Štai mergelė pradės
Prabilęs Viešpats per pranašą kalbėjo Achazui: „Prašyk Viešpatį, savo Dievą, sau ženklo – arba apačioje iš žemybių, arba viršuje iš aukštybių.“ Achazas atsakė: „Aš nieko neprašysiu ir Viešpaties nebandysiu“. Tuomet Izaijas prabilo: „Klausykite, Dovydo namai! Ar jums per maža varginti žmones, kad jūs įkyrite ir mano Dievui? Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: štai mergelė pradės ir pagimdys sūnų; ji duos jam vardą Emanuelis, tai reiškia: ‘Dievas su mumis’“. (Iz 7, 10–14)
Teįžengia čia Viešpats: jis – garbingas Valdovas
Viešpaties žemė – ir kas tik ant žemės,
visas pasaulis ir kas jame gyva.
Juk tai jis jį virš jūrų pastatė,
virš upių tvirtą sukūrė.
Kas įžengs į Viešpaties būstą?
Kas drįs jo šventykloj pabūti?
Žmogus, kurio rankos nekaltos,
kuris turi sąžinę gryną,
be reikalo nemini Viešpaties vardo.
Viešpats šitokį laimins,
Gelbėtojas Dievas atlygins.
Šitokie žmonės – tikri jo gerbėjai,
jie išsiilgę Viešpaties veido (Ps 23, 1–6)
Jėzus Kristus, kilęs iš Dovydo giminės, − Dievo Sūnus
Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas skelbti gerąją Dievo naujieną, kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose. O jie kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia ir prisikėlimu iš numirusių pristatytą Dievo Sūnumi su didžia galia, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose. Jų tarpe ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti. Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo, mūsų Tėvo, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! (Rom 1, 1–7)
Jėzus gims iš Marijos, susižadėjusios su Dovydo sūnumi Juozapu
Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.
Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventajai Dvasiai veikiant ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.
Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.
Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.
Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18–24)
Laukdami Atpirkėjo gimimo kviečiame Tiesos.lt skaitytojus jungtis maldoje už Lietuvą Tiesoje. Prašykime Tėvą malonės pažinti Jo valią ir drąsos jai tarti TAIP – prašykime malonės, kad mūsų gyvenimas paliudytų mūsų žodžius, o susitikimo su Jėzumi džiaugsmas suteiktų tikrąją Dievo vaikų laisvę ir pripildytų mūsų kasdienybę Jo džiaugsmo. Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen. .
Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: jei netiki – prašyk ženklo iš Dangaus
Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Šventų Kalėdų prieangyje
4 Advento sekmadienio homilija
Advento sekmadieniais Dievo žodis primygtinai ragino mus budėti ir ruoštis susitikimui su Betliejaus Kūdikiu. Paskutinį Advento sekmadienį Evangelija pasakoja apie įvykius prieš pačias pirmąsias Kalėdas. Šių įvykių centre yra susižadėję, bet dar atskirai gyvenantys Marija ir Juozapas. Izraelyje buvo toks paprotys, kad susižadėję jauni žmonės, nors įstatymiškai jau buvo tikra šeima, kurį laiką gyvendavo skyrium, kol vyras sužadėtinę pasikviesdavo į savo namus. Šis laukimo metas būdavo pats gražiausias kiekvieno jauno žmogaus gyvenime. Panašus jis buvo Marijai ir Juozapui.
Marijai šis metas buvo dvigubai džiaugsmingas. Po angelo žodžių Marijai „Tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“ (Lk 1, 31) ir po jos atsakymo „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (1, 38) sekė džiaugsmo pilnos laukimo dienos: savo įsčiose ji nešioja Aukščiausiojo Sūnų. Tačiau vieną dieną Marijos džiaugsmas aptemo, kai ji pastebėjo susirūpinusį Juozapo veidą. Marijos intuicija neklydo: Juozapas suabejojo savo žmonos ištikimybe.
Kentėjo abu. Juozapui buvo skaudu palikti mylimą sužadėtinę, kurios tariama neištikimybė neleido jam planuoti bendro tolesnio gyvenimo. Marijai buvo ne mažiau skaudu, kadangi ji mylėjo Juozapą, bet nemokėjo paaiškinti, kaip jinai tapo nėščia. Nesunku nuspėti, kad Marija ne kartą svarstė papasakoti Juozapui angelo paskelbtą žinią apie Jėzaus įsikūnijimą, bet kiekvieną kartą jos svarstymas suduždavo: kas būtų patikėjęs, kad kūdikis pradėtas Dievo galybės veikimu? Marija meldėsi ir laukė dangaus įsikišimo. Jos tikėjimas buvo per daug didelis, kad būtų suabejojusi, jog viskas pasibaigs laimingai.
