieną ir tiems, kurie gal ir turi materialaus turto, bet yra dvasiškai neturtingi: mokesčių rinkėjams ir nusidėjėliams. Jėzus neša viltį. Karalystė, kurią jis atėjo skelbti, čia apibūdinama kaip išlaisvinimas, regėjimas, išvadavimas, malonių kupinas laikas. Jėzus atveria naują puslapį žmonių gyvenime. Jis kviečia į kažką didingesnio. O apaštalas Paulius sako, kad pilnatvė ir garbė, kurios tikimės, yra universali ir kosminė, nes apima viską kūriniją: „Juk mes… Skaityti daugiau »
Kryžius – meilės ir aukos ženklas Šio sekmadienio Evangelija yra praėjusio sekmadienio Evangelijos tąsa, sakė Pranciškus. Po to, kai Petras savo ir kitų mokinių vardu išpažino tikėjimą į Jėzų kaip Mesiją ir Dievo Sūnų, Jėzus pradeda mokiniams atvirai kalbėti apie jo laukiančią kančią ir mirtį, pradeda jiems skelbti savo pažeminimo ir išaukštinimo slėpinį. Jo žodžių mokiniai nesupranta, nes jų tikėjimas vis dar nebrandus ir per daug persiėmęs pasaulio mąstysena. Petras nenori sutikti su mintimi, kad Jėzui gali tekti kentėti ir net mirti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mt 16, 22). Jis tiki Jėzumi, nori juo sekti, tačiau niekaip negali sutikti, kad būsima šlovė turėtų ką nors bendra su kančia. Petrui ir kitiems mokiniams, taip pat mums, pridūrė popiežius,… Skaityti daugiau »
kryžius tai nakties ilgumo ženklas, laiko – godo, los godos ženklas
Krikščionybės kalboje kryžius pirmiausia nurodo medį, ant kurio mirė Jėzus, perkeisdamas jį į meilės ir atpirkimo instrumentą. Šis žodis perteikia žemiškojo Kristaus paskutinį atvaizdą ir žodį, aukščiausią meilę, kuri atiduoda gyvenimą, mūsų nuodėmių išpirkimą, gyvenimo pavyzdį. Todėl kryžius tampa krikščionybei atstovaujančiu simboliu. Istorijos eigoje krikščioniškas tikėjimas pamažu skleidėsi, atrasdamas kryžiaus slėpinyje neišsenkantį malonės šaltinį bei krikščioniško gyvenimo ir mokymo motyvaciją. O kryžiaus ženklas (persižegnojimas) yra labiausiai apibrėžiantis mūsų krikščioniškąją religiją gestas. Tai malda ir tikėjimo išpažinimas vienu metu. Pagarbiai ir dėmesingai žegnodamasis, krikščionis išpažįsta savo priklausymą nukryžiuotam ir prisikėlusiam Kristui. Jo praktika tarp krikščionių atsiranda gana anksti. Tertulijonas apie 211 m. kalba apie kryžiaus ženklą kaip jau nusistovėjusią tradiciją (bent jau Šiaurės Afrikoje): „Mes žegnojamės kiekviename žingsnyje: darbo pradžioje ir… Skaityti daugiau »
tai aš ir sakau kad tai laiko-godo-braxmo kryžius – suduvos vedantos ženklas ir kažkokia pliauska visiškai ne prie ko.
Skaitinys (1 Kor 2, 10b–16)
Broliai!
Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas. Apie tai ir kalbame ne mokytais žmogiškosios išminties žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, – dvasiniais žodžiais, aiškindami dvasines tiesas.
Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad tuos dalykus reikia vertinti dvasia. Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį. Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę.
Psalmė (Ps 144, 8–14)
P. – Kur Viešpats žengia – žengia teisingai.
Viešpats švelnus, gailestingas,
didžiai maloningas, rūstaut negreitas.
Viešpats visiems yra geras,
savo visiems kūriniams gailestingas. – P.
Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę. –P.
Kad visi žmonės suprastų tavo didybę,
tavo karalystės kilnumą.
Tavo karalystė – amžina karalystė,
tu kartų kartoms viešpatausi. – P.
Kas Viešpaties ištarta – tikra,
kas jo padaryta – tas šventa.
