Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn
Pirmojoje knygoje, Teofiliui, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis jiems pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę.
Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.
Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo nuožiūra. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“.
Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate matę jį įžengiant į dangų“ (Apd 1, 1–11).
Kai Dievas žengė aukštyn – linksmybė aidėjo, gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant
džiaugsmo šauksmais šlovinkit Dievą!
Vai, šiurpulinga Dievo didybė –
tai visos žemės aukščiausias Valdovas. –
Kai žengė Dievas aukštyn – linksmybė aidėjo,
gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant.
Vai, skambinkit Dievui, giedokit!
Skambinkit… skambinkit… mūsų Valdovui! –
Dievas – visos žemės Valdovas!
Giedokit, kaip tik išmanot!
Dievas – tai tautų Viešpats,
jis sėdi savo šventajame soste. (Ps 46, 2–3. 6–9)
Tėvas pasodino jį danguose savo dešinėje
Broliai! Meldžiu, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbingiausias Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pilnai pažinti; kad apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo garbingo paveldėjimo turtas šventųjų tarpe ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai. Ja jis pažadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo kūnas, pilnatvė to, kuris visa visame kame pripildo (Ef 1, 17–23).
Man duota visa valdžia danguje ir žemėje
Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.
Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.
Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 16–20).
Gailestingasis Dieve, mūsų Tėve, džiaugsmingai minėdami Tavo Sūnaus įžengimą į dangų, maldaujame: duok kasdien pajusti Jo maloningąjį artumą, kad Jo mirtimi ant Kryžiaus išvaduoti iš nuodėmės vergijos taptume verti Jo išganingųjų malonių.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: teužtvindo visų mūsų širdis Viešpaties ramybė, kurią Jis mums paliko žengdamas į savo Tėvo šlovę, kad laukdami Jo sugrįžimo laikų pabaigoje įsitvirtintume viltyje ir rinktumės žengti tuo keliu, kurį Jis parodė. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Jėzaus misija tęsiasi
2020, Šeštinės
Švęsdami Jėzaus žengimą į dangų – sugrįžimą pas Tėvą, esame kviečiami pamąstyti apie Jėzaus misiją, prasidėjusią įsikūnijimu ir regimai pasibaigusią žengimu į dangų, taip pat pamąstyti apie mums, Jėzaus draugams, skirtą misiją.
Jėzaus misija apima ne tik įvykius, kai jis skelbė Gerąją Naujieną, gydė žmones ir darė stebuklus, bet ir gyvenimą Nazarete, kai drauge su Juozapu rankų darbu pelnė šeimos pragyvenimui reikalingas lėšas. Nuo Jėzaus misijos neatskiriama dalis buvo patirti persekiojimai, kai gelbstintis nuo karaliaus Erodo reikėjo bėgti į Egiptą, kai fariziejai spendė pinkles, kai kėsinosi užmušti akmenimis ar įpykę Nazareto žydai bandė kraštietį nustumti nuo skardžio. Jėzaus misijos kulminacija buvo mirtis ant kryžiaus; dėl jos mes esame išgelbėti.
Jėzaus misija su žengimu į dangų nepasibaigė; ji tęsis ir tęsis iki amžių pabaigos. Po prisikėlimo pasirodęs savo mokiniams Jėzus kalbėjo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28,18–20).
Prieš žengdamas pas Tėvą Jėzus savo mokiniams sakė: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Ką tik paminėjome šv. Jono Pauliaus II gimimo 100-ąsias metines; džiaugėmės, kad ir mes, lietuviai, galėjome iš arti matyti šį didįjį Jėzaus liudytoją.
Tačiau misija būti Jėzaus liudytojais yra skirta ne tik popiežiui, vyskupams bei kunigams, bet ir visiems pakrikštytiesiems. Šią misiją vykdome, kai gerai atliekame savo pašaukimo darbus, ar tai būtų šeimininkės darbas virtuvėje, ar vyro kur nors prie staklių ar betono maišyklės, ar prezidento sprendimai, reikalingi piliečių gerovei užtikrinti.
Vykdydami Kristaus misiją, mes esame kviečiami drąsiai išpažinti savo tikėjimą, gyventi pilnakraujį Dievo vaikų gyvenimą, ištikimai laikytis Evangelijos kelio ir padėti kitiems juo eiti.