Vieną dieną, kai Juozapas apsisprendė tylomis atleisti Mariją nuo sužadėtinės ir žmonos įsipareigojimo, apsireiškęs angelas pasakė: „Juozapai, Dovydo Sūnau, nebijok parvesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20–21). Kokia laiminga Juozapui buvo ši valanda! Dvigubas džiaugsmas: jo sužadėtinė yra ištikima ir jos sūnus – taip ilgai lauktas Mesijas, Izraelio tautos Gelbėtojas.
Ši Marijos ir Juozapo skausmingų išgyvenimų istorija, pasibaigusi dideliu džiaugsmu ir šventa naktimi, kai gimė pasaulio Gelbėtojas, yra labai brangi kiekvienam tikinčiajam. Ne visada mums suprantami keliai, kuriais mus Dievas veda per gyvenimą; kartais ir mus pasitinka skausmingi išgyvenimai ir kančia, tačiau Dievą mylintiems viskas išeina į gera. Mūsų palaimintasis Teofilius Matulionis pasižymėjo nepriekaištinga ištikimybe Dievui, bet tuo pat metu patyrė daug smūgių, net ir mirė ištremtas iš savo vyskupijos, bet šiandien jis džiaugiasi Viešpaties artumoje, o mes turime užtarėją pas Dievą.
Evangelistas Matas, papasakodamas laimingai pasibaigusią Marijos ir Juozapo istoriją, ją užbaigia pabrėždamas, kad taip išsipildė Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo Izaijo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23).
Štai ir prisiartinome prie šv. Kalėdų – didžiausio žmonijos istorijos įvykio, kai Dievas, būdamas begalinis ir savo gailestingumu, nusileido iki mūsų, kad būtų Emanuelis, tai yra Dievas su mumis. Liko tik kelios dienos pasiruošti ir sutikti jį ne tik Betliejaus ėdžiose, bet ir savo širdyse.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Tertulijonas († apie 220). Mergelė pagimdys sūnų
Pirmiausia siūlytina bus pirminė priežastis, kodėl Dievo Sūnus turėjo gimti iš mergelės. Naujai turėjo gimti kūrėjas naujo gimimo, apie kurį Viešpaties duosimą ženklą buvo paskelbęs Izaijas.
Koks tai ženklas? „Štai Mergelė pradės ir pagimdys sūnų“ (Iz 7, 14). Taigi Mergelė pradėjo ir pagimdė Emanuelį, tai reiškia „Dievas su mumis“. Toks naujas gimimas, kai žmogus gimsta Dieve, nes jau žmoguje yra gimęs Dievas, priėmęs senosios sėklos kūną be senosios sėklos, kad ją nauja sėkla, tai yra dvasine, atkurtų ir pašalinęs senovės nešvarumus apvalytų. Bet visas šis naujumas, kaip ir visų dalykų, iš praeities pavaizduotas yra kaip protingas sutvarkymas, kad per Mergelę Viešpats gimsta žmogui. Žemė iki tol buvo neliesta, dar neariama, neįdirbta sėjėjo; ir kaip sužinome, iš jos Dievo padarytas žmogus tapo gyva būtybe (plg. Pr 2, 5–7). Jei pirmasis Adomas šitaip pateikiamas, taigi ir antrasis arba paskutinis Adomas, kaip sakė Apaštalas (plg. 1 Kor 15, 45), taip pat iš žemės, tai yra kūno, dar neatverto gimdymu, buvo Dievo išvestas tapti gyvybę teikiančia dvasia.