Klumpantį Viešpats prilaiko,
parpuolusiam padeda vėl atsistoti. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Lk 7, 16)
P. Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.
(Lk 4, 31–37)
Jėzus nusileido į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir šeštadieniais mokė žmones. Jie labai stebėjosi jo mokslu, nes jo žodžiai dvelkė galybe.
Kartą sinagogoje buvo netyrojo demono dvasios apsėstas žmogus. Jis pradėjo garsiai šaukti: „Šalin! Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau iš Nazareto? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu toks: Dievo šventasis!“
Jėzus sudraudė jį: „Nutilk! Išeik iš jo!“ Nubloškęs jį į sinagogos vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs.
Visi nustėro ir kalbėjosi: „Kas tai per žodis: jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!“
Ir gandas apie jį plito visose aplinkinėse vietovėse.
Katalikai.lt
Kun. Vytautas Sadauskas, SJ Jėzaus misija pamažu ima skleistis, kai jis išgydo demonų apsėstą žmogų Kafarnaume. Kafarnaumas buvo mažas žvejų miestelis ant Galilėjos jūros kranto, maždaug trisdešimt kilometrų nuo Nazareto, kuriame Jėzus augo. Šeštadienį Jėzus toliau moko žmones. Panašiai kaip Nazareto gyventojai, Kafarnaumo žmonės nustėrę stebi Jėzaus darbus, nes jis veikia su valdžia ir galia. Jis žodžiu išvaro netyrąsias dvasias, gydo sergančius ir atleidžia nuodėmes. Tokia galia negali kilti iš piktosios dvasios, nes ji nukreipta prieš jėgas, kurios supriešina, atskiria, griauna. Demonai, kurie mus apvaldo, išvardijami Jono laiške: „Tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16). Prisiminkime gyvenimo akimirkas, kai, fizinio malonumo apakinti, nepaisėme artimo meilės. Kai tai tampa gyvenimo varomąja jėga, iš tiesų esame demono… Skaityti daugiau »
Prašyti gilios Dievo žodžio galios patirties mano gyvenime Įeisiu kartu su Jėzumi į sinagogą. Atsistosiu ten esančioje minioje ir stebėsiu žmonių susidomėjimą. Jie jaučia, kad iš Jėzaus žodžių sklinda nepaprasta galia. * Ką galiu pasakyti apie savo asmeninę Dievo žodžio patirtį? Kas man yra Dievo žodis kasdienybėje? Kokie žodžiai iš Šventojo Rašto paskutiniu laiku man labiausiai kalbėjo? * Pastebėsiu sinagogoje susirinkusiųjų susijaudinimą, kai kažkas pradėjo šaukti Jėzui. Išgirsiu bauginantį klyksmą: „Ko tau reikia iš manęs, Jėzau…“. Jėzaus žodžiai paliečia ir neduoda ramybės žmogui, kuris yra apsėstas piktosios dvasios. * Jėzaus žodžiai turi galią ir mane persmelkti iki gelmių. Jie pasiekia labiausiai paslėptas vietas, užvaldytas nerimo dvasios. Gal susitikime su Dievo žodžiu patiriu neramybę? Iš kur ji kyla? * Netyroji dvasia… Skaityti daugiau »
Ši Evengelijos ištrauka verčia mus labiau pažvelgti tiek į veiksmo kontekstą, tiek į jo detales. Anuometinių žydų akimis, Galilėja neatrodė ta vieta, kurioje turėjo prakalbėti Dievas. Buvo įprasta Dievo žodį girdėti Jeruzalėje arba iš ten, tačiau tikrai ne provincijoje. Prisiminkime, kaip skeptiškai kai kas reaguoja, kad pranašas ir mokytojas Jėzus yra iš Nazareto. Taigi jis dabar atvyksta į Galilėjos miestą Kafarnaumą. Jame tuo metu gyveno apie 15 tūkstančių gyvetojų. Jėzus moko kiekvieną šabą mieste, kuris šiame regione yra kultūrinio, ekonominio, politinio ir socialinio gyvenimo centras. Tačiau Jėzus moko ne kaip eilinis mokytojas ar rašto aiškintojas, bet pastebima, kad jo žodis dvelkia galybe. Vienas iš to patvirtinimo ženklų kaip tik ir yra atliktas viešas egzortas, kuris anuometinio žydo akims turėjo daryti… Skaityti daugiau »