Atliekame Kristaus paskirtą misiją, kai ištvermingai prisiimame visus smūgius iš mums priešiško pasaulio pusės. Tie smūgiai neišvengiami; apie juos aiškiai kalba Šventasis Raštas. Apreiškimo knygoje pasakojama apie danguje šalia Avinėlio sosto stovinčią nesuskaičiuojamą minią baltais apsiaustais su palmių šakomis rankose – tai žmonės, atėję „iš didžio sielvarto“ ir išplovę savo apsiaustus Avinėlio kraujyje (plg. Apr 7, 14). Kai ištvermingai pakeliame savo kryžius – sutinkamus sunkumus, mes vykdome Jėzaus misiją.
Kristaus misijoje dalyvaujantys žmonės bando ištikimai eiti meilės keliu; jie neužmiršta, ką Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn14, 21).
Kristaus misijoje dalyvaujantys žmonės saugo Krikšto metu gautą baltą sielos drabužį, o jei jis susitepa, nedelsia išbaltinti jį Avinėlio kraujyje priimdami Sutaikinimo sakramentą.
Kristaus Žengimas į dangų liudija Dievo Avinėlio pergalę, išaukštinimą ir tapimą „galva Bažnyčios, kuri yra jo kūnas“ (Ef 1, 22–23). Mes tam Bažnyčios kūnui priklausome ir džiaugiamės, kad mūsų vadas yra Dievo Avinėlis, sumokėjęs už mus savo Kraujo kainą.
Jėzui pakilus aukštyn ir dingus už debesų, jo mokiniai dar ilgai žvelgė aukštyn. Tuomet prisiartinę angelai klausė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“ (Apd 1, 11) Esame kviečiami ne stovėti, bet eiti į pasaulį ir liudyti mus atpirkusį ir su mumis gyvenantį Jėzų. Amen.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Monsinjoras Luidžis Džiusanis († 2005). „Aš esu su jumis“
Tas žmogus, kuriame Dievas tapo kūnu, kad nuolat lydėtų žmones, yra pasakęs: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Jei tik jis yra dabartis, vadinas, jis gali turėti man įtakos, keisti mano gyvenimą, pakeisti mane ir daryti su manimi ką tik nori. Tik tai, kas veikia dabar, iš tiesų „yra“. To, kuris neveikia dabar, „nėra“ – jis neegzistuoja. Mes negalime peržengti dabarties ribų. Mes remiamės dabartimi ir veikiame dabartyje. Dabartis yra didžioji būties žymė.
„Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Tačiau jei jis per visas dienas „yra“ su mumis, tuomet jis šiandien, dabar, laike ir erdvėje turėtų būti matomas ir juntamas, galimas išgirsti ir paliesti. Antraip „jo nėra“, tėra tik tuštuma. Jei Jėzus nebūtų hic et nunc, čia ir dabar – tai žodžiai, kuriuos popiežius Jonas Paulius II pirmaisiais tarnystės metais mielai dažnai kartodavo – tuomet tebūtų tik begalinė tuštuma. Jo vardas – Jėzus Kristus – tebūtų tik žodis (visai toks, koks yra žodžių „čia esu aš“ aidas, tuomet, kai ten jau nieko nėra).
„Aš esu su jumis per visas dienas“. Jis yra dabartyje. Tačiau kur jis? Koks jis? Kaip Jėzus Kristus yra juntamas, regimas, galimas paliesti ir išgirsti dabartyje, kad mąstydamas galėčiau Jį iš tikrųjų priimti ir širdimi kreiptis į Jį? Taip, kad mūsų gyvenimas būtų persmelktas jo artumo, būtų valdomas ir perkeistas, kad remtųsi Jo artumu, nujaustų savo paskirtį ir patirtų, kad jo buvime mūsų gyvenimas yra įtvirtintas. Tiksliai žinome. Kristus kiekvieną dieną veikia žmonėse, kuriuos Jis pašaukia ir kuriuos Tėvas paveda į jo rankas, žmones, kuriuos Tėvas skiria amžinajam gyvenimui ir kuriuos jis padaro savo asmens slėpinio dalimi (ne veltui didžiausias ir tikriausias šios asimiliacijos ženklas yra valgis ir gėrimas; eucharistinė Agapė. Valgis ir gėrimas: ką dar būtų galima labiau asimiliuoti nei valgio kąsnį ar gėrimo gurkšnį?).
Kristus yra dabartyje tokiu būdu, kurį Jis pats sukūrė: bendrystėje asmenų, kuriuos Jis pašaukia ir prie Savęs patraukia. Per šiuos asmenis, kuriuos Jis prie Savęs patraukia ir kurie dėl to tampa susieti vienas su kitu, Jis yra dabar pasaulyje regimu veidu.