Vis dėlto tenebūna tuščias man Adomo vardo priminimas: iš kurgi Kristus apaštalo pavadintas Adomu, jeigu jis kaip žmogus nebuvo žemiškos kilmės. Bet ir tai gina protas: Dievas savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26), velnio pagrobtą, besivaržydamas veikimu susigrąžino. Nes į dar mergelę Ievą įslinko mirtį nešąs žodis; lygiai taip į mergelę turėjo įeiti žodis – gyvybės davėjas, kad per tą pačią lytį, kas paniro į pražūtį, per ją būtų sugrąžinta išgelbėti. Ieva patikėjo žalčiu. Marija patikėjo Gabrieliumi. Ką ana nusikalstamai patikėdama prarado, šioji tikėdama atitaisė.
nesutinku su kardinolo Sigito žodžiais: „Kentėjo jie abu…” Žinokite, kad turint Dievą širdyje, o Marija buvo „malonės pilnoji” ir dar Dievą įsčiose, tad džiaugsmas buvo kur kas didesnis už visus kitų žmonių nesusivokimus. Manau, kad ir Juozapui buvo staigmena Marijos džiugesys ir pasitikėjimas Dievu. Štai šis, Dievo žmogaus, o Marija nuo pradėjimo tokia buvo, liudijimas savimi yra be galo reikalingas kitiems, kad ir jie galėtų į save įsileisti „gerąją naujieną”. Taip ir Juozapas tapo pajėgus išgirsti sapne Viešpaties angelo paraginimą „nebijoti….”.
Kaipgi, pagal jūsų sterilų tikėjimą, Marija niekada nekentėjo, nes „turėjo Dievą širdyje”. Ir netikėkite senelio Simeono žodžiais Marijai „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas”. Jai visada buvo labai labai gera. Na, tiesiog labai labai gera. Džaugsmas, meilė, mistika, labai gera. Ne taip?
Anuo metu Jėzus bylojo: Mt 11, 28-30 „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs ‘rasite savo sieloms atgaivą’. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. Tie, kurie pasidalino šiuo jungu gerai tai suvokia, na jei to neduota, tai ir nežinosi ką tai reiškia. Žinokite, su Dievu viskas yra kitaip, tai kitokia gyvenimo patirtis, kuri, jos neturintiems, yra tušti žodžiai. Dievas žino net kada plaukas nuo galvos nukris, tad, Juo tikintiems ir pasitikintiems, esant išbandymo metu, sustiprina dvasią ir duoda visišką aiškumą. Man yra pats geriausias pavyzdys pal. Teofilius Matulionis, praėjęs lagerius ir kalėjimus, ir nei minutei nepalūžęs. Ar… Skaityti daugiau »
Kaip čia susiję su diskusija (15.40)? Ar čia kiekvienas rašo, kas jam šauna į galvą?
Man tiek daėdė tie katalikiški tauzijimai, girdėti tūkstančius kartų, bet taip ir nepadedantys niekam suvesti galo su galu, palikdami sieloj chaosą, kad aš verčiau vėl užversiu šį puslapį. Jausmas toks, kad kalbuosi ne su gyvais žmonėmis, o su plastmasiniais manekenais.
Mat norint bendrauti, visų pirma reikia gerbti pašnekovą ir jo tikėjimą. Tuo viskas ir pasakyta.
Ketvirtas Advento sekmadienis. Vienas iš Jėzaus apibūdinimų yra Emanuelis – „Dievas su mumis.“ Aš, kaip krikščionis, klausiu, kas man yra Jėzus, kad įžvelgčiau jo širdį ir žinočiau, ką jis darytų mano vietoje. Pažvelkime į Kristų įvairiais aspektais ir atpažinkime, kaip jis reiškiasi mumyse. Baigdami liturginius metus, prisiminėme Jėzų kaip karalių, nes mes, žmonės, norime turėti stiprų užnugarį – karalių, kuris mus apgintų nuo priešų, t. y. nuo nuodėmės. Per Kalėdas sutiksime Jėzų kaip mažą kūdikį, kurį reikia saugoti, auginti. Ateiname prie Jėzaus, kuris yra Dievas, idant žvelgdami į jį galėtume atpažinti savyje Dievą, nes esame Kūrėjo sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą. Žvelgiame į Jėzų kaip žmogų, kuris verkė, juokėsi, patyrė nesėkmes, buvo alkanas, turėjo draugų ir priešų. Ateiname prie… Skaityti daugiau »
Praėjusių dienų Evangelijos tekstai leido kontempliuoti Mergelę Mariją, priimančią ir nešančią Dievo Sūnų. Šiandien žvilgsnis yra nukreiptas į tyliausią Evangelijos veikėją – Juozapą. Nė vieno žodžio iš jo neskaitome, tačiau žinome jo širdies svarstymus ir matome jo veiksmus. Nė vieno klausimo neuždavė savo sužadėtinei, nesiskundė, dar mažiau ją kaltino. Galimas dalykas, kad Marija su juo pasidalino angelo apreikštu slėpiniu. Tokiu atveju Juozapo sprendimas ją tylomis atleisti reiškia jo nuolankų pasitraukimą, jo nenorą užimti jam nepriklausančią tėvystės vietą. Gal Marija iš viso tylėjo, ir tada jo sprendimas rodo jo nuolankią meilę bei pagarbą jos paslapčiai. Tylusis ir teisusis Juozapas. Biblijoje būti teisiam reiškia būti visiškai suderintam su Dievo valia ir iš visos širdies vykdyti Jo įstatymą. Juozapas atskleidžia savo teisią širdies… Skaityti daugiau »
Kadangi kiekvienas mano bandymas užmegzti su jumis kontaktą atsimuša kaip į sieną, vadinasi, jūs nei suprantate mane, nei gerbiate. Man jūs panašūs į kompiuterines programas, transliuojančias tik tai, kas jumyse įrašyta. O kas neatitinka programos, tą nubraukiate minusu.