III. Žinia Pasaulinės maldos už rūpinimąsi kūrinija dienos proga Taisyti Jubiliejus – tai raginimas pasiryžti atkurti pirmapradę kūrinijos harmoniją ir gydyti pažeistus žmonių santykius. Tai ir raginimas atkurti teisingus socialinius santykius. Popiežius pamini planetos pietų eksploatavimo istoriją ir šia proga dar kartą prašo dovanoti neturtingųjų valstybių skolas. Tai padėtų toms šalims spręsti rimtas sveikatos apsaugos problemas, socialines ir ekonomines krizes, kurias dar labiau apsunkino COVID-19 pandemija. Paminėtos klimato kaitos ir bioįvairovės mažėjimo problemos. Popiežius ragina valstybes siekti šioje srityje tarptautiniu mastu užsibrėžtų tikslų. Šiame savo žinios skyriuje Pranciškus mini čiabuvių bendruomenes, tampančias naujojo kolonializmo aukomis. Jos nepajėgios atsispirti tarptautinėms bendrovėms, kurios eksploatuodamos iškastinį kurą, mineralus, medieną ar gamindamos žemės ūkio produktus nesiskaito su mažiausiai išsivysčiusių šalių gamta ir pažeidinėja jų… Skaityti daugiau »
II. . Žinia Pasaulinės maldos už rūpinimąsi kūrinija dienos proga Grįžti Antrajame savo žinios skyriuje popiežius rašo, kad žmonija pažeidė ryšius, kurie ją jungia su Kūrėju, su kitais žmonėmis ir visa kūrinija. Dėl to dabar švenčiamas Žemės jubiliejus tebūnie laikas sugrįžti atgal, gydyti sužeistus santykius, kurie yra būtini norint išsaugoti save ir visą gyvąjį pasaulį. Jubiliejus tebūna sugrįžimo pas Dievą, mus mylintį Kūrėją, metas. Jubiliejus mus kviečia atsiminti ir kitus žmones, ypač neturtingus ir pažeidžiamiausius. Jubiliejus yra metas suteikti laisvę engiamiesiems ir visiems, kurie kenčia dėl įvairių šiuolaikinių vergystės formų, įskaitant priverstinį vaikų darbą ir prekybą žmonėmis. Jubiliejus taip pat kviečia atsigręžti į Žemę, įsiklausyti į jos balsą. Turime atsiminti, kad mes esme tarpusavy susieto gyvybės audinio dalis, o ne… Skaityti daugiau »
I. Žinia Pasaulinės maldos už rūpinimąsi kūrinija dienos proga Kasmet rugsėjo 1-ąją krikščionys mini Pasaulinę maldos už rūpinimąsi kūrinija dieną, kuria prasideda Laikas kūrinijai, trunkantis iki spalio 4-ąją švenčiamo Pranciškaus Asyžiečio minėjimo. Šiuo laikotarpiu krikščionys visame pasaulyje meldžiasi už kūriniją, apmąsto savo atsakomybę už mūsų visų bendrus namus. Šiais metais Laikas kūrinijai švenčiamas kaip Žemės jubiliejus, nes šiemet sukanka 50 metų nuo kasmetinio Žemės dienos minėjimo įvedimo. Šia proga popiežius Pranciškus paskelbė žinią, kurios pradžioje primena biblines visų mūsų švenčiamų jubiliejų šaknis: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai“ (Kun 25, 10). Šventajame Rašte jubiliejus – tai šventas laikas, kuriuo žmonės yra kviečiami atsiminti, sugrįžti, pailsėti, ištaisyti klaidas ir džiaugtis. Savo žinioje… Skaityti daugiau »
Ekonominis vystymasis neturi tapti ekologiniu košmaru III. Pagarba aplinkai yra tikėjimo dalis Pasak Konstantinopolio patriarcho, tai, kad koronaviruso pandemijos lemtų suvaržymų ir apribojimų metu pagerėjo daug ekologinių rodiklių, dar kartą įrodo, jog būtent žmogaus veikla daro neigiamą įtaką aplinkos būklei. Būtina išspręsti šią prieštarą, kad ekonominis vystymasis netaptų ekologiniu košmaru. Nebegalima vadovautis vien ekonominiais rodikliais ir nepaisyti ekologinių pasekmių. Pažanga ir vystymasis negali remtis natūralios aplinkos naikinimu. „Esame įsitikinę, kad egzistuoja alternatyvus ekonominio vystymosi ir struktūros kelias“, – pabrėžė ortodoksų patriarchas. Savo žinią jis užbaigė pastaba, kad ekologinis jautrumas nėra reakcija į problemą, tačiau esminė, visada egzistavusi krikščioniško tikėjimo dimensija, kurią dabartinė ekologinė krizė iškėlė į paviršių. Pagarba aplinkai išreiškiama pagarba Kūrėjui, o jos naikinimas yra Kūrėjo įžeidimas, nesuderinamas su… Skaityti daugiau »