„Jėzus – čia, manyje”, „TYLUSIS TEISUSIS JUOZAPAS” – tai programiniai įrašai.
Tiesą sako šventieji Tėvai, kad Katalikų bažnyčioje Šventoji Dvasia neveikia.
io sekmadienio Evangelijoje girdime apie du žmones. Apie Mergelę Mariją, kuri Šventosios Dvasios veikimu tapo nėščia, ir jos sužadėtinį Juozapą, kuris, nenorėdamas jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.
Viešpaties angelas Juozapui įkvėpė visiškai kitokią mintį. Paragino nebijoti Mariją parsivesti į savo namus kaip žmoną.
Negirdime, ką Juozapas atsakė, bet žinome, ką jiedu su Marija padarė.
Kyla klausimas: ar šie du žmonės, prieš paklusdami Dievo raginimui, neturėjo savo gyvenimo planų, nebuvo sugalvoję, koks jis turėtų būti? O kaip aš elgiuosi, susidūręs/-usi su Šventosios Dvasios kvietimu, kuris keičia mano planus?
Bernardinai.lt
Skaitinys (Mal 3, 1–4. 23–24) „Štai aš siunčiu savo skelbėją, kad jis man kelią nutiestų. Ir ūmai į savo šventyklą ateis Valdovas, kurio jūs trokštate, sandoros pasiuntinys, kurio jūs norite. Štai jis ateina! – sako kareivijų Viešpats. – Tačiau kas ištvers jo atėjimo dieną? Ir kas išlaikys, kai jis pasirodys? Mat jis kaip lydytojo ugnis, kaip skalbėjų šarmas. Jisai atsisės tirpdyti ir valyti sidabro: švarius padarys Levio sūnus, išgrynins lyg auksą ir sidabrą. Tada jie kaip dera aukos Viešpačiui atnašas. Ir Viešpačiui bus maloni Judo ir Jeruzalės auka, kaip senovės laikais, kaip seniai praėjusiais metais. Štai aš jums pranašą Eliją atsiųsiu, prieš Viešpaties dienai ateinant – dienai didingai ir baisiai. Jis širdį tėvų vėl nukreips į vaikus ir širdį vaikų… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 24, 4–5. 8–10. 14)
Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.
Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią,
išmokyk mane takais tavo eiti.
Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink,–
juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas.
Tiesus, malonus yra Viešpats,
to dėlei klystantiems kelią parodys.
Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
savo keliu mokys eit nuolankiuosius.
Elgiasi Viešpats teisingai ir gailestingai
su tais, kas jo Sandoros ir įsakymų laikos.
Viešpats savo gerbėjams – kaip draugas,
savo mintis ir Sandorą savo jiems rodys.
Posmelis prieš Evangeliją
Aleliuja. – Tautų karaliau, Bažnyčios akmenie kertini,
ateik ir išgelbėk žmogų, tavo iš žemių sukurtą. Aleliuja.
(Lk 1, 57–66) Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę buvo suteikęs jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“. Kiti jai sakė: „Bet kad niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to… Skaityti daugiau »
Kun. Gintaras Blužas. „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“, kuris jau savo vardu pranašauja tai, ką paskui jau kitas Jonas, apaštalas, skelbia Apreiškimo knygoje apie Dievo veikimo stilių: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21,5). Jis nesivadins Zachariju. Jo vardas bus Jonas! „Bet kad niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Būtent! Nes, „kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5,17). Berniukas neturės savo giminės vardo, jis gaus NAUJĄ vardą. Zacharijo vardas reiškia VIEŠPATS, kuris atsimena. Jono – VIEŠPATS yra maloningas, VIEŠPATS, kuris duoda malonę, pasigaili dabar. Yra svarbu atminti Dievo darbus. Žydams ypač svarbu atminti, ką Dievas yra padaręs tautos istorijoje, kaip išvedė juos iš Egipto, Vergijos namų, pervedė… Skaityti daugiau »
Kiekvienas iš mūsų turime vardą. Vardas yra kažkas labai asmeniška; žinoti kito žmogaus vardą – reiškia įeiti į santykį su juo ir taip jį pažinti. Tai, kuo esame vardu ir kas mes esame, yra susieta giliu ryšiu. Savo vardo turbūt nesame pasirinkę patys, bet jį gavome iš kitų: tėvų ar globėjų. Mūsų vardas tam tikra prasme mums yra netikėtumas – jis mums buvo tarsi „primestas“, mūsų neatsiklausus. Ir vis dėlto, tai, kas mums buvo duota iš išorės, tapo neatsiejama mūsų tapatybės dalimi. Taip pat ir Jonas Krikštytojas gavo savo vardą netikėtu būdu. Angelas tarė Zacharijui: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu.“ Aplinkiniams buvo sunku suvokti, kaip vaikas gali būti pavadintas… Skaityti daugiau »
Skaitinys (2 Sam 7, 1–5. 8b–12. 14a. 16) Dovydas gyveno savo rūmuose, ir Viešpats jam buvo suteikęs ramybę nuo visų jo priešų aplinkui. Kartą karalius tarė pranašui Natanui: „Aš gyvenu štai kedriniuose rūmuose, o Dievo skrynia palapinėje stovi“. Natanas karaliui atsakė: „Visa, ką ketini, ir daryk, nes Viešpats yra su tavim“. Tačiau tą naktį pasiekė Nataną Viešpaties žodis: „Eik ir pranešk mano tarnui Dovydui: ‘Štai ką sako Viešpats: Nejaugi tu nori man pastatyti namus, kad aš juose gyvenčiau? Tave aš paėmiau nuo bandos iš ganyklos, kad būtumei mano tautos Izraelio vadovas. Buvau su tavimi visuose tavo žygiuose, tavo akivaizdoje sutriuškinau visus tavo priešus ir tavo vardą padariau didingą, prilygstantį vardui pasaulio didžiūnų. Aš parūpinau vietą savo tautai Izraeliui ir taip… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 88, 2–5. 27. 29)
Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius.
Aš, Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius,
kartų kartoms savo burna garsinsiu tavo ištikimybę.
Juk pasakyta: „Santarvės malonė užtikrinta amžiams“.
Tvirta kaip dangus tavo, Dieve, ištikimybė.
„Sudariau aš sandorą su išrinktuoju.
Aš Dovydui, savo tarnui, prisiekiau:
‘Giminę tavo amžiams sukūriau,
kartų kartomis tveriantį sostą tau pastatysiu’.
Jisai man sakys: ‘Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
ir priebėga man išsigelbėt’.
Jo giminei leisiu gyvuoti per amžius,
ilgai kaip dangus stovės jojo sostas“.
Posmelis prieš Evangeliją
Aleliuja. – Aušrine žvaigžde, amžinosios šviesos spindesy,
teisingumo saule, ateik ir apšviesk, kurie tūno tamsybėse ir mirties šešėlyje. – Aleliuja.