Ekonominis vystymasis neturi tapti ekologiniu košmaru Žmogaus laisvės problema Patriarchas Baltramiejus, išrinktas Konstantinopolio patriarchato galva 1991 metais, Demetrijaus įpėdinis, nuolatos primena, kad ekologinių problemų šaknys yra moralinės ir dvasinės. Ekologinės problemos nėra neišvengiama ir fatališka tikrovė, bet žmogaus, žmonių visuomenių elgesio pasekmės. Tai jis pakartojo ir šiemetinėje žinioje. „Naudojant mokslo ir technologijų teikiamą galią išryškėja žmogaus laisvės dviprasmybė. Mokslas tarnauja gyvenimui, prisideda prie pažangos, leidžia įveikti ligas ir išspręsti daug kitų dalykų, iki šiol suvoktų kaip nepakeičiami, kuria teigiamas ateities perspektyvas. Vis tik tuo pat metu mokslas suteikė žmogui itin galingas priemones, kurių netinkamas panaudojimas virsta destrukcija“, – pažymi Baltramiejus, primindamas daugybę pranešimų apie bioįvairovės, augalijos ir gyvūnijos nykimą, žemės, vandenų ir oro užteršimą. Sprendimai vėluoja Akivaizdu, kad gamta yra… Skaityti daugiau »
I. Ekonominis vystymasis neturi tapti ekologiniu košmaru „Tai, kad šiandien gamtai keliama didesnė grėsmė nei kada nors anksčiau žmonijos istorijoje, jau žinoma visiems. Šios grėsmės dydį atspindi faktas, kad kalbama nebe apie kokybę, bet apie gyvybės mūsų planetoje išsaugojimą. Pirmą kartą istorijoje žmogus pajėgus sunaikinti pačias gyvenimo žemėje sąlygas. Branduoliniai ginklai yra prometėjiško žmogaus titaniškumo simbolis, dabartinio „žmogaus-dievo“, „visagalybės komplekso“ išraiška“, – rašo Konstantinopolio ortodoksų patriarchas Baltramiejus žinioje, skirtoje Maldos už gamtą dienai, minimai rugsėjo 1-ąją. Penkios maldos už Kūriniją savaitės Paskutinio rugpjūčio sekmadienio vidudienio susitikime popiežius Pranciškus pakvietė visą katalikišką pasaulį rugsėjo 1-ąją minėti Pasaulinę maldos už rūpinimąsi kūrinija dieną. „Nuo tos dienos iki spalio 4-osios kartu su kitų Bažnyčių ir tradicijų broliais krikščionimis švęsime Žemės jubiliejų, minėdami Pasaulinės… Skaityti daugiau »
„…tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt 16, 21–27). Bet yra ir taip pasakyta : „Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.”(Rom 5,1-2)
Taigi, jeigu statysiu vienuolynus kaip grafas ir lietuvių delfiai mane kaip kokį sorosą vadins filantropu, bet netikėsiu Kristumi – visi mano geri darbai bus nuliniai.
Skaitinys (1 Kor 3, 1–9) Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti.Deja, ir dabar negalite, nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, – argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus“, kitas: „Aš – Apolo“, – argi nesate vien žmogiški? Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. Kas sodina ir laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 32, 12–15. 20–21)
P. – Laiminga tauta, kuri išrinkta būti Viešpaties nuosavybe.
Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko,
toji tauta, kuri išrinkta būti jo nuosavybe.
Viešpats iš aukšto dangaus žemyn žvelgia
ir mato žmogų kiekvieną. – P.
Iš savo buveinės kiekvieną jis stebi –
visus, kas tik žemėj gyvena.
Jis kiekvienam širdį sutvėrė
ir stebi jo visus darbus. – P.
Mes jo didžiai išsiilgę,
jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Džiaugsis mūsų širdis, kad Viešpatį turi,
šventu jo vardu pasikliovus. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 4, 18–19)
P. Aleliuja. – Viešpats mane pasiuntė nešti geros naujienos vargdieniams,
skelbti belaisviams išvadavimo. – P. Aleliuja.
(Lk 4, 38–44) Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir namiškiai prašė jai pagalbos. Atsistojęs prie jos galvūgalio, jis sudraudė karštinę, ir toji pasiliovė. Moteris tuojau atsikėlusi ėmė jiems tarnauti. Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus. O jis gydė ant kiekvieno uždėdamas rankas. Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: „Tu Dievo Sūnus!“ Jis drausdavo juos, kad šito nesakytų; mat jie žinojo jį esant Mesiją Dienai išaušus, Jėzus nukeliavo į negyvenamą vietą. Bet minios jo ieškojo ir jį pasivijo. Žmonės mėgino Jėzų sulaikyti, kad jų nepaliktų. O jis jiems pasakė: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“. Ir jis skelbė žodį… Skaityti daugiau »
Prašyti išgydymo iš skaudžių sužeidimų ir troškimų atnaujinimo Prisijungsiu prie Jėzaus, kuris eina į Simono namus. Žavėsiuosi Jo paprastumu. Jėzus artimai bendrauja su žvejais, apsilanko jų namuose, pagydo Petro uošvę. * Jėzus trokšta artimų, paprastų santykių ir su manimi. Jis yra su manimi ten, kur gyvenu, kur „slenka“ mano kasdienybė. Jis trokšta paimti mane už rankos, patikrinti mano gyvenimo pulsą, pagydyti mano „karščiavimą“. * Įsivaizduosiu Jėzų, kuris pasilenkia prie manęs. Jis žino giliausias mano žaizdas, tai, kas sukelia man didžiausią karščiavimą, ir nori, kad Jam apie tai pasakyčiau. * Prašysiu Jėzaus, kad uždėtų ant manęs rankas ir paliestų mano sergančias vietas. Atiduosiu Jam savo skausmingas mintis, savo sužeistus jausmus, savo sergančią valią. Prašysiu vidinio išlaisvinimo iš blogų prisirišimų. * Įeisiu… Skaityti daugiau »
kun. Vytautas Sadauskas, SJ Žinią apie Dievo karalystę Jėzus skelbia su galia. Ji tramdo demonus ir duoda jėgų priešintis visoms pasaulio karalystėms (plg. Lk 4, 5). Jėzaus gydymai rodo, kad jo karalystė pamažu įsigali. Deja, ne visi tai pastebi. Šiandien irgi esame linkę sutelkti dėmesį į dalykus, kurie mus skaudina, ir nepastebėti to, už ką derėtų dėkoti. Didis XIX a. anglų poetas, jėzuitų kunigas Gerardas Manley Hopkinsas eilėraštyje „Pašlovinta pjūtis“ (Hurrahing in Harvest) kalba apie savo patirtį. Vieną rudens dieną vaikščiodamas po gamtą jis liūdėjo dėl besibaigiančios vasaros ir besiartinančios žiemos. Jis ilgėjosi vasaros grožio, kuris jau iškeliauja, o ilgos ir šaltos žiemos visiškai nelaukė. Tada poetas suvokė, kad apraudodamas tai, kas jau praėjo, ir bijodamas to, kas dar neatėjo,… Skaityti daugiau »
„Jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas.“ Pas ką eini ištikus bėdai? Jėzaus mokiniai nedvejodami kreipdavosi į savo mokytoją su visokiais rūpesčiais, nes matė, kad Jis pasirengęs ir gali susidoroti su visais juos ištinkančiais sunkumais, skausmu ar ligomis. Simonas Petras pasikvietė Jėzų pas save į namus šabo vakarienės (po pamokslo Kafarnaumo sinagogoje). Jo uošvė iškart pasveiko, nes Viešpats išklausė Simono prašymą. Aplink Jėzų bemat susispiesdavo minia, kad ir kur Jis eitų. Nė vienas, paprašęs Jo pagalbos, neliko nuviltas. Daugybė išgydymų bei egzorcizmų atskleidė Jėzaus žodžio galią ir autoritetą, garsindami „Gerąją Naujieną apie Dievo karalystę“. Kai Jis sudraudė karštinę, toji bemat paliovė. Jam sudraudus piktąsias dvasias, pastarosios palikdavo savo aukas. Kodėl demonai drebėjo Jėzaus akivaizdoje? Jie atpažino Jame Kristų, Dievo Sūnų, turintį… Skaityti daugiau »
Manau, kad filantropas yra tas, kuris gerą daro kilnumo skatinamas, t.y Šventosios Dvasios vedamas. Žinoma, kad be Dievo paskatinimo mes nepadarysime nei vieno gero darbo. Tad yra darbai, kurie daromi ne savanaudiškais tikslais, bet dėl Dievo, o yra, lyg ir geri darbai, užsidėjus kaukę daromi tam, kad ateityje turėti savanaudiškų tikslų. O tokius darbus įkvepia šėtonas. Dievas yra visų širdžių geriausias žinovas, o mes galime matyti tik žmonių gerus ar blogus darbus, kurie vienokiu ar kitokiu būdu, laikui bėgant pasirodo.
Solidarumas – kelias į teisingesnį pasaulį Esame Dievo sukurta viena žmonių šeima, gyvename bendruose namuose – planetoje-sode, kuriame Dievas mus apgyvendino – ir turime bendrą tikslą, kurį mums parodė Kristus. Tačiau jei visa tai pamirštame, mūsų tarpusavio priklausomybė tampa vienų priklausomybe nuo kitų, didėja nelygybė, silpnėja visuomenės darna, kenčia aplinka, žmonės atsiduria paribiuose. Todėl šiandien, labiau negu bet kada, labai reikalingas solidarumas, apie kurį tiek daug kalbėjo šv. popiežius Jonas Paulius II. Žodis „solidarumas“, pastebėjo Pranciškus, yra šiek tiek nusidėvėjęs ir kartais jis yra neteisingai aiškinamas. Solidarumas – tai kur kas daugiau nei keletas pavienių dosnumo įkvėptų veiksmų. Solidarumui reikalinga nauja mąstysena. Solidarumas – tai ne tik pagalba kitiems, bet visa apimantis teisingumas. Pasak popiežiaus, Biblijoje pasakojama Babelio bokšto statybos… Skaityti daugiau »
bei įkvepia, kad išauš ir pas mus ta diena, kai Lietuvos žmonės bus pagauti Šventosios Dvasios. „Babelio bokšto statybos priešingybė yra Sekminės. Šventoji Dvasia ateina kaip vėjas ir ugnis, pripildo aukštutiniame kambaryje užsidariusią išsigandusių mokinių bendruomenę, įkvepia jai Dievo stiprybės, ragina išeiti ir visiems skelbti Viešpatį Jėzų. Dvasia sukuria vienybę įvairovėje, sukuria harmoniją.”
Skaitinys Broliai!
Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė.
Parašyta: „Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje“. Ir toliau: „Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos“. Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis! Viskas yra jūsų: ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo.
Psalmė (Ps 23, 1–6)
P. – Viešpaties žemė – ir kas ant žemės.
Viešpaties žemė – ir kas tik ant žemės,
visas pasaulis ir kas jame gyva.
Juk tai jis jį virš jūrų pastatė,
virš upių tvirtą sukūrė. – P.
Kas įžengs į Viešpaties būstą?
Kas drįs jo šventykloj pabūti?
Žmogus, kurio rankos nekaltos,
kuris turi sąžinę gryną. – P.
Viešpats šitokį laimins,
Gelbėtojas Dievas atlygins.
Šitokie žmonės – tikri jo gerbėjai,
jie išsiilgę Viešpaties veido. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Mt 4, 19)
P. Aleliuja. – Eikite paskui mane! – sako Viešpats. – Aš padarysiu jus žmonių žvejais. – P. Aleliuja.
(Lk 5, 1–11) Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis pats stovėjo prie Genezareto ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui… Skaityti daugiau »
kun. Vytautas Sadauskas, SJ Mokiniai grįžo nepagavę žuvies. Jėzus, išgirdęs Petro svarstymus ar verta dar kartą užmesti tinklus, tikriausiai šypsojosi. Jis pasakė Petrui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Petras pakluso. Šį kartą tinklai prisipildė žuvies. Petras ir Andriejus turėjo prašyti pagalbos, kad pajėgtų juos ištraukti. Petras, matydamas žuvų gausybę, pasijuto tarsi Dievas jį stebėtų. Jis sušuko: „Pasitrauk nuo manęs Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Petras buvo pirmasis Evangelijoje asmuo, pripažinęs savo nuodėmingumą. Jis buvo pirmasis apaštalas, kurį Jėzus pašaukė. Šios dienos Evangelija baigiasi įspūdingu įsipareigojimu: „Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.“ Jėzaus kvietimas tapti žmonių žvejais nėra nukreiptas tik į apaštalus ir jo įpėdinius (vyskupus kartu su kunigais ir vienuoliais). Kiekvienas krikščionis per… Skaityti daugiau »
Prašyti Dievo žodžio pamilimo ir širdies išlaisvinimo nuo to, kas paviršutiniška Įsivaizduosiu save esantį minioje, kuri spaudžiasi prie Jėzaus. Kiekvienas nori Jį pamatyti ir išgirsti, ką Jis kalba. Jėzaus žodžiai patraukia ir sujudina iki gelmių. Ką galiu pasakyti apie savo troškimus maldoje, kai skaitau Dievo žodį? * Jėzus, spaudžiamas minios ant kranto, pasitraukia į Simono valtį. Įlipsiu kartu su Jėzumi į valtį ir atsisėsiu šalia Jo. Stebėsiu Jėzų ir Jo besiklausančią minią. Prašysiu gilaus Jėzaus žodžių galios suvokimo ir prigludimo prie Jo. * Jėzus kasdien atsisėda į mano gyvenimo valtį ir sako man: „Irkis į gilumą“. Ar yra manyje troškimas pasiekti maldos, Jo žodžio klausymosi ir santykio su Juo gelmes? Kur esu labiausiai paviršutiniškas ir „seklus“? * Žvelgsiu į Simoną,… Skaityti daugiau »
Jėzus pasirenka savo pirmuosius mokinius iš žvejų. Žvejai yra kantrūs, ištvermingi ir drąsūs žmonės. Panašiomis savybėmis turėtų pasižymėti ir Jėzaus apaštalas. Ir Jėzaus mokiniui svarbu nesibodėti laukimo, kantriai vėl iš naujo daryti tą patį darbą ir pasitikėti Dievu. Jėzaus mokiniui tenka dažnai grįžti namo tuščiais tinklais. Ir po to, nenusivilti, bet išgirdus Mokytojo žodį paklusti: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus”. Petras atpažįsta Viešpaties šlovės apsireiškimą, todėl jis parpuola prie Jėzaus kojų, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis!” Jis suvokia, kad yra Šventojo akivaizdoje. Jėzus, pranašystė Petrui apie būsimąją žmonių žvejybą, reiškia, kad tinkluose rasime visus – gerus ir blogus, tyrus ir netyrus. Viešpaties tinkluose, Bažnyčioje, neturi trūkti žuvies. Ji randama nuirklavus giliau. Jėzaus apaštalo žvejybos sėkmė priklauso nuo… Skaityti daugiau »
Panašiai kaip ir pagrindinis Copy-pastintojas – be komentarų: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/ataskaita-vokietijoje-kunigai-seksualiai-isnaudojo-daugiau-kaip-3-6-tukst-vaiku-57-1028922?fbclid=IwAR0wo30r1VXEraEWbuYBZtVRtRpeUg6Ua3-fxCFAuJ9tRPcC2dMOVRrxmjQ