(Lk 1, 67–79) Jono tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti: „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse. O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones išganymo mokslo, kad būtų atleistos jiems nuodėmės dėl didžio… Skaityti daugiau »
kun. br. Arūnas Peškaitis: „…Išgelbėjimas to, kuris ateina, yra pirmiausia sandoros išgelbėjimas, tai yra sandora, kilusi iš Abraomo priesaikos, priesaikos Abraomui. Tai yra Dievo veiksmas. Mes esame patekę į padėtį tų, kurie laukia, ir tų, kurie atsakingai liudija. Mūsų pasikeitimas nėra pirmiausia struktūrų ir visuomeninių judėjimų pasikeitimas, nėra politikų – vienų ar kitų – pasmerkimas ar išaukštinimas, mūsų pasikeitimas yra nešantis viltį. Vilties giesmė. Taip galėčiau pavadinti Zacharijo giesmę. Būtent viltis jį skatina kalbėti, Šventoji Dvasia gimdo viltį, vilties jis įsitveria. Matydamas savo vaikelį, jis kalba apie to vaikelio misiją, apie misiją skelbti nuodėmių atleidimą, gyvenimą, kuriame įveikta nuodėmė, kuriame nugalėta nuodėmė, gyvenimą, kuris pašvęstas tam, kuris ateina, kuris visada ateina, kuris ateina šiandien, artėjant Kalėdoms. Jei mes dažnai sakome,… Skaityti daugiau »
Kun. br. Arūnas Peškaitis OFM: „Šita ištrauka yra ne kas kita kaip Zacharijo giesmė. Iš tikrųjų, ką šlovino jo lūpos, kai atgavo jis amą, atgavo kalbą. Šitos lūpos šlovino Viešpatį, Izraelio Dievą. Zacharijas, kupinas šventosios Dvasios, pranašavo apie galingą Gelbėtoją. Šiandien sakome, kad jis pranašavo apie Jėzų, Zacharijo nuotaikos tą dieną kai jam atsivėrė lūpos: ar jis numanė, tai, kas ateina, gal žinojo, apie ką jis kalba. Tik suprato vieną dalyką – atėjo diena, kai Dievui galima atiduoti visą šlovę, visą garbę, ir nieko nepasilaikyti sau, nes dabar jau baigėsi laikas, kai patys kovojome, ir Izraelio tauta kovojo, užiminėjo žemes ir buvo nuolanki karaliams, kartais buvo nenuolanki Dievui. Dabar yra kitas laikas – pats Jis, Viešpats, ateina, tas, kuris išgelbės… Skaityti daugiau »
Mons. Artūras Jagelavičius: „…Didysis prancūzų mąstytojas matematikas ir fizikas Blezas Paskalis sako: „Be Jėzaus Kristaus mes nežinotume, kas yra gyvenimas, kas yra mirtis, kas yra Dievas ir kas mes tokie esame.“ Jėzus atskleidė mums, kas ir koks yra Dievas ir kas yra žmogus, kokia yra gyvenimo ir mirties prasmė, dėl ko gyvename ir kas laukia pasibaigus mūsų žemiškajam gyvenimui. Jėzus mums apreiškė, kad tikrasis Dievas yra mūsų draugas, artimas žmogui, kupinas rūpestingumo ir meilės. Jis Meilės Dievas ir tikrasis žmogaus Tėvas. Pas jį gali ateiti ir galingi, ir silpni; net nusikaltėliai ir visuomenės atstumtieji – visi, kurie jaučia tuštumą ir neviltį. Jėzus Kristus atskleidė tiesą apie mus. Jėzaus dėka aš žinau, kad turiu neįkainuojamą vertybę, kad mano gyvenimas turi prasmę.… Skaityti daugiau »
Mons. Artūras Jagelavičius: „…Kartą 1886 m. garsus prancūzų poetas, dramaturgas ir diplomatas Polis Klodelis, eidamas nusiminęs pro Paryžiaus katedrą, išgirdo joje giedant. Užėjęs į vidų jis nustebo pamatęs tikinčiųjų veiduose džiaugsmą – jie giedojo priešais Kūdikėlio Jėzaus statulėlę. Buvo šv. Kalėdų Mišios. „Kas yra šis vaikas, kuris gali suteikti šitokį džiaugsmą sielai?“ – klausė Polis Klodelis. Jis dar nežinojo, kas yra Kristus. Ketverius metus truko jo atsivertimas, tai buvo kančių, ieškojimų, dvasinių kovų metai. 1890 metais jis tapo kataliku. Buvo diplomatu Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Danijoje, Belgijoje, Kinijoje, Japonijoje, Brazilijoje ir JAV. Apdovanotas Garbės Legiono Didžiuoju Kryžiumi. 1946 m. išrinktas Prancūzijos akademijos akademiku. Žmonių manymu, pasaulis dalijasi į gerus ir blogus žmones, į vertus ir nevertus išganymo. Bet užtenka vos akimirkai atsiverti… Skaityti daugiau »
Mons. Artūras Jagelavičius: „Kalėdos yra ta diena, kai žmogus turi realią galimybę suprasti, kaip Dievas jį myli. Jo meilė kiekvienam – tai vienu metu tėvo meilė vaikui ir mažo vaiko meilė tėvams. Griežtumas, atsakingumas, rūpestingumas, savęs paaukojimas Viešpatyje susilieja su švelnumu, visišku pasitikėjimu ir būtinybe visada būti kartu – štai maždaug taip atrodo Dievo meilė mums. Gimęs Dieviškasis Kūdikėlis nori, kad mes jį laikytume savo rankose, kad nepaleistume nuo savęs, ir tuomet jis suteiks mums taiką ir apgins mus nuo negandų. Jis atiduoda mums save. Ir kaip vaikas šypsosi kiekvienai motinai, taip ir jis mus myli tokius, kokie esame. Atiduodamas mums savo gyvybę, Jėzus mumis taip pasitiki, kaip niekas ir niekada nėra pasitikėjęs žmogumi. Kristus gimė būtent tuo momentu, kada… Skaityti daugiau »
Zacharijo giesmėje suskamba džiaugsmo kupini žodžiai: „Jis [Izraelio Dievas] pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose.“ Zacharijas kalba apie vaikelį Jėzų, kuris netrukus turėjo gimti. Pažadinti – reiškia savo aplinkai padaryti matomu ir veiksniu tai, kas jau ir prieš žadinimą egzistavo, bet neregimai, lyg pasislėpus. Tai, kad Dievas pažadino mums gelbėtoją, reiškia, jog mūsų išgelbėjimas mums tampa matomu, juntamu, apčiuopiamu. Išgelbėjimo nebereikia laukti vien kitapus – jis vyksta jau dabar; jau dabar, gyvendami šioje žemėje, galime žinoti, jog Dievas yra gyvas ir mūsų ieško ten, kur esame. Zacharijas šlovina Viešpatį dar ir dėl to, kad savo apsilankymu jis įgalina mus „be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.“ Taigi, per Dievo gimimo stebuklą įstengiame rasti… Skaityti daugiau »
I-asis skaitinys (Iz 9, 1–3. 5–6) Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekės šviesybė. Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą. Jie linksminsis tavo akivaizdoje, kaip linksminasi žmonės pjūties metu, kaip džiūgauja grobį dalijant. Juk tu išardysi juos slėgusį jungą, sulaužysi vergusį vėzdą – gainiotojo lazdą, kaip Midiano dieną. Mums kūdikis gimė, sūnus gi mums duotas. Ant jojo pečių viešpatavimas. Vadins jį vardais: „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis“. Didi jo valdžia, ir taika begalinė. Valdys jis Dovydo sostą ir jo karalystę. Jis stiprins ir grįs ją teisybe ir teise nuo šiol ir per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas šitai įvykdys. Psalmė (Ps 95, 1–3. 11–13) Šiandien mums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Viešpačiui naują… Skaityti daugiau »
Evangelija (Lk 2, 1–14) Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje. Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš… Skaityti daugiau »
Pirmasis skaitinys (Iz 62, 11–12) Viešpats liepia skelbti iki žemės pakraščių: „Sakykite Siono dukrai: štai tavo Gelbėtojas ateina. Štai tie, kuriuos jis uždirbo, ateina su juo, kuriuos įsigijo, žengia jo priekyje. Jie bus vadinami ‘Šventoji tauta’, ‘Viešpaties atpirktieji’. O tu vadinsies ‘Ieškomas, nepaliktas miestas’“. Psalmė (Ps 96, 1 ir 6. 11–12) Šiandien šviesa nušvito: mums užgimė Viešpats. Viešpats – pasaulio Valdovas: tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos. Byloja dangus apie jo teisingumą, jo garbingumą regi pasaulis. Palaimos šviesa teisingajam šviečia, tiesios širdies žmogui – linksmybė. Teisingieji džiaukitės Viešpaties prieglobsty, jo šventąjį vardą minėkit. – Antrasis skaitinys (Tit 3, 4–7) Pasirodė mums Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms. Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo… Skaityti daugiau »
Evangelija (Lk 2, 15–20)
Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šį kūdikį.
O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.
Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